Arina Borunova: „Dainavimas – vis dar pagrindinis mano darbas“ (papildyta gegužės 12 d.)

Šis ir kitas koncertas tame pačiame arenos amfiteatre gegužę – tai dainininkės Arinos atgimimas?

Kai prieš trejus metus grįžau gyventi į Kauną, nuolat koncertuojame. Labai mėgstu „Žalgirio“ areną, svajoju joje kada nors surengti grand koncertų, bet kol kas pradedame nuo mažesnių. Šįkart su klavišininku Rolandu Kažemėku ir saksofonininku Laimonu Urbiku trise parodysime džiazo programą: šiek tiek standartų, baladžių, perdarytų autorinių dainų.

Žmonės mėgsta koncertus, atvažiuoja ir iš kitų miestų, kartais net visam savaitgaliui. Pas mus viskas labai kompaktiškai sudėliota: „Žalgirio“ arena, kam reikia, mūsų šiuolaikinis „luvras“ – „Akropolis“, visai šalia ir Kauno senamiestis. Žmonės po truputį krapšto akis, nes buvo jaučiamas visiškas apsnūdimas.

Sprendžiat iš negausių publikacijų ir to, kad tavęs nematyti televizijoje, susidarė įspūdis, jog visiškai atsidėjai kosmetologijai.

Tai tik įspūdis. Kosmetologijos mokiausi, dirbu, bet tai tebėra mano hobis ir išsipildžiusi senų laikų svajonė – nuo tada, kai prieš 20 metų sėdėdavau pas draugę kirpykloje ir stebėdavau, kaip gražinamos moterys. O dabar tai pomėgis, kuris neša pinigus.

Man nepatinka, kad lietuviškoje televizijoje niekas nesikeičia. Kai pasižiūriu kitų šalių laidas, taip skaudu dėl Lietuvos pasidaro.

Tai kas esi: dainuojanti kosmetologė ar kosmetologija užsiimanti dainininkė?

Daugiau dainuoju – tai mano pagrindinis darbas. O kosmetologija egzistuoja paraleliai. Man labai pasisekė, nes visi darbai teikia malonumą. Ne kiekvienas tuo gali pasigirti. O koncertuoti niekada nenustojau, tik jau kurį laiką nesirodau tame mūsų neprogresuojančiame „paveikslėlyje“. Man nepatinka, kad lietuviškoje televizijoje niekas nesikeičia. Kai pasižiūriu kitų šalių laidas, taip skaudu dėl Lietuvos pasidaro. Kažkoks klojimo teatras. Tegul kiti neužpyksta, bet taip yra. Nežinau, kodėl. Lėšų trūkumas? Bet reklamos gi transliuojamos. Ir atlikėjams niekas nemoka baisingų pinigų už interviu ar pasirodymus.

O tave dažnai kviečia?

Kviečia, bet važiuoju tada, kai galiu ir kai pasiūlomas honoraras. Nes nusibodo daryti labdarą. Ne visi supranta, kad prieš filmavimus reikia ir pėdkelnes, ir liemenuką nusipirkti, kas nemažai kainuoja. O kur dar visokie papuošalai ir visa kita? Aišku, kai kuriose televizijose tave papuošia, bet ne viskas gi tinka. Jei pakviečia į labdaringą koncertą, prašau mažesnio honoraro, nes man vis tiek reikia mokėti už aparatūrą, benziną, salių ar įrašų studijos nuomą. Mažesnis honoraras – ką, ne labdara? Be to, dalyvauju kitokiose akcijose. Rėmiau tuberkulioze sergančius vaikučius, dainą įrašiau. O ir šiaip remiam, kaip galim. Ir žaislus renkam, dovanojam, ir gyvūnėlius šelpiam. Prisidedu prie labdaros, kiek įmanoma.

Viename interviu minėjai, kad norėtum dalyvauti šokių projekte.

Labai. Kartą kvietė, bet kažkaip skubotai, taip iki galo ir nesusitarėme. Norėčiau šokti. Dabar daug treniruojuosi, pas mus sporto klube vyksta treniruotės su šokių elementais – esu nusipirkusi abonementą.

Ir sutiktum dalyvauti tame „klojimo teatre“?

Už pinigus – taip. Kai einu į parduotuvę, aš irgi moku tiek, kiek parašyta, ir neprašau, kad padarytų nuolaidą.

Televizija, tavo akimis, turi kokių nors teigiamų dalykų?

Be abejo, man tiesiog norisi, kad ji progresuotų, reformuotųsi, kad tas „paveiksliukas“ pasikeistų, kad lygis kiltų. Taip kalbu ne dėl to, kad viskas nepatinka, tiesiog sergu už ją.

Juk tai mūsų informacijos šaltinis, televizija ir mus reklamuoja, žmonės pamato, išgirsta, paskui daugiau publikos susirenka į koncertus.

Bet gal jei tavęs nėra televizijoje, tavęs nėra niekur? Dėl to daug kas tavo balso ir pasigedo.

Koncertuoju kiekvieną savaitgalį. Ir Lietuvoje, ir toliau – važinėjame į Briuselį, Berlyną, Sankt Peterburgą, kur mūsų trio kviečia džiazo klubai. Matyt, pasitiki, nes savo programą atliekame kokybiškai.

Briuselyje koncertuojame maždaug keturiuose džiazo klubuose. Sankt Peterburge – didesnėse salėse, tarkim, populiariame „Jagger“ klube. Neseniai tie patys savininkai panašų atidarė Berlyne – ten pasirodome ir su grupe, ir kaip trio, turime parengę tris programas. Berlyne mus kviečia ir į kitas vietas, kur grojamas džiazas, rokas, soulas. Taigi dainavimas – vis dar pagrindinis mano darbas.

O kam tau išvis reikia tų papildomų veiklų?

Amžinai gi nedainuosiu, nebent sugalvosiu kokį su tuo susijusį verslą. Išvažiuoti iš Lietuvos nenoriu, todėl turiu ką nors daryti, galvoti apie ateitį. O jei staiga balsas dings? Tad įgijau naują profesiją, kuri bet kada gyvenime gali praversti.

Kažkada buvai pradėjusi ir gėlių verslą...

Oi, prieš daugybę metų. Durniukė buvau, viskas atrodė labai gražu, tada Andrius Pečkys man padėjo atverti tos parduotuvėlės duris. Bet visko norėjau labai greitai, nieko nesupratau, nesurinkau normalios komandos, todėl viskas sudegė.

Svajojai ir apie nuosavą kepyklėlę?

Kol ruošėmės atidaryti, per tą laiką labai daug sužinojau. Manau, tos žinios irgi papildė patirties bagažą. Bet kepyklėlės taip ir neatidariau. O vėliau visi keliai atvedė į Kauną, čia viskas klostosi puikiai. Vadinasi, anas kelias buvo ne mano.

Išvažiuoti iš Lietuvos nenoriu, todėl turiu ką nors daryti, galvoti apie ateitį. O jei staiga balsas dings? Tad įgijau naują profesiją, kuri bet kada gyvenime gali praversti.

Kas iš tikrųjų grąžino į gimtąjį miestą?

Natūraliai taip susiklostė. O gal taip turėjo būti. Vilniuje pragyvenau aštuonerius metus, bet kai sūnus baigė mokyklą, sugalvojo studijuoti Kaune. Taip abu ir įstojom – aš į kosmetologiją, jis – mokytis virėjo amato. Kartu ir baigėm. Vėliau Martynas dirbo Vilniuje, paskui jį pakvietė į Angliją. Jis ten jau keli mėnesiai ir, regis, kyla karjeros laiptais.

Jeigu vaikas nusprendžia studijuoti kitame mieste, kam kartu mamą vežtis? Ar pati nenorėjai jo vieno paleisti?

Mes kažkaip viską kartu darėm. Ir išvis visą gyvenimą labai glaudžiai bendraujame. Atsimenu, kai Martynui suėjo aštuoniolika, rudenį, per jo gimtadienį, labai lijo. Sakau: „Viskas, vaike, už lango vakaras, lyja – čiuožk!“ Jis tik nusijuokė: „Na jau ne!“ Šiais laikais vaikai nebe taip skuba išeiti iš tėvų namų. Nes patogu. Į Kauną mes jau seniai ruošėmės grįžti, reikėjo tik palaukti, kol jis baigs dvyliktą klasę, išlaikys egzaminus. Puikiai padarėme. O bambagyslę su juo jau seniai esu nukirpusi. Tik taip išėjo, kad mes vis kartu ir kartu.

Savo nuomonę sūnui apie jo panas sakydavai?

Aišku! Taip, esu bjauri mama. O kuri čia jau iš mūsų nebjauri? Nors iš tikrųjų – ne mano reikalas. Visos jo panos buvo geros, viskas tvarkoj. Nelabai lįsdavau į tuos reikalus, kartais abu pažvengdavom, ir tiek. Mes gi su juo draugai. Niekada vienas nuo kito nieko neslėpėm. Visada sutardavau ir su jo mergaitėm, ir su klasiokais. Neseniai koncertavau Vilniuje, tai klasiokai ir be jo susirinko pas tetą Ariną.

Sakyčiau, toks suaugęs vaikas „kompromituoja“ mamą, kuri dar galėtų su mažu lėliuku vežimėlyje vaikščioti.
Aš vaikštinėju su kitais lėliukais – su savo draugo anūkėmis: trejų su puse metų Kamile ir pusantrų Ela.

Gyveni su seneliu?!

Taip, su senjoru, vardu Kaziukas.

Kiek žinau, jis metais už tave jaunesnis, bet kitiems vis tiek turbūt yra ponas Kazimieras, verslininkas?

Ne, Kaziukas. Padeda man koncertus organizuoti, dėl ko labai džiaugiuosi. Jis griežtas žmogus, o mane gi pastumdyti reikia. Tai ir stumdo. Šaunuolis, esu jam tikrai dėkinga.

Kur jį sutikai?

Baliuje. Jis netikėtai ten užsuko, aš irgi, važiuodama pro šalį. Tada tik pasimatėm, o po mėnesio jis mane susirado. Kaziuko bjaurus ženklas – Avinas: jei ko užsimano, „noriu ir viskas“! Nors ne iš karto pasidaviau, labai priešinausi. Pasiūlė važiuoti į Palangą Naujųjų metų švęsti. „Nu jo, norėtum – nuveši ir paliksi kur nors miške miestą berodydamas.“ Atsisakiau. Išvažiavo vienas, po kurio laiko vėl mane susirado. Teko susitikti.

Ir seniai jūs kartu?

Jau daugiau kaip treji metai. Man tai labai daug.

O trejų metų krizė į duris nesibeldžia?

Praėjo. Nors krizių visą laiką pasitaiko. Kol išminties įgauni, kol tą patirties bagažą susikrauni, kol jį išanalizuoji, visko būna. Bet, manau, dabar viskas daug geriau, gal brandžiau.

Mokaisi iš savo klaidų?

Ypač kitiems mėgstu patarti. Mes patys dažniausiai savo patarimais nesinaudojam. Nors aš labai stengiuosi.

Bet su Avinu vis tiek sunku?

Eina sau, koks tai darbas! Visi jo draugai ir giminė stebisi, kaip man pavyksta. Dėl to keista, juk kiekvienas žmogus individualus, kiekvienas turi savų ožiukų. Reikia vienam kitame ieškoti daugiau pliusų nei minusų. Mano draugas man atrodo ypatingas. Tiesa, neseniai išsiaiškinau, kad mano, kaip ir Irenos Starošaitės, vardas kilęs iš graikiško žodžio „taika“. Matyt, todėl, o gal ir dėl to, kad su ja turime slaviško kraujo, esame šiek tiek kitokios nei lietuvės.

Turbūt esi puiki kulinarė?

Labai. Bet senas posakis, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį, yra bobučių išmislas.

O tai per kur – per lovą?

Manau, kad viskas svarbu. Be to, vyrai visiškų geručių nemėgsta, reikia kartais ir kale pabūti. Jeigu nuolat jam nusileistum, pasidarytų neįdomu – nebūtų kam pasipriešinti ir paskelbti karo. O kai šiek tiek pakariauji, paskui santykiai tampa daug geresni.

Tai pas jus namuose lėkštės skraido?

O, kaip skraido!

Gal galėtumėte ir bendrų vaikų susilaukti?

Kam gamtą gąsdinti? Taigi sveikata nebe ta! Reikia atsakingai į tokius dalykus žiūrėti. Ne, ne. Mums jau anūkus laikas auginti. Viskas gerai, per abu turime tris vaikus, dvi anūkes, gal dar jų bus – užteks. Labai gerai sutapo, kad nei jis, nei aš daugiau nesiruošiam turėti vaikų. Be to, aš dar noriu koncertuoti.

Tavo draugo pomėgis – motociklai. Dažnai pasiima kartu su savimi?

Labai retai važiuoju į tas baikerių tusovkes – nieko ten naujo nevyksta. Nors kažkada, pamenu, buvo labai smagi „Harley-Davidson“ šventė Klaipėdoje, kartais mane pakviečia padainuoti ir į mažesnius renginius.

Gal dėl mylimo vyro sutinki koncertuoti už dyką?

Ne, jokių nuolaidų. Jis ir pats neleidžia, visų reikalauja pirkti bilietus ir paremti šeimos verslą.

Nepavydi, kad tau nematant gali kokią merginą už nugaros pasisodinti?

Oi, tegul tik sodinasi, ką nori. Koks mano reikalas? Mažiau žinosi, geriau miegosi. Tie baikeriai, kaip sakau, tarsi jūrininkai – kiekviename uoste po moterį. Nors, jei ką nors tokio pamatyčiau, gal visai kitaip kalbėčiau. Žinau, kad jeigu ir aš gyvenime suklupčiau, būtų chana.

Gal žadate tuoktis? Būtų graži baikeriška šventė.

O ką, kalendoriuje datos baigėsi? Ne, tikrai apie tai negalvojame.

Gyvenate name, planuose, greičiausiai, ne vestuvės, o visokie lauko darbai?

Na, taip – žadu artimiausiu metu svogūnus sodinti, salotas. Geriu visokius žolių kokteiliukus, domiuosi fitoterapija – ir dėl kitų, ir dėl savęs pačios. Labai gerai jautiesi, kai išsivalai organizmą, be to, veido masažus atlieku tik su natūraliais aliejais ir kitokiomis natūraliomis priemonėmis. Net neatsimenu, kada pati naudojau kokį pirktą kūno pienelį.

Tapai labai ekologiška?

Nepasakyčiau. Išprotėčiau, jei sukčiau galvą dėl kiekvieno įkvėpto užteršto oro gūsio. Ramiai į tai žiūriu.

Suprantu, juk kieme dažnai baikeriai sukiojasi.

Tikrai. Pasirodo, motociklu galima net laužą užkurti. Kartą pas mus baikeriai užsibuvo ir nusprendė pasėdėti prie ugnies. Tik niekas nebeturėjo jėgų normaliai papūsti. Tai užvedė motociklą, privarė prie laužavietės ir tuo išmetamuoju vamzdžiu kaip pūstelėjo – laužas pasidarė toks, kad galėjom Morę deginti.