Artėja „Sirenų“ keliamos emocijos: skelbia renginių programą
Penkioliktąjį jubiliejų rudenį švęsiantis ir šiemet rugsėjo 27–spalio 30 d. vyksiantis festivalis „Sirenos“ skelbia užsienio spektaklių programą ir pristato šių metų šūkį – „emocijos iš arti“. „Pastaruoju metu, – pasakoja festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, – kreipėme žvilgsnį į žiūrovus: kvietėme juos kurti žinias ar „išjungti“ išankstines nuostatas. Šiemet nutarėme atsigręžti į sceną, į tuos, kurie joje veikia, į tai, kokias emocijas jie mums perduoda, leidžia patirti, išsinešti su savimi.“
Kur arčiau, jei ne „Sirenose“ galėsite pamatyti vietnamiečių ir prancūzų emocijų skirtumus bei panašumus? Kur arčiau, jei ne Vilniuje skambės aštrios ukrainiečių emocijos, dainuojant apie taiką? Kur arčiau, jei ne priešais scenoje, rasis visa pažįstamų ir netikėtų emocijų paletė, akis į akį klausantis nepažįstamųjų istorijų, visų – vienaip ar kitaip susijusių?
Festivalis prasidės trankiai
Skirtingai nei įprastai, šiemet festivalio „Sirenos“ užsienio programa koncertu ne pasibaigs, o prasidės. „Jei švęsti, tai švęsti nuo pradžių,“ – juokauja festivalio direktorius Martynas Budraitis, kaip ir kasmet kviečiantis suskubti įsigyti festivalio bilietus dar vasarą, kol jiems taikomos ypatingos nuolaidos.
Po pirmąją festivalio savaitę vyksiančio keturių dienų lietuviškų pasirodymų maratono, pristatomo užsienio teatro ekspertams, antroji festivalio savaitė jau spalio 1 d. pakvies žiūrovus į Lietuvos rusų dramos teatrą, kur aštriabriaunį muzikinį pasirodymą „Rožės“ pristatys ukrainiečių juodojo kabareto grupė „Dakh daughters“. Pasak užsienio spaudos, šių teatrališkai agresyvių multiinstrumentalisčių pasirodymai – tai tarsi bakchančių, „Tiger Lillies“ ir „Dead Can Dance“ susitikimas – avangardinis, emocionalus, uždegantis ir nepaliekantis abejingų.
„Dakh daughters“ ne kartą atliko savo kūrinius ir Maidano aikštėje Kijeve, nuo tada jos tapo vienu iš rezistencijos prieš Ukrainos demokratijos suvaržymą simbolių. Septynios ugningos ukrainietės scenoje įsuka gyvenimą teigiantį muzikinį chaosą, dainuodamos apie meilę, taiką ir grožį, galiausiai vis tik išgelbėsiantį pasaulį.
„Nuo tada, kai pamačiau šį tarpdisciplininį pasirodymą, norėjau jį atvežti Lietuvos žiūrovams, – pasakoja A. Žukaitytė. – Tai sukrečiantis, užburiantis, įtraukiantis ir labai jautrus susitikimas su gražesnės pasaulio versijos trokštančia tauta. Džiaugiuosi, jog aplankiusios įvairiausių teatrų ir festivalių scenas Slovakijoje, Rusijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Brazilijoje ir kitur, „Dakh daughters“ rado galimybę pasirodyti ir Lietuvoje“.
Trys dienos tête-à-tête
Spalio 4–6 dienomis Vilniaus Rotušėje vyks belgų tarpdisciplininio meno grupės „Berlin“ pasirodymas „Gal visi drakonai...“, skirtas netradicinio teatro mėgėjams. Vienas ovalus stalas ir trisdešimt vietų priešais ekranus. Tik trisdešimt žiūrovų ir net trisdešimt skirtingų istorijų, iš kurių žiūrovas turės galimybę pasirinkti penkias. Ar tai bus žymus pianistas, kuris tik scenoje supras, kad ruošėsi ne tam koncertui? Ar neurochirurgas, sukeitęs dviejų, net po operacijos išgyvenusių, beždžionių kūnus ir galvas? O gal susidursite su hikikomori – vienu iš virš septynių šimtų tūkstančių Japonijoje gyvenančių žmonių, nutarusių atsiriboti nuo visuomenės ir metus ar ilgiau niekur neiti iš savo kambario?
Pilnas spektaklio pavadinimas – tai eilutė iš Rainerio Marios Rilkės eilėraščio: Gal visi mūsų gyvenimo drakonai tėra princesės, kurios tik to ir laukia, kad pamatytų mus nors kartą veikiant gražiai ir drąsiai. Šis tarpdisciplininis pasirodymas – tai savotiška „šešių atskirties laipsnių“ teorijos, teigiančios, kad kiekvieną žmogų nuo kito skiria apie 5,5 nepažįstamų žmonių, tyrimas, kurį atlikti padėjo pakviesti tikri žmonės ir jų istorijos, žurnaluose, laikraščiuose, interneto svetainėse pasirodę pasakojimai. Jų temos pačios įvairiausios – nuo anekdotų iki filosofijos teorijų. Iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusijusių trisdešimt nufilmuotų monologų vis dėlto skirtingais pjūviais jungiasi vienas su kitu. Ir kiekvienam žiūrovui susidėlioja autentiška, iš penkių skirtingų linijų susipinanti istorija.
Ranka mojuos mechaninis kačiukas
Trečioji „Sirenų“ savaitė atitenka trims ypatingai plačias geografijas aprėpiantiems spektakliams. Spalio 8 ir 9 dienomis Menų spaustuvėje girdėsis vietnamiečių ir prancūzų kalbomis narpliojamos nostalgijos ir priklausymo temos vietnamiečių kilmės prancūzų režisierės Caroline Guiela Nguyen spektaklyje „Saigonas“, spalio 9 ir 10 dienomis estafetę perims suomių meistro Kristiano Smedso „Tik filmuojama“ su legendiniais aktoriais – vengre Annamária Láng ir estu Juhánu Ulfsaku, o spalio 10 d. po savo „stalčius“ pasirausti kvies žymiosios vokiečių teatro kūrėjos „She she pop“.
Praėjusių metų Avinjono teatro festivalyje pristatyto ir liaupsių susilaukusio spektaklio „Saigonas“ veikėjai susitinka nostalgijos kupiname restorane, įstrigusiame neaiškioje erdvėje ir laike kažkur tarp šiandieninės Prancūzijos ir penkiasdešimtųjų Saigono. Čia besilankantieji – pažymėti ta pačia, kaip ir mes visi – kintančio pasaulio ir susitaikymo su tuo žyme.
„Saigonas“ – tai sužalotas kraštas, restoranas pavadinimu miesto, kurio nebėra, vieta, kurioje dar galima surasti prieglobstį, praeitį sutaikyti su pasikeitusia šiandiena: Marija Antuanetė yra vietnamietė, ji atvyko į Prancūziją 1954 m., dirba restorane „Saigonas“, tuo tarpu tokia pati iškaba puošia dar 979 restoranus Prancūzijoje. Žmonės lankosi „Saigone“, kad galėtų pasikalbėti vietnamietiškai. Ir dainuoti meilės dainas, apraudančias sudaužytas širdis ir užnugary paliktus mylimuosius. Kartais Marija Antuanetė, nusimetusi virėjos prijuostę ir apsivilkus savo elegantiškiausia suknele, pasiima mikrofoną ir dainuoja – vietnamietiškai, kartais prancūziškai. Nuo prekystalio mechanine letenėle mojuoja mažas plastikinis kačiukas. Marija Antuanetė jį pirko specialiai restoranui. Ji žinojo, kad jis – japonų gamybos, tačiau juk daugumai prancūzų vis tiek, Japonija ar Vietnamas.
Emocionalios bangos [tarptautinėje] erdvėje
Tuo tarpu Suomių genijus Kristianas Smedsas spektaklyje „Tik filmuojama...“ atvers savo pasąmonės užkaborius, kur nėra nei laiko, nei erdvės – nepaneigsi tik to, kad scenoje – du virtuoziški aktoriai, kuriems abiems apsilankymas „Sirenose“ jau nebe pirmas: vengrų žvaigždę Annamárią Láng festivalio žiūrovai galėjo išvysti pernai įspūdingame Kornélio Mundruczó spektaklyje „Gyvenimo imitacija“, o vienas populiariausių estų aktorių Juhánas Ulfsakas Vilniuje lankėsi prieš dešimtmetį, kuomet vaidino Sašos Pepeliajevo spektaklyje „Hamletas“.
Jų duetas K. Smedso spektaklyje – tai audringa teatrinė choreografija, kuriai nestinga nei aistros, nei beprotybės, nei humoro. Kartu stipriai veikiant vizualumui ir muzikai, šis spektaklis – tai meilės kino menui deklaracija. Iš pradžių nebuvo nė žodžio. Buvo tik ji. Ji rengėsi, ruošėsi. Buvo šviesos ir prietema, buvo vaizdas ir garsas. Tada atsirado jis. Atsirado svetimas liežuvis svetimoje burnoje. Atsirado konfliktas. Atsirado laužyti žodžiai, laužyta kalba ir laužytas riksmas. Jie šoko, rėkė, rengės – nusirenginėjo, apsirenginėjo, pasirenginėjo. Buvo šviesos ir prietema, buvo bangos.
Banguotas ir vokiečių spektaklio „Stalčiai“ naratyvas – teatro kolektyvo „She she pop“ narės, užaugusios Vakarų Vokietijoje, scenoje susitinka prie užaugusiųjų Rytų Vokietijoje, kad atidarytų ir „raustųsi“ vieni kitų stalčiuose. Dvidešimt metų prabėgo po Berlyno sienos griūties, tad galiausiai šios dvi skirtingų socialinių aplinkybių suformuotos grupės nutarė priartėti viena prie kitos iš naujo. Susipažinimui kiekviena iš savo „stalčiaus“ trauks prisiminimus, autobiografinę medžiagą, laiškus, dienoraščių ištraukas ir kitus asmeninius liudijimus, kurie kartu su literatūra, politiniais tekstais, muzika ir kiekvieno scenoje pasirodančio veikėjo asmeninio „repertuaro“ nuotraukomis kurs spektaklio dramaturginį audinį.
Desertui – Nekrošiaus ir Mickevičiaus dialogas
Pradėję trankiai, festivalio finalui organizatoriai pasirinko gurmanišką dovaną – spalio 29 ir 30 dienomis žiūrovai bus kviečiami į Operos ir baleto teatrą, kur turės išskirtinę progą susipažinti su lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kartu su bendražygiais Varšuvos nacionaliniame teatre pastatytu spektakliu pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“. Lenkijoje premjera iš karto sulaukė audringų teatro bendruomenės reakcijų, atsiliepimai spaudoje buvo dviprasmiški ir aštrūs, tarsi būtų vienas teisingas kelias, kaip reikia statyti Mickevičių, ir atvykėliui lietuviui jis būtų nevisai suprantamas.
Kritiškąją opiniją atsvėrė teigiami kritikų atsiliepimai, kuriuose buvo žavimasi lietuvių režisieriaus genijumi, gebėjimu „išlukštenti“ chrestomatinį kūrinį tik jam būdingomis priemonėmis ir pateikti netikėtų reikšmių puokštę. „Eimuntas Nekrošius savo teatre siekia perskaityti knygas tik iš garbingos aukščiausios lentynos. Šekspyras, Dostojevskis, Čechovas, Puškinas, Gėtė, Dantė, Gogolis, Kafka, keli Biblijos fragmentai – Jobas ir Giesmių Giesmė, pirmoji poema lietuvių kalba – Donelaičio „Metai“. Dabar dar – ir Mickevičius. Ir viskas. Tai visi jo autoriai,“ – savo recenzijoje pastebi žymus lenkų teatro kritikas Łukaszas Drewniakas.
Mėnesinis lenkų žurnalas „Teatr“ pripažino „Vėlines“ geriausiu 2015–2016 metų Lenkijos teatro sezono spektakliu. Įtakingiausio Lenkijos teatro žurnalo vyriausiasis redaktorius Jacekas Kopcińskis taip pat pranešė, kad lietuvių režisieriaus sukurtam spektakliui skiriamas Konrado Swinarskio apdovanojimas. Poetinė Adomo Mickevičiaus drama, interpretuojama Eimunto Nekrošiaus, išsiskiria dvasingumu, apeigų galia, atsakomybės visuomenei, nacionaliniais ir egzistenciniais, bei asmenybės tragedijos aspektais. Nekrošiaus „Vėlinės“ – apie tai, su kuo susiduria filosofija, menas, kultūra ir religija jau tūkstančius metų. Tai spektaklis apie Dievo paieškas ir bėgantį laiką.