Asmenybės ir kūrybos gerbėjai dalijasi prisiminimais apie Joną Meką: „Jis mums visiems bus amžinas variklis“

„Jono Meko palikimas yra milžiniškas, jo net neįmanoma apibrėžti žodžiais... Savo filmais, poezija, apskritai savo požiūriu jis iš esmės palietė tokias stiprias temas kaip gyvenimo laikinumas ir trapumas. Jo svaiginanti kūryba kvietė mėgautis šia akimirka, nevertinti mūsų riboto laiko žemėje per daug rimtai. Jo pulsuojanti kino kamera, fiksuojanti kasdienį, bet kaskart vis užburiantį gyvenimą, amžiams įrašė Lietuvą į kino istoriją", – teigia režisierius Romas Zabarauskas, turėjęs garbės pabendrauti su Jonu Meku.

„Pasaulio sinefilai dar ilgai mūsų šalį žinos dėl ne tik estetines, bet ir politines sienas sulaužiusios kelionės: „Prisiminimų iš kelionės į Lietuvą“ (1972). Kita vertus, Jonas Mekas – žymus kino kritikas, vienas iš „Antologijos filmų archyvo“ įkūrėjų – šis kino institutas iki šiandien Niujorke šviečia kino gerbėjus, turi planų dar apie didesnę plėtrą. Nors Jonas Mekas visų pirma siejamas su avangardiniu kinu, be šios asmenybės ir platesnė JAV kino istorija atrodytų kitaip. Juk būtent „Antologijos filmų archyve“ vykdavo įvairių europietiškų šedevrų premjeros, o Jonas Mekas savo recenzijomis „Village Voice“ laikraštyje padrąsino ne vieną būsimą pripažintą menininką. Jim Jarmush, John Waters ar net Martin Scorcese – daugelis žymiausių JAV režisierių vienaip ar kitaip buvo įkvėpti mūsų tautiečio", – neslėpdamas žavesio J. Meko darbais kalbėjo jaunasis kino režisierius.

„Susitikimai su Jonu Meku man, be abejonės, paliko milžinišką įspūdį, o tai, kad jis užsuko į abiejų mano filmų premjeras Niujorke, mane tiesiog išmušė iš vėžių, nes aš to nesitikėjau. Jo palaikymas, manau, buvo suteiktas avansu... Galbūt mano kūrybos pradžioje Jonas Mekas pamatė ir tam tikrus Lietuvos pokyčius. Nors liūdna dėl netekties, ir norisi palinkėti stiprybės Jono Meko artimiesiems, tačiau apskritai verta prisiminti jo svarbią žinutę: gyvenkime „čia ir dabar“.

Nors Jonas Mekas Lietuvoje puikiai žinomas ir pripažintas, dar prireiks laiko, kol giliau suvoksime šio kūrėjo idėjas ir indėlį pasauliniame kontekste. Tarkime, 1964 metais Jonas Mekas buvo suimtas už Jean Genet filmo „Meilės daina“ (pranc. „Chant d'Amour“) parodymą Niujorke. To meto JAV visuomenę šokiravo filme parodyta dviejų kalinių meilė, jų nuogas kūnas. O kaip būtų šiandienos Lietuvoje, kurioje draudimai, regis, vis įgauna pagreitį? Besididžiuojant Jono Meko meile Lietuvai, būtų kartu smagu pagaliau drąsiau priimti ir šios asmenybės propaguotas laisvės, meninės saviraiškos idėjas“, – svarstė R. Zabarauskas.

Lietuvos kultūros atašė Niujorke Gražina Michnevičiūtė su Jonu Meku matėsi vos prieš savaitę. Diplomatė sako jautusi, jog tai gali būti paskutinis jų susitikimas.

„Dar prieš savaitę su Jonu Meku gėrėme arbatą. Paprašė, kad atvežiau jam čiobrelių ir liepžiedžių arbatai pasiruošti. Labai norėjo, kad čiobreliai būtų iš Biržų. Sakau: „Atleisk, Jonai, bet negavau Tau iš Biržų. Tačiau, va, čia kūčiukai iš Biržų.“ „Nelabai galiu valgyti kviečių, bet vieną duok, paragausiu, – pasakė. – Bet labai noriu kugelio. Moki padaryti? Pasakyk Sebastianui kaip reikia. Noriu su spirgučiais viduje.“ Tie vaikystės skoniai, kvapai, vaizdai – viskas atgiję. Padėjo prieš mane ant stalo nuotrauką. „Žiūrėk, čia Semeniškiai. Po tuo medžiu stovėjo namas, kuriame gimiau“. Ant stalo užšoko katė Apple Pie – nuolatinė svečių ir Jono palydovė, archyvų saugotoja. Patrepsėjo, susirangė man ant kelių, po to nutarė persikraustyti kitur“, – pasimatymą su smulkmenomis prisimena G. Michnevičiūtė.

„Pokalbis mūsų šokinėjo nuo parėjusios vasaros, tuomet į vaikystės prisiminimus, po to prie šių metų darbų: poezijos knygos, šiemet numatytos didelės parodos Naujajame Džersyje, o vasarą – „Rupert“ meno centre Vilniuje ir mūsų norų padaryti didelę retrospektyvą Vilniuje 2020 m. „Darykit. Tik aš jau, matau, nelabai kuo galėsiu prisidėti“. Kai išėjau iš Jono lofto, pagalvojau, jog tai gali būti mano paskutinis pasimatymas su juo. Nenorėjau tikėti, nes Jonas mums visiems buvo amžinas variklis. Ir kaip sakydavo Jonas: „Turi būti atviras nenuspėjamiems, nepažintiems dalykams. Nereikia nieko iš anksto planuoti, nes visa, kas ateina savaime, yra kur kas įdomiau ir geriau.“

Kino režisierė Eglė Vertelytė su Jonu Meku pirmą ir paskutinį kartą matėsi prieš trejus metus – darė tyrimą filmo scenarijui apie Jurgį Mačiūną, kurį ruošėsi statyti ateityje, ir nusprendė dėl interviu susisiekti su Jonu Meku.

„Buvau nustebusi, kad per daug nesiaiškindamas, kas aš, jis sutiko man padėti ir pakvietė į savo namus. Pokalbiui galėjo skirti apie valandą, nes, pasak jo paties,  nesustodamas dirbo. Pirmiausia jį pamačiau stovintį nusisukusį prie lango ir man padarė įspūdį tiesi bei jaunatviška jo laikysena. Prisimenu, kaip per valandos pokalbį jis apvertė visą mano įsivaizdavimą apie Jurgį ir „Fluxus“ aukštyn kojomis… Nors visose knygose buvau skaičiusi, kad „Fluxus“ yra politiškas menas, jis neigė bet kokį jo politiškumą ir akcentavo kitus dalykus“, – pokalbį puikiai prisimena Eglė.

„Nors žmonės apie Jurgį Mačiūną kalbėjo kaip apie tragišką asmenybę, jis sakė, kad šis nugyveno labai laimingą gyvenimą, o Jurgio vestuves prieš mirtį vadino labai linksmomis, tokiomis, kokios ir turi būti vestuvės. Jis kalbėjo paprastai, žemiškai, tačiau jo mąstymas buvo aštrus ir kritiškas. Vėliau jis man ant lapelio surašė „Fluxus“ žmonių kontaktus ir jo dėka man atsivėrė jų durys Niujorke“, – nepaprasta pažintimi džiaugėsi režisierė.

„Susitikimo pabaigoje padaviau jam iš Lietuvos atvežtos juodos duonos ir šaltalankių uogienės. Labai įsiminė, kaip jis džiaugėsi lauktuvių gavęs duonos iš Lietuvos ir kaip ilgai bandė prisiminti, kas yra šaltalankiai, ar jie augo jo vaikystės Lietuvoje. Meko gyvenimo būdas, mąstymas ir menas man visada buvo ir bus didžiulis įkvėpimas“, – neslėpė E. Vertelytė.

Viena žinomiausių Lietuvos dokumentikos kūrėjų, kino režisierė Giedrė Žickytė prisiminė su Jonu Meku susijusią jos paauglystės svajonę, kurią pavyko įgyvendinti tik praėjus penkiolikai metų.

„Tuomet buvau dar studentė ir Jonas Mekas mums visiems buvo nepaprastas įkvėpimas. Turbūt dėl to sugalvojau nuvažiuoti į Ameriką ir susitikti su Jonu Meku. Buvau kažkur skaičiusi, kad jis yra labai atviras ir priima visus atvažiuojančius. Nuėjau į JAV ambasadą prašyti vizos be jokio nuolatinio darbo ir tiesiai šviesiai išdėsčiau: „Aš svajoju kurti kiną, tad noriu važiuoti į Niujorką ir ten susitikti su Jonu Meku.“ Konsulas į mane keistai pasižiūrėjo ir paklausė, ar aš turiu jo kvietimą. Man papurčius galvą ir pasakius, kad aš jo net nepažįstu, konsulas dar labiau sudvejojo, nors ir bandžiau jį įtikinti, kad Mekas visus pas save priima. (juokiasi) Jis žiūrėjo, žiūrėjo į mane ir išdavė dešimties metų viziją į Ameriką", – tuo metu sunkiai įsivaizduojamą istoriją pasakoja Giedrė. 

Nors gyvenime pasikeitus planams tą vasarą Giedrei nepavyko susitikti su J. Meku, ji tai padarė praėjus penkiolikai metų, 2014-ųjų vasarą, nuskridusi į Niujorką jau su sūnumi. 

„Pasiklydau, kol radau jo studiją Brukline, o išėjau iš ten lyg ant sparnų. Mano sūnus buvo dar visai mažas, bet jam taip pat įstrigo šis susitikimas. Yra tokių asmenybių, kurių auros yra labai stiprios. Mekas parodė sūnui savo pirmas kameras, aiškino, kaip jomis filmuoti, negailėjo savo brangaus laiko. Džiaugiuosi, kad gyvenime teko pabendrauti su Jonu jo studijoje, esu nepaprastai dėkinga likimui už šią galimybę. Jis yra įkvėpimas milijonams žmonių", – sakė pripažinta režisierė. 

„Jo filmai, dienoraščiai, kalbos įtakoja visų mūsų, kūrėjų, kelią. Atrodo, kad Jonas filmuodavo su tokiu lengvumu, be jokių pastangų, ir tiek daug žmonių bandė tai pakartoti, filmuoti kaip jis, bet tame nieko nebuvo, tuščia. O paėmus į rankas kamerą Jonui, filmuojant, atrodo, įprastą gyvenimą, kadre įvykdavo stebuklas. Tuomet supratau, kad kūryboje yra labai daug paslapties, kurios negalime įminti. Kad forma yra tiesiog forma. Kad paslaptis slypi kažkur visai kitur – asmenybėje."