Arūnas Sakalauskas ir Dominykas Vaitiekūnas – ironijos meistrai
Abu jie prisipažįsta, kad nori būti garsūs, – priešingu atveju, kam tada aktorystė? Abu juos galima sutikti ne tik teatre: vieną – populiariuose televizijos šou, kitą – muzikuojantį su „Liūdnais slibinais“. Abu turi stiprų humoristinį artisto pradą. Skiria juos gyvenimo patirtis ir metai: Arūnui Sakalauskui – čia pat jau penkiasdešimt, o Dominykas Vaitiekūnas perpus jaunesnis.
Surengėme aktorių akistatą ir abiejų paklausėme, ką jie mano apie pašaukimą, išgarsėjimą, chaltūrą, įvaizdį, moteris...
Arūnas apie…
…išgarsėjimą. „Meluočiau, sakydamas, kad jis man svetimas. Tas noras – giliai pasąmonėje. Ir veikia kaip koks varikliukas. Tai, kad pasidariau žinomas dar ir dėl savo silpnybių, su alkoholiu susijusių skandalų, – čia jau kitas aspektas. Tačiau skųstis, kad neturėjau galimybės atlikti pačius geriausius vaidmenis, būtų net ne nuodėmė, o nusikaltimas. Patyriau, kad menininko karjerą dažniausiai lemia visiški atsitiktinumai. Pavyzdžiui, stiprus postūmis mano kelyje įvyko, kai viename vakarėlyje, išsitęsusiame per naktį, visiems gurkšnojant vyną, susipažinau su režisieriumi Gintaru Varnu ir šis pasiūlė vaidinti Alberto Camus „Svetimame“. Tai – vienas kertinių mano spektaklių, į kurį galiu atsiremti ir po šiai dienai. Aktoriaus profesija neatsiejama nuo viešumos. Tik, laikui bėgant, pajutau, kad triukšmo aplink mane jau per daug, jis sekina ir nieko neduoda. Kita vertus, teatras irgi yra šou verslo dalis ir jei jame įmanoma išspausti bent dešimt procentų gryno meno, tai jau labai daug.“
Dominykas apie...
...situaciją. „Nežinau, ar šiandien darau tai, apie ką nuo mažens svajojau. Aišku, kad realybė tuos idealizuotus įsivaizdavimus gerokai koreguoja ir laužo. Būti scenoje mane skatina ir vidinis poreikis, ir įprotis, susiformavęs jau nuo trečios klasės. O, beje, nuo penktos ėmiau lankyti visus Panevėžio dramos teatro spektaklius. Taigi ėjau kryptingai ir labai anksti pažinau jo virtuvę.
Tačiau pamačiau, kad būti vien tik scenos žmogumi man per maža: noriu dainuoti, šokti... Kuo toliau, tuo labiau nebeskirstau: štai čia aukštasis menas, o čia – jau popsas. Jei darai kokybiškai ir profesionaliai, ir viena, ir kita gali būti vertingi dalykai. Mes dar murkdomės XX a. teatro mokykloje ir sunkiai priimame Vakaruose „ant bangos“ esančią menų sintezę, įvairių žanrų performansus. Tą pačią grupę „Liūdni slibinai“ įkūrėme ne iš gero gyvenimo, o sėdėdami vasaros naktimis sostinės Pilies gatvėje, filosofuodami ir ieškodami, kaip dar galėtume paįvairinti scenos pasaulį, už ko dar galėtume užsikabinti, kad nereikėtų plušėti bare, kad iš meno galėtume užsidirbti buto nuomai, pietums, automobilio benzinui ir, pavyzdžiui, „Pull & Bear“ drabužiams.“
Daugiau skaitykite naujausiame žurnale „Laima“