„Jei moteris turi laiko, finansinių galimybių lankytis grožio klinikose, SPA – valio! Bet lygiagrečiai turėtų vykti ir vidinio pasaulio gražinimas bei tobulinimas. Išoriškai daili, bet dvasiškai skurdi moteris man negraži...“ – sako aktorė Ilona Balsytė.
Mano vertinimas nebus susijęs su makiažu
„Tai, kas gražu man, kitam žmogui galbūt visai neimponuoja. Galiu pasakyti „Šita moteris man graži“, bet mano vertinimas jokiu būdu nebus susijęs su makiažu. Aprangą pirmiausia vertinčiau pagal tai, ar ji įdomi, stilinga... Kiek save pamenu, niekada netaikiau į jokias madas. Man svarbu, ko noriu aš pati, kokia mano nuotaika – pagal tai ir anksčiau apsirengdavau, ir dabar vilkiu. Svarbi estetikos ir stiliaus dermė...
Gražus žmogus? Labiau kalbėčiau ne apie charakterį, o apie sielą. Galbūt perėmiau tai iš tėvų. Nebuvau orientuojama gražiai atrodyti, nebuvau mergaitė, kuriai labai rūpėjo reikalai, susiję su veidrodžiu. Mieliau eidavau į mišką, karstydavausi medžiais...
Tiksliai neatkartosiu, ką tėvai sakydavo, bet jų mintis buvo, kad ne rūbas puošia žmogų, o žmogus rūbą. Prisiminimų, kaip mama dažosi lūpas ar kitaip gražinasi, iš vaikystės nėra išlikę. Bet išlikęs įspūdis, kad moterys, šalia kurių augau – mama, močiutė, buvo pasitempusios, tvarkingos ir tokiu būdu gražios.“
Nenorėjau būti dėmesio centre
„Labai gerai prisimenu save mažą ir ką galvojau, kaip jaučiausi, kai man buvo vos ketveri penkeri. Iš laiko perspektyvos galiu pasakyti, kad buvau, ko gero, išmintingas vaikas. Yra kosminė, dvasinė vaikų išmintis – jie jos turi, matau tai bendraudama su savo mokinukais. Dabar dažnai aplanko mintis, kad reikia grįžti prie tokio mąstymo. Ką turiu padaryti? Kokia mano misija?
Būdama maža sau užduodavau tokius ir panašius klausimus. Pamenu ir pokalbį su tėvais apie kažkokį pamestą daiktą. Tada jiems paaiškinau, kad anksčiau turėjau visko daug ir nieko nesaugojau... Tais gūdžiais sovietiniais laikais niekas nekalbėjo apie reinkarnaciją, bet aš žinojau, kad jau gyvenau anksčiau, todėl ir kildavo klausimas, kodėl atėjau į Žemę ir ką čia turiu padaryti.
Kadangi žinojau ir tai, jog ilgai gyvensiu, būdama septynerių susilažinau su vaikais iš saldainių, kad triskart išpulsiu į gatvę prieš atvažiuojančią mašiną... Ir padariau tokią nesąmonę, bet tada man tai nebuvo kažkas tokio. Pamenu, kaip labai man reikėjo kuo daugiau informacijos apie mane supančius dalykus... Ko tik nesu išardžiusi, kad išsiaiškinčiau, kas viduje! Kokių tik būrelių vaikystėje nelankiau! Fizikos, chemijos, fotografijos, šokių, muzikos, dainavimo...
Penkerių būdama jau mokėjau dauginti, dalinti, skaičiuoti, skaityti, rašyti... Negalvojau, kad esu pranašesnė už kitus vaikus, bet jaučiausi esanti truputėlį kitokia. Man kartais būdavo nesuprantami bendraamžių žaidimai, mieliau stebėdavau juos iš šalies ir žaisdavau viena. Todėl būdavo labai keista, kad darželyje mane dažnai išrinkdavo būti nuotaka žaidime „Vestuvės“.
„Asta ir graži, ir piešia gražiai, – svarsčiau, – o aš juk tokia nesu. Kodėl nuotaka neišrenka jos?“ Nenorėjau būti dėmesio centre. Bet toji man natūrali stebėtojo pozicija, tas poreikis atsitraukti, analizuoti, ką matau, ir paauglystėje, ir vyresniame amžiuje ne kartą buvo palaikytas arogancija.“
Vidinis vaikas kalba
„Mums būtina bendrauti su vidiniu vaiku, kurį kiekvienas turime. Kai žmogus sako: „Nesvarbu, kiek man metų, – jaučiuosi jaunas!“ – tai jo vidinis vaikas kalba, tai jo siela jaučiasi jauna... Su vidiniu vaiku bendraujant savaime apima džiaugsmas ir palaiminga nuotaika. Laikui bėgant, žinoma, nutolsti, užsiveli gyvenime, bet pastaruoju metu labai daug galvoju apie tai, kad turiu grįžti pas jį. Galima tai vadinti kitaip: nuojauta, vidiniu balsu... Jo klausyti reikia, man atrodo.
Tik kaip žinoti, kurį sprendimą kužda nuojauta, o ne protas? Močiutė mane pamokė: „Ant vieno lapelio užsirašyk vieną sprendimą, ant kito – kitą. Nežiūrėdama ištrauk, perskaityk ir fiksuok, pajutai palengvėjimą, džiaugsmą ar nusivylimą.“ Šį būdą naudodavau, kai sustodavau gyvenimo kryžkelėje.“