Asmeninė erdvė: neleiskite kitiems po ją vaikštinėti purvinais batais

Moteris / „Shuterstock“ nuotr.
Moteris / „Shuterstock“ nuotr.
Šaltinis: „Edita“
A
A

Kaip nemalonu, kai kas nors įkyriai lenda į akis arba (dar blogiau) į širdį, kai norite pabūti viena. Kai mažai pažįstamas pašnekovas liečia jus. Kai partneris kontroliuoja kiekvieną jūsų žingsnį, o giminaičiai lipa ant galvos.

Kiekvienam žmogui gyvybiškai reikalinga sava erdvė, nesvarbu, kokia – fizinė ar emocinė. Tik štai jos dydis skirtingas – vienam pakanka vos metro, o kitam negana net kvadratinio kilometro. Kaip žinoti, kur baigiasi jūsų ir prasideda kito asmeninės erdvės ribos? Kas yra skirta tik jums vienai, o kuo galite dalytis su kitais?

Ribos labai daug pasako apie mus, lemia mūsų bendravimo su aplinkiniais būdus. Atsiskyrėliai, atlapaširdžiai, įkyruoliai, tyleniai – tai ne tik charakterio savybės, bet ir santykis su savo bei kitų asmeninėmis erdvėmis. Vienas, žiūrėk, kaip pasileis pasakoti savo istorijas, net nesivargins pastebėti, kad pašnekovas beveik snaudžia ar trypčioja iš nekantrumo baigti pokalbį. Kitas gi bus taktiškas ir, pajutęs, kad peržengė ribą, sustos.

Tendencija yra tokia: kuo žmogus ekstravertiškesnis, linkęs dominuoti, tuo dažniau jis įsiveržia į svetimą teritoriją ir lengviau pakelia savosios erdvės pažeidėjus. O štai introvertiški žmonės yra labai jautrūs, artimą ryšį vertina atsargiai, laikosi didesnio atstumo ir akylai saugo savo teritoriją.

Laikykitės dvasios ir proto higienos

Mūsų, ypač gyvenančiųjų dideliuose miestuose, erdvės pažeidėjų – nors tvenkinį tvenk. Rytą, kol pasiekiame darbą, stumdomės sausakimšame autobuse. Visą dieną klausomės kolegų ar klientų, sprendžiame jų problemas, vakare gyvename šeimos narių ar giminaičių rūpesčiais, kol galiausiai krintame į lovą šalia ausin knarkiančio partnerio. Nė minutės ramybės, nė minutės laiko sau.

Paskui stebimės išgirdę diagnozę: lėtinio nuovargio sindromas, depresija ir pan. Savo erdvės ribas turime saugoti: kuo rečiau būti ten, kur daug žmonių, šalintis energiją siurbiančių asmenų, neleisti jiems manipuliuoti mumis, nebijoti sakyti „ne“.

Žmogui būtina laikytis ne tik kūno, bet ir dvasios bei proto higienos, tad kartą per dieną nors 15 minučių pabūkite vieni, visiškoje tyloje ir atsiriboję nuo visų kasdienių reikalų. Tie, kas išmoksta atsipalaiduoti, įgyja geriausią vaistą, kuris ne tik gydo, bet ir išlaisvina žmogaus vidinę energiją. Žmogaus kūno ir proto būsenos glaudžiai susijusios: kai atsipalaiduoja raumenys, nurimsta ir protas, o kai protas neramus, kenčia ir kūnas.

Belskitės, kai einate į vaiko kambarį

Savosios erdvės ribų suvokimas formuojasi dar vaikystėje. Taktiški arba be ceremonijų į vaiko kambarį įsiveržiantys tėvai; nekviesti giminaičiai, kurie užsibūna kelias savaites; namiškių nuostata: „mano namai – mano tvirtovė“, čia gyvena tik savi ir t. t. Tėvų namuose įgyta patirtis dažniausiai nurodo gaires, kas yra leistina, kas ne. Jei tėvai yra delikatūs, gerbiantys savo vaiko erdvę, užaugęs jis taip pat gerbs kitų. Ir atvirkščiai.

Pažeidėjai turi būti baudžiami

Jei jūsų draugė nesupranta, kad grubiai įsiveržė į svetimą teritoriją, turite jai tai pasakyti. Pvz.: „Šiandien aš tavęs nelaukiau“, „Atleisk, bet turiu kitų planų“ ir pan. Ir neprivalote aiškintis, kodėl.

Savo erdvės sergėtojai, kad ir kaip keista, vis dar neretai išvadinami egoistais, nors tokie žmonės tiesiog gerbia ir myli save, neleidžia po jų teritoriją kitiems vaikštinėti purvinais batais. Ir patys to niekada nedaro. Jie stengiasi pagarbiai elgtis su aplinkiniais, tikėdamiesi adekvataus požiūrio į save. Jei tai yra egoizmas, tuomet jis – sveikas ir siektinas.

Turbūt kiekvienas žinome, kokie jausmai užplūsta, kai į namus pasibeldžia nelauktas svečias. Tik ką išsikuopėte namus, išvirėte gardžius pietus, ketinote praleisti popietę drybsodami lovoje ir žiūrėdami savo mėgstamą laidą. O čia staiga skambutis į duris, ir linksmai čiauškėdama į jūsų namus įsiveržia gera bičiulė.

Taip pat skaitykite: 10 sprendimų, kurių niekada nesigailėsite

Kažkodėl laikoma nepadoru išprašyti nelauktą svečią ar bent jau leisti suprasti, kad jis nebuvo laukiamas. Net jei visus planus sugriovusi viešnia – geriausia jūsų draugė, neprivalote jai šypsotis, virti kavą ir apsimetinėti, kad esate nepaprastai patenkinta jos vizitu.

Jei jūsų draugė nesupranta, kad grubiai įsiveržė į svetimą teritoriją, turite jai tai pasakyti. Pvz.: „Šiandien aš tavęs nelaukiau“, „Atleisk, bet turiu kitų planų“ ir pan. Ir neprivalote aiškintis, kodėl. Santykiai tarp žmonių turi būti panašūs į santykius tarp valstybių: nekviestas svečias, nelegaliai perėjęs sieną, yra baudžiamas.

Nebijokite gintis!

Daugelis moterų, deja, nemoka pasakyti „ne“ taip, kad žmogus iš tikrųjų tai suprastų. Nesugebėdamos apginti tvirtos savo pozicijos, jos neretai tampa bet kokios prievartos aukomis. Štai paprastas pavyzdys. Nusikaltėliai labai nemėgsta sudėtingų situacijų – triukšmo, dėmesio ir t. t.

Jei autobuse ar troleibuse prie jūsų spaudžiasi ar užgula koks nors nemalonus tipas (tai gali būti ir kišenvagis, ir seksualinis iškrypėlis), jokiu būdu nekentėkite ir netylėkite – stumkite jį nuo savęs, o jei nepadės, smokite alkūne į paširdžius, kad neatgautų kvapo.

Moteris
Moteris / Fotolia nuotr.

Tų niekšelių psichologija labai primityvi: aukos tylėjimas yra ženklas jiems veikti. Lygiai taip pat yra ir šeiminiame gyvenime ar darbo kolektyve: sąmoningai ar nesąmoningai žmonės tikrina vieni kitų atsparumą prievartai. Jeigu jo nėra, jeigu moteris leidžiasi trypiama, kodėl gi nepasinaudoti proga?

Taip nuolankiai tylenei užkraunami viso kolektyvo darbai, taip dėl menkniekių žmoną terorizuoja vyras... Sveikas egoizmas leidžia jausti savo vertę ir gerbti kito asmeninę laisvę.