Arvydas Martinėnas-Vudis: „Matyt, dar krisdamas nusprendžiau sustoti“
„Man ne gėda apie tai kalbėti ir to pripažinti. Būtų labiau gėda, jeigu dabar sėdėčiau prie konteinerio subadytomis venomis“, – tvirtai kalba dainininkas Arvydas Martinėnas-Vudis (28). Vienas iš realybės šou „Kelias į žvaigždes“ atradimų Vudis ryžosi prabilti apie laiką, kai kišenę plėšė keliasdešimt tūkstančių litų siekiantys honorarai, o alkoholis ir narkotikai liejosi laisvai.
Vienai gyvenimo būdo laidai prisipažinai, kad buvai pasiekęs dugną: „Ryte – alkoholis, vakare – narkotikai.“ Skamba šiurpiai. Kas paskatino apie tai prabilti?
Tiesiog praėjo nemažai laiko ir viskas jau susigulėjo, nebeatrodo taip tragiška. Tie mano eksperimentai vyko prieš ketverius ar penkerius metus ir truko gal kelis mėnesius. Sakykime, tai buvo pažaidimas, ačiū Dievui, jis baigėsi gerai. Tačiau suprantu, jog reikia apie tai kalbėti, reikia įspėti jaunus žmones, kad net nepradėtų ragauti kvaišalų.
Pats nenujautei, kokių pavojų tyko pramogų pasaulyje, į kurį jūs – jauni, entuziastingi realybės šou dalyviai – veržėtės kaip drugeliai į liepsną?
Niekas nieko nenujautė. Ir įspėjimų jokių nebuvo. O jeigu ir būtų buvę, ar jų būtum klausęs? Kol pats visko savo kailiu nepatiri, nieko neišmoksti. Ir ne pramogų pasaulis viską lemia, o pats žmogus. Kiekvienam – savas kelias, savas apsisprendimas.
Kaip kvaišalai įtraukia?
Pamažu, po truputį. Kalčiausias turbūt buvo jaunatviškas smalsumas. Ir pinigėlių buvo per daug... Nežinai, ką su jais daryti... norisi išbandyti viską, ką gali už juos nusipirkti. Vienas ima vartoti kvaišalus gal norėdamas prieš ką nors pasirodyti. Kitam įdomu. Trečiam kas nors ką nors papasakojo. Ketvirtam... Man, pavyzdžiui, buvo įdomu pabandyti.
Kokius kvaišalus išbandei?
„Racionas“ – nuo alkoholio iki „žolės“.
Tik „žolė“? Ar buvo ir tablečių, kokaino, heroino?
Tų pačių stipriųjų – ne. Bet kokaino buvo.
Tačiau juk ir vienas toks bandymas galėjo būti lemiamas!
Matyt, nebuvau iš tų žmonių, kurie iš pirmo karto užsikabina. Būdavo, po audringo vakarėlio, kur alkoholis ir narkotikai liedavosi laisvai, atsikeli ryte ir „gaiviniesi“ alkoholiu – alumi ar taurele brendžio... O vakare laukia kitas vakarėlis... Nemeluosiu, taip tikrai buvo. Tik, aišku, ne kasdien, ne diena iš dienos.
Mūsų pramogų pasaulyje taip paprasta gauti narkotikų?
Net nežinau, paprasta ar sudėtinga. Atrodo, ir neieškai, bet kažkaip savaime atsiranda. Nesuprasi, nei iš kur, nei iš ko... Eina per rankas, ir tiek... O pabandyti norisi, nes viskas, kas nepatirta, intriguoja... Ypač kai esi jaunas ir neblaivus, net nelabai suvoki, ką darai.
Juk turėjai viską – šlovę, populiarumą, pinigų. Ko dar trūko, kad ieškojai tokių būdų pradžiuginti save?
Aš niekada nesakiau, kad narkotikų norėjosi. Tiesiog būdamas neblaivus pridarai kvailų dalykų. O alkoholio gėrimas buvo atsipalaidavimo būdas.
Kaip smarkiai buvai įklimpęs?
Nebuvau aš degradavęs narkomanas, kad būtų reikėję kilti iš paties dugno. Matyt, dar krisdamas nusprendžiau sustoti. Matyt, nelabai buvau įklimpęs, jeigu sugebėjau pats save iš to liūno ištraukti. Jeigu ilgiau būčiau gėręs ir vartojęs narkotikus, gal dabar su jumis apie tai nesikalbėčiau. Ir gal jau apskritai čia nebebūčiau...
Kas paskatino sustoti?
Daug priežasčių buvo. Ir mano tuometinė draugė Sandra ragino mesti, labai padėjo. Ji buvo arčiausiai manęs, todėl nuolat drąsino, palaikė. Bet daugiausia stiprybės aš pats savyje radau. Suvokiau, kad gyvenu kažkaip nebe taip. Kad galiu prarasti tai, apie ką visą gyvenimą svajojau, – muziką. Pamačiau, kad dainininko karjera tiesiog slysta iš rankų. Alkoholis, narkotikai trukdo valdyti save, trukdo kurti. Visi tie pašaliniai pojūčiai ryte po audringų vakarėlių... galva visiškai nebedirba, nuolat būni piktas, nepatenkintas... reikia važiuoti į koncertus, o tu neturi nei nuotaikos, nei sveikatos. Kai supratau, kad taip gyvendamas vieną dieną nebegalėsiu nei kurti, nei dainuoti, tada ir susimąsčiau, ką aš darau. Teko rinktis ir apsispręsti, kas man gyvenime svarbiausia. Ne tik apsispręsti, bet ir veikti, kol dar sugebu tai daryti.
Net kai apsisprendei sustoti, kiek kartų dar buvo, kai ryte pasižadėjai mesti, o vakare kažkodėl stabdžiai nesuveikė...
Buvo, buvo ir ne kartą... Bet vieną dieną ateina tas esminis sprendimas. Ir jis ateina tik iš tavęs, o ne iš protingų žodžių ir argumentų, kuriuos tau sako kiti. Tada labai naudinga pakeisti aplinką. Išvažiuoti ten, kur nėra tų pagundų. Kai po kurio laiko tampa lengviau, grįžti gerokai tvirtesnis.
Kaip tu pakeitei aplinką?
Aš išvažiavau namo į Kauną, pas mamą. Mama – pats geriausias gelbėtojas, kuris niekada nenusisuks, niekada neišsižadės. Kai parvažiavau namo, mamai net nereikėjo nieko pasakoti. Ji taip pažiūrėjo į mane... Iš to žvilgsnio supratau, kad viską mato ir supranta. Tada turbūt aiškiausiai suvokiau, kad reikia dėti tašką ir keisti savo gyvenimą.
Ko gero, darbas ir meilė muzikai mane ištraukė. Dabar man visokiausi vakarėliai atrodo tik tuščias laiko švaistymas. Dabar, be kvaišalų, aš sukuriu kur kas daugiau gerų dainų, produktyviau dirbu. Vadinasi, kurti galima ir blaivios būsenos!
Dabar visiškai negeri?
Leidžiu sau daugių daugiausia taurę vyno. Man alkoholis pasidarė nebeskanus. Būna, pažįstami ar draugai, užmiršę, kad negeriu, dar atneša lauktuvių stipraus alkoholio. Stovi bare, dulka... Nesinori, ir tiek. Pamenu, kurį laiką susidurdavau su pasiūlymais: „Išgeriam ar ką?..“ „Ne, aš negeriu“, – atsakydavau. „Kaip tai?! Negali būti!..“ – iš pradžių nesuprasdavo. Bet ilgainiui priprato ir pasiūlymai baigėsi. Juo labiau kad dabar vairuoju automobilį ir apie jokį alkoholį ar narkotines medžiagas net kalbos negali būti.
Pasiūlytų dabar „žolytės“ parūkyti ar ko stipresnio – atsispirtum?
Dabar turėčiau tik vieną klausimą: o kam? Jeigu man dabar gera, kam gadinti gerą būseną? Kadangi esu nepataisomas optimistas, visur įžvelgiu ir gerųjų pusių: net iš šito blogio turiu vertingos patirties. Man tai – puikiausia iš gyvenimo nusipirkta pamoka. Brangiai nusipirkta... Aš tik dėkoju Dievui už tai, kad esu gyvas, sveikas ir galiu dainuoti.