Kol visi audringai aptarinėjo šiųmečių „Oskarų“ nugalėtojus, savo namuose, kažkur miškuose aplink Vilnių, dėl to visai galvos nesuko Arūnas MATELIS (58). Jis apie prestižiškiausius kino pasaulio apdovanojimus žino puikiai, iš įvairių pusių. Režisierius „Oskaro“ siekė su dviem savo filmais, dar daugybę kartų sprendė dėl kitų sėkmės, o šiandien pasakoja mums tai, kas įdomiausia.
Arūnai, kas šiemet buvo jūsų „Oskarų“ favoritai?
Tokių visai neturėjau. Ilgą laiką dirbau Europos kino akademijoje, balsuojančioje už mūsų žemyno kandidatus į „Oskarus“. Dėl to jausdavau nuolatinį stresą. Reikėdavo per pusantro mėnesio viską mesti ir peržiūrėti galybę filmų – apie 80. Taigi, tiesiog nusprendžiau nebebalsuoti, taip pat nebežiūrėti filmų būtinai tuomet, kai jie pretenduoja į šį apdovanojimą. Juos pamatau vėliau, kai nebereikia skubėti, o paskui sukryžiavus pirštus laukti, kuris iš jų laimės. Esu juokavęs, kad prie balsavimo grįšiu, kai išeisiu į pensiją. Bet ji neateina, o kitaip nerandu laiko (juokiasi).
Į „Oskarų“ karuselę kaip kūrėjas buvote įsisukęs du kartus. Kaip tampama šių apdovanojimų nominantu?
Iš pradžių gal verta pasakyti, kad skirtingoms nominacijoms keliamos skirtingos sąlygos ir prieš patenkant į vieną iš jų reikia įvykdyti daugybę reikalavimų. Pavyzdžiui, dokumentiniai filmai turi būti parodomi Niujorke ir Los Andžele komerciniais pagrindais geru laiku ir savaitę bent po tris kartus per dieną.
Pretendentams į Amerikos kino akademijos apdovanojimus komercinė sėkmė yra tik vienas iš kriterijų ir tikrai nepagrindinis. Tad nereikėtų manyti, kad „Oskarai“ garantuoti tiems, kurie rinko sausakimšas sales.