Arshile’as GORKY (1904–1948), vienas iš abstrakčiojo meno pradininkų, tapė margus paveikslus, o gyvenime matė vien juodą spalvą: visada rasdavo pretekstų liūdesiui, pavydui, pykčiui.
NIEKO GERA. Virš Gorky galvos nuolat kabojo juodi debesys, kuriuos sutelkdavo pats. Jis, į Ameriką emigravęs armėnas Vostanikas Adojanas, nenorėjo adaptuotis kitoje kultūroje, nemokėjo bendrauti, nepasitikėjo savimi, netramdė laukinio temperamento; gerai jausdavosi tik tada, kai rasdavo ką kaltinti būtais ar nebūtais dalykais – žmoną, draugus, kritikus, save, sunkią praeitį.
PABĖGĖLIAI. Jo senelį šventiką per hamidų skerdynes nukryžiavo ant bažnyčios durų. Šeima, bėgdama nuo armėnų genocido, ilgai klajojo. Tėvas prieš tai paliko žmoną ir keturis vaikus... Vis dėlto mirus mamai keturiolikmetis Amerikoje susirado nemylimą tėvelį. Mokėsi Bostone, ten pat ėmė dėstyti, rengti parodas, vėliau persikėlė į Niujorką.