Artūras Novikas: „Vaikystėje sunkiai atsispirdavau pagundoms, todėl manęs vos neišmetė iš muzikos mokyklos“
„Vaikystėje sunkiai atsispirdavau pagundoms, penktoje klasėje manęs vos neišmetė iš muzikos mokyklos“, – prisipažįsta vienas garsiausių Lietuvos džiazmenų, maestro Artūras Novikas.
„Žiūriu pro langą, draugai kašį žaidžia ir neatsispiriu, paskui parbėgu namo 10 minučių iki grįžtant tėčiui ir groju. O tėvui sakau – aš jau tris valandas groju, gal galiu eiti į lauką. Jei jau tris valandas groji, tai, aišku, eik – sakydavo tėvas. Meluodavau. Dabar gailiuosi, nes labai jaučiu, kad trūksta tos praktikos, kurią galėjau tuomet įgyti“, – tikina garsiausios vaikų džiazo mokyklos įkūrėjas.
Pasak A.Noviko, darbui labiausiai jį įkvepia senelis – jo energija ir dieną prieš mirtį ištarti žodžiai „kiek dar visko norėčiau nuveikti“. „Kai mano seneliui buvo 82 metai, jis parašė laišką į Lomonosovo universitetą norėdamas ten mokytis italų kalbos ir klausdamas, ar jam galėtų suteikti nemokamą bendrabutį“, – prisimena maestro.
A.Novikas tikina, kad meilė darbui, matyt, jo šeimos bruožas. Nors maestro mamai 70 metų, tačiau jai labai sunku prisiskambinti, nes ji nuolat dirba su mokiniais.
„Man reikia 10 dienų per metus atostogų, kai nedirbu, kai klausausi tik gamtos garsų. Ir paskui galiu kasdien kelias valandas kurti, dirbti su vaikais, keliauti po pasaulį“, – teigia A.Novikas.
Kai tik iškrenta sniegas, galima pamatyti A.Noviką su pižama, basomis vaikštantį savo kieme. Taip jam kažkada patarė gydytis chronišką slogą, kuri išnyko per penkias dienas. Kai būna šilčiau, jis bėga 4 kilometrus. Jaunatviškai atrodantis Novikas iki 26 metų nešiojosi pasą, nes kitaip negalėdavo nusipirkti alkoholio.
Kodėl A.Novikui skaudžiausias klausimas yra – koks jus esate tėtis? Kodėl jis nesiklauso lietuviškos muzikos? Ir kaip jam pavyksta išsaugoti darnius santykius šeimoje?
Šiltas, linksmas ir labai energingas pokalbis su A.Noviku laidoje „Viskas bus gerai“ – balandžio 9 dieną 18.50 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.