Edita Mildažytė – Aš ir dabar gyvenimą kabinu pilnu šaukštu

„Ta Edita prieš keliasdešimt metų nelabai daug skiriasi nuo dabartinės – išvaizda tik pasikeitė. Vertybės – ne, charakteris – nedaug. Tiesa, tapau blogesnė. Tikrai tikrai! Nebeliko jaunatviško atsidavimo, idealizmo, galvojimo, kad visi žmonės yra nuostabūs...“ – sako televizijos laidų vedėja, vieno garsiausių televizijos istorijoje projektų „Bėdų turgus“ įkūrėja Edita MILDAŽYTĖ (54). Ir kviečia pasivaikščioti po gražiausius ir sunkiausius savo gyvenimo dešimtmečius.

Edita Mildažytė / Tomo Kaunecko nuotrauka
Edita Mildažytė / Tomo Kaunecko nuotrauka
JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Šaltinis: Žmonės
A
A

Kai prieš dvidešimt metų atsirado „Žmonės“, kur ir kas jūs tuo metu buvote?

Dutūkstantieji man buvo lūžio metai. Maždaug tada apsisprendžiau išeiti iš LNK televizijos, kurioje nuo 1997-ųjų vedžiau „Bobų vasarą“ – žiauriai sėkmingą projektą. Dar kūriau laidą „2blis“. Bet nutariau, kad man nebetinka tai, ką siūlo komercinis kanalas. Ir kad reikia pradėti kitokį projektą – 2001-aisiais LRT eteryje atsirado „Bėdų turgus“. Tai buvo didžiulis iššūkis, nes Lietuva tada buvo visiškai kitokia nei dabar. Neseniai girdėjau sakant, kad šita pandemija taip pakeitė pasaulį, jog jeigu prieš pirmą karantiną būtum užmigęs dešimčiai mėnesių, atsibudęs būtum nesupratęs, kas vyksta. Šiuo pojūčiu 2000 ir 2020 metai labai panašūs.

Su laidos redaktorėmis ir suburtu „Bobų vasaros“ kvartetu jau buvome išmaišę visą Lietuvą – ieškodami įdomių, gerų istorijų, koncertuodami ir rengdami susitikimus. Gerai mačiau, kaip atrodė 2000-uosius pasitinkanti Lietuva: su užkaltais kultūros namų langais, su kartą per parą važiuojančiu autobusu – atvykti į kokį kaimuką gali, bet atgal tą pačią dieną nebeišvažiuosi; su žmonėmis, kurie užsidegus kaimyno namui vietoj pagalbos skubėdavo užsitraukti užuolaidas ir uždaryti langines; su ubagų baliais priešinantis Vienos pokyliui... Vis dar buvo labai juntami besibaigiančios Rusijos krizės padariniai, vos dešimt metų, kai paskelbta nepriklausomybė, dar nebuvome įstoję į Europos Sąjungą. Nebuvo jokių bendruomenių, savitarpio pagalbos, socialinės atsakomybės ir įsivaizdavimo, kad žmogus žmogui gali būti reikalingas.