Knygų iliustravimas niekada neprilygo aukštiesiems dailės žanrams. Na, ir kas? Gradacija įdomi tik meno ekspertams, o ne tiems, kurie skaito knygas. Tačiau skaitytojai gerą iliustratorių gali užkelti ant tokio pjedestalo, kokio nesapnavo jokie dailės genijai. Britams Arthuras Rackhamas (1867–1939) – šventas vardas, nes su jo knygelėmis augo visa Anglija.
Nors apsiriboti viena šalimi ir nebrandžiais skaitytojais būtų klaida: orūs dėdės ir tetos Rackhamą vertina gal net labiau nei mažamečiai jų giminaičiai. Tarkim, vienas iš tų oriųjų – amerikietis Timas Burtonas. Visų jo gotiškų filmų estetika lyginama su Rackhamo iliustracijomis, o režisierius nė neprieštarauja. Negana to, Burtonas, jau keliolika metų gyvenantis Londone, turi biurą netoli Belsaizo parko – kaip tik tose patalpose, kur prieš šimtmetį dirbo didysis iliustratorius. Ir jį lankantiems žurnalistams režisierius smagiai pasakoja, kaip naktimis čia vaidenasi Rackhamo personažai.
Vargiai prisimintume kokią nors vaikišką klasiką, kuri nebūtų perėjusi per Rackhamo rankas.
Burtono beveik gaila, nes tų vaiduoklių – didžiulė armija. Vargiai prisimintume kokią nors vaikišką klasiką, kuri nebūtų perėjusi per Rackhamo rankas. „Brolių Grimų pasakos“, „Motulės Žąsies pasakos“, „Alisa Stebuklų šalyje“, „Guliverio kelionės“, „Piteris Penas“, „Pelenė“, „Miegančioji gražuolė“, „Hanso Kristiano Anderseno pasakos“ – tik nedidelė jo iliustruotų istorijų dalis. Ir vargas tam, kas tas pačias pasakas bandė vizualizuoti iki jo ar po jo: visi palyginimai būdavo Rackhamo naudai. Nieko nekeičia ir tai, kad XX a. pradžia vadinama anglų iliustracijos aukso amžiumi. Rackhamas neturėjo rimtų konkurentų.
Jei nieko apie jį nežinotume, turbūt įsivaizduotume pasakų senelį, prie kurio lipo vaikai ir kurio privengė suaugusieji, nes manė, kad tas Rackhamas – truputį trenktas: vis kažko prigalvoja, o ir realybę mato ne tokią, kokia ji yra. Tačiau tai – tik spėlionės, kurių baisiai norisi, kad pasaka būtų truputį pasakiška. Iš tiesų Arthuras Rackhamas buvo pavydėtinai normalus ir nelabai tikėjo stebuklais.
Jo tėvai turėjo 12 vaikų, todėl niekam nerūpėjo, kad Arthuras visą laiką piešė. Skęstančiųjų gelbėjimas buvo pačių skęstančiųjų reikalas. Vaikis po mokyklos įsidarbino draudimo kompanijoje klerku: tarnavo nuo devynių iki penkių, o uždarbį ir visą laisvalaikį skirdavo dailės mokslams. Kad būtų iš ko gyventi, jis dar įsidarbino keliuose žurnaluose: lakstydavo į įvykių vietas, aprašydavo ir piešdavo, ką matęs. Gal žurnalistinė Rackhamo veikla ir nebuvo labai įsimintina, bet istorikai sako, kad jo piešinukai „Westminster Budget“ žurnalui – tikras klondaikas: neva niekur kitur nerasi tokios tikslios XIX a. paskutinio dešimtmečio kronikos.
Rackhamas, jautęs, kad reportažiniam piešiniui lipa ant kulnų fotografija, ėmė po truputį iliustruoti knygas, paniro į pasakų pasaulį, kuriam negrėsė jokia konkurencija. Jį neįtikėtinai greitai pastebėjo ir įvertino leidėjai. Kai vaikinas įsimylėjo airę tapytoją Edyth Starkie ir šios mamytė Frances pradėjo domėtis, ko vertas jaunikis, ponia turėjo pripažinti, kad Arthuras – puiki partija: jo karjera svaigiai kilo į viršų. Todėl apsukrioji Frances pagal išgales stengėsi paspartinti įvykius: kviesdavo Rackhamą švęsti Kalėdų ir kitų šeimos švenčių, prašydavo pataisyti tekantį čiaupą, rasdavo kitokių pretekstų privilioti būsimą žentą. Nors dailininko nereikėjo agituoti, motina nerimavo dėl dukters.
Gražuolė Edyth buvo neprognozuojama kaip filmo „Pabėgusi nuotaka“ herojė, tik šią gerokai lenkė. Edyth buvo susižadėjusi net septynetą kartų, bet vos tik kavalieriai prašnekdavo apie vestuves, dėdavo į kojas. Tad iniciatyvią mamytę buvo galima suprasti: ji baiminosi, kad duktė liks senmergė. O ir Arthurui reikėjo paspirties: jis kažkaip įstengė tapti aštuntuoju Edyth sužadėtiniu, bet vestuvių beveik nesitikėjo. Dailininkas gražuolei visą laiką buvo tik „atsarginis variantas“, toks kantrus vyrukas, beveik angelas, laukiantis, kol mylimoji pavargs nuo kitų gerbėjų.
Neįtikėtina, bet Arthuro atkaklumas pramušė sieną: 1903 m. jie susituokė. Dar nuostabiau buvo tai, kad santuoka tapo laiminga. Pašaipi, impulsyvi, lakios vaizduotės Edyth ir santūrus, pedantiškas, humoro nestokojantis Rackhamas pasidarė neatskiriami kaip in ir jang. Vienintelis dalykas, aptemdęs jų laimę, buvo gimusi negyva dukrelė. Bet ir šis liūdesys buvo laikinas: 1908 m. pora susilaukė sveiko vaiko – Barbaros, nors keturiasdešimt vienų metų Edyth nebesitikėjo tokio stebuklo.
Leidėjai Rackhamą garbino kaip auksinius kiaušinius dedančią vištą. Be įprastų jo knygų, buvo spausdinami riboto tiražo leidiniai, įmantriai įrišti, su pergamentu dengtomis iliustracijomis.
Rackhamas jau buvo geidžiamiausias Londono iliustratorius, o geriausia dovana buvo laikoma jo knyga. Visi nauji dailininko opusai knygynus pasiekdavo prieš Kalėdas ir iškart keliaudavo po eglėmis: 1905 m. išėjo „Ripas van Vinklas“, 1906 m. – „Piteris Penas Kensingtono soduose“, 1907 m. – „Alisa Stebuklų šalyje“, 1908 m. – „Vidurvasario nakties sapnas“ ir t. t. Leidėjai Rackhamą garbino kaip auksinius kiaušinius dedančią vištą.
Be įprastų jo knygų, buvo spausdinami riboto tiražo leidiniai, įmantriai įrišti, su pergamentu dengtomis iliustracijomis. Buvo siūlomas ir itin retas Rackhamas – knygos, kurių pasirodydavo vos 10–12 egzempliorių: paties dailininko maketuotos, su odiniais viršeliais, su originaliu (nespausdintu) piešiniu ir autoriaus parašu.
Pasaulinėse parodose Rackhamas pelnė keletą aukso medalių. Jo paties parodose piešiniai būdavo išperkami atidarymo vakarą, o ekskliuzyvinės knygos – per pristatymus. Būta ir kitokio dailininko įvertinimo: anglai taip nesveikai jį garbino, kad jų herojus tapo karikatūrų objektu. Tačiau tai netrikdė poros gyvenimo ir nemenkino dailininko laurų.
Kai Rackhamai nusipirko didžiulį namą Hampstedo rajone, jame rinkdavosi garsiausi Londono menininkai. Aišku, draugijos siela būdavo Edyth, kuri, anot dukters, kažkaip sugebėdavo visus priversti juoktis, net kai nešmaikštaudavo.
Tarnai dievino ponią Rackham, todėl namuose nebuvo problemų. Edyth išvis pasistengė, kad jos vyrą aplenktų buities reikalai. O šis neliko skolingas, mėgino padėti žmonai, matydamas, kad ji, talentinga tapytoja, nuolat lieka jo šešėlyje. Kiekvienam sutiktam žurnalistui Rackhamas subtiliai primindavo, kad Edyth – ne tik įžymaus žmogaus sutuoktinė, bet ir dėmesio verta menininkė, kad originalūs namai, kuriais visi žavisi, ir gėlės lėkštelėse (vėliau tapusios trendu) – jos rankų darbas…
Kai Pirmasis pasaulinis karas pakirto britų knygų leidybą, Rackhamą išskėstomis rankomis priėmė Amerika. Tačiau dailininkas skeptiškai vertino šlovę, niekada nemanė, kad yra nepažeidžiamas. Kaip ir alkanos jaunystės laikais, jis kiekvieną vakarą įrašydavo į sąsiuvinį dienos išlaidas. O ir dirbo nuo ryto iki vakaro, eksperimentavo, bandė naujas spaudos technikas. Vis dėlto svarbiausia buvo tai, ką Rackhamas gavo iš Dievo: jis virtuoziškai piešė. Tad firminėmis jo iliustracijomis vadinami paprasčiausi piešiniai: iš pradžių naudojamasi pieštuku, paskui – plunksnele ir tušu; kai pastarasis išdžiūsta, pieštuko linijos ištrinamos ir vaizdas švelniai spalvinamas daugybe vaiskių akvarelės sluoksnių.
Rackhamo iliustracijoms peršama Albrechto Durerio, Albrechto Altdorferio, japonų ir dar balažin ko įtaka, bet jos žavi tuo, kas neimituojama: savita estetika ir ironija (beje, dažnas akiniuotas personažas yra šaržuotas dailininko autoportretas). Humorą Rackhamas išsaugojo net išgirdęs vėžio diagnozę – nenorėjo liūdinti Edyth…