Jų santuoka skaičiuoja dar tik aštuonis mėnesius, pažintis – mažiau nei pusantrų metų, bet abiem atrodo, kad susitikimas buvo seniai nulemtas. „Mums net nesuvokiant vyksta dalykai, kurių pasekmes pamatome vėliau, – įsitikinusi Gabija. – Tai galioja ir kalbant apie mūsų su Arūnu santykį: kažkas mūsų pasąmonėse, matyt, jau kurį laiką vyko, kol atvedė į tai, ką turime dabar. Santykių pradžioje, aišku, smegenys kaip reikiant sproginėja. Bet net ir netikėtai prasidėję ir taip sparčiai vystęsi santykiai vis tiek nėra lyg koks ilgalaikis fejerverkas. Pamažu krioklys virsta gera ramia tėkme.“
Tokio kaip jūsų susitikimo turbūt nelabai suplanuotum...
Arūnas: Taip, susipažinome ligoninėje. Buvau pacientas Gabijos skyriuje. Iškart atkreipiau dėmesį, joje derėjo viskas: plaukai, ligoninės apranga, parkeriai kišenėje, rožiniai sportbačiai ir strazdanotos rankos. Jos kalba ir judesiai. Net paklausiau, ar ji netekėjusi.
Gabija: Bet net susipažinę tokiomis aplinkybėmis nieko neplanavome. Man tai buvo darbo santykis ir nieko daugiau. Su visais pacientais bendrauju dalykiškai, bet kartu – šiltai ir atvirai. Mano santykis yra atviras, jis kyla iš pasitikėjimo savimi, patirties ir žinių. Žinau, ką darau, ir bandau pacientui padėti. Tada tereikia jam bendradarbiauti.
Su Arūnu kaip gydytoja ir pacientas bendravome labai trumpai – keletą dienų. Paskui po poros mėnesių susitikome mieste. Buvo paskutinė vasaros diena. Lėtai važiavau siaura Vilniaus senamiesčio gatvele, pamačiau šaligatviu einantį Arūną ir sustojau.