Asmenybės ugdymo mokytojas S.Urbonas: „Nenorite būti amžinu pralaimėtoju? Prireiks radikalaus šuolio“ (III dalis)

„Aš mokau žmones tam tikrų pamatinių elementų ir padedu jiems susitvarkyti savo mitybą, psichologiją ir išlavinti kūną, kad jie nesirgtų, gerai jaustųsi ir būtų laimingi. Tai ilgas procesas ir visi trys komponentai – mityba, fizinis aktyvumas ir psichikos harmonija – yra neatsiejami ir labai svarbūs kiekvienam“, – tikina specialistas, individualiai mokantis​ žmones savo gyvenime atrasti harmoniją ir efektyvumą.

Daugiau apie mitybą skaitykite pirmojoje interviu dalyje: Sveikos gyvensenos mokytojas S. Urbonas: „Nuo cukraus ir prasideda visos mūsų priklausomybės“ (I dalis)

O antroje dalyje Saulius pateikia paties sukurtą mankštą: Sauliaus Urbono sukurta 3 minučių mankšta: suteikia energijos ir užkuria organizmą (II dalis)

Trečiojoje straipsnio dalyje S.Urbonas pasakoja, kodėl norint gyventi laimingai, labai svarbu susistyguoti savo psichologiją, kokią mūsų gyvenimui įtaką daro pasąmonė bei kaip galima ne tik save pakeisti, bet ir išmokti būti laimingu.

– Sveikata ir psichologine žmogaus gerove domitės jau daugelį metų, tad galbūt atradote atsakymą į klausimą: ko reikia, kad  žmogus būtų laimingas?

– Pradėti reikėtų nuo mitybos. Sutvarkius ją, reikia sutvarkyti ir savo psichologiją, o norint tai padaryti, pirmiausia reikia mokėti valdyti savo emocijas. Tik tam, kad išmoktum jas valdyti, visų pirma reikia jas tinkamai pajusti ir paleisti.

Dirbdamas su žmonėmis visų pirma mokau juos pajusti savo bazines emocijas: agresiją, baimę, skausmą, pasipriešinimą – tai tos emocijos, kurios užkoduotos mūsų genetikoje. O kai pavyksta tai padaryti, tada jau pradedu mokyti suvaldyti subtilesnes savo emocijas, todėl per užsiėmimus dažnai būna ašarų ar netikėtų psichologinių atradimų.

Daugiau apie emocijas ir jų kontrolę sužinosite kitame Ji24.lt interviu: Emocijų paleidimo instruktorius Rytis Lukoševičius: „Norite būti laimingi? Nebesinešiokite savo skausmo“

Yra galybė įvairiausių psichologinių metodikų, tačiau man labiausiai patinka tos, kurios turi netiesioginį poveikį.

Trisdešimt dienų – yra pradžia, devyniasdešimt dienų – yra programos įvedimas į pasąmonę, tačiau yra dalykų, kuriems pakeisti gali prireikti metų ar netgi daugiau.

– Gyvename skubančioje visuomenėje, kuomet viskas privalo būti čia ir dabar, tad ir pakeisti save dažnas tikisi per gan trumpą laiką. Ar įmanoma tai padaryti?

– Aš manau, kad žmogus iš tiesų save pakeisti gali tik per ilgą laiką. Nes kiekvienas tikras pokytis žmogaus psichologijoje įvyksta tik tada, kai į pasąmonę įrašoma tam tikra programa. O kai ji jau įrašoma, pokytis tampa automatinis, ir tam tikrus veiksmus atliekame apie juos net nesusimąstydami. Kol apie juos mąstome ir sąmoningai stengiamės juos daryti – tai čia yra tik kelias į tą pokytį ir greitai įvykti jis, deja, negali.

Trisdešimt dienų – yra pradžia, devyniasdešimt dienų – yra programos įvedimas į pasąmonę, tačiau yra dalykų, kuriems pakeisti gali prireikti metų ar netgi daugiau. Tarkime, tam tikri mitybos pokyčiai gali įvykti tik per trejus, penkerius ar dar daugiau metų, lygiai taip pat daug laiko gali užtrukti ir keičiant psichiką.

– Minėjote netiesioginį poveikį darančias psichologines metodikas. Ar galėtumėte apie jas papasakoti plačiau?

– Tarkime, daugelis žmonių pakankamai daug streso patiria vairuodami automobilį. Tam turiu sukūręs psichologinę programą, kuri veikia netiesiogiai, bet turi labai gilų ir ilgalaikį poveikį mūsų visai nervų sistemai.

Jos esmė yra tokia – žmogus įsėda į automobilį, prisisega diržą, įjungia šviesas ir pasuka automobilio užvedimo raktelį – tuo pačiu jis sąmoningai įjungia ir antiagresijos programą pasakydamas sau, kad nuo pat važiavimo pradžios jis pradeda kontroliuoti savo agresyvumo emociją. Taigi jis važiuoja ir kiekvieną kartą susinervinęs sąmoningai bando save nuraminti, kad agresija neišsiplėstų dar labiau.

Ši metodika iš esmės padeda suvaldyti pykčio emociją ir neperžengti tos ribos, po kurios ji jau yra nebevaldoma – kiekvienas mūsų tą ribą turime ir labai svarbu sąmoningai išmokti laiku ją pastebėti. Ši metodika būtent to ir išmoko – ji padeda laiku save pagauti, susivaldyti, nugesinti tą kylančią pykčio ar agresijos liepsną ir atsiprašyti – net jei to niekas ir negirdi. Trumpai tariant, tai yra „pajutau-pagavau-atsiprašiau“ principas.

Pradedant vykdyti programą mūsų smegenys dirba tokiu principu: sąmoningai mes suformuojame tam tikrą užduotį ir ją nuosekliai vykdome tol, kol ji įsirašo ir į mūsų pasąmonę.

Sąmoningai taikant šią programą tris mėnesius – antiagresijos programa įsirašo ir mūsų pasąmonėje, taigi ją jau darome automatiškai ir net negalvodami. Apskritai trys mėnesiai kasdienio darbo su savimi yra praktiškai tobuliausias laikas bet kuriai programai į pasąmonę įrašyti.

Pradedant vykdyti šią ar bet kurią panašią programą mūsų smegenys dirba tokiu principu: sąmoningai mes suformuojame tam tikrą užduotį ir ją nuosekliai vykdome tol, kol ji įsirašo ir į mūsų pasąmonę. O juk automobiliu važinėjame kiekvieną dieną, būtent todėl ši antiagresijos programa ir yra veiksminga – ji įsirašo mūsų pasąmonėje ir paskui padeda visose kitose gyvenimiškose situacijose, kuomet reikia suvaldyti kylančią agresiją ir neprarasti savikontrolės.

– Pakalbėkime apie tą šiuolaikinio žmogaus nuolat patiriamą stresą – kokie yra pagrindiniai jo dirgikliai?

– XXI amžiuje visi mes patiriame informacinį šoką – gauname didžiulį informacinį srautą ir dauguma streso iš tiesų būtent iš to ir ateina. Štai prieš 50–100 metų didžiausias žmogaus patiriamas stresas buvo išgyvenimo klausimas, juk tuomet vyko karai, aplinkui vyravo fizinis smurtas. Šiuolaikiniam žmogui ši grėsmė kiek sumažėjo, tačiau atsirado aibė kitų.

Tarkime, karjera ar pinigai. Pinigai kaip itin didelis streso dirgiklis iš esmės atsirado dar pakankamai neseniai – tada, kai įbridome į įvairias paskolas ar kreditus. Juk kai žmogus jaučia, kad jis neuždirba tiek, kad jam užtektų savo poreikiams patenkinti, kai jis supranta, kad paprasčiausiai jau neišsimoka savo gyvenimo, tuomet kilusi baimė ir patiriamas stresas jį gali suėsti. Šį jausmą turbūt būtų galima palyginti su stresu, kuris ištinka karo metu.  Ypač stipriai šį stresą jaučia vyrai, bet patiria jį ir moterys.

Šiuolaikinis žmogus jaučia nuolatinę įtampą dėl to, ką jis darys rytoj, ir ši įtampa jį nuodija iš vidaus bei kelia stresinę ir neadekvačią reakciją. Užuot galvojęs apie ilgalaikę perspektyvą, apimtas streso žmogus blaškosi ir priima pernelyg skubotus bei neapgalvotus sprendimus. Tad jis tampa tarsi vaikas, kuris visko nori čia ir dabar, nesutikdamas šiek tiek palaukti, susikoncentruoti ties ilgalaikiais tikslais ir turėti geresnį rezultatą.

Šiuolaikinė visuomenė mums primeta normą – mums reikia uždirbti, o darome tai kartais net ir dirbdami nemėgstamą ar netgi nekenčiamą darbą – o tai lygiai taip pat kelia daug streso.

Taip pat skaitykite: Lengvas būdas nustoti nerimauti: 16 auksinių taisyklių

Yra dar ir tokių streso mechanizmų, kaip, tarkime, meilė, yra visuomenės nuostatų, kurioms tu privalai paklusti – kalbu apie išvaizdą, išsilavinimą, manieras. Juk mes esame visuomenės dalis, tad ir visas jos normas privalome atitikti. O jei to padaryti nepavyksta, jei tie lūkesčiai neišpildomi,  tada mus aplanko stiprus vidinis savęs graužimas.

Streso hormonai yra tarsi gyvatės nuodai – jeigu jie nuolat išsiskiria, kad ir nedideliais kiekiais, ir mes jų neišmetame lauk, tai jie tiesiog žmogų suėda. Juk ne veltui sakoma – visos ligos atsiranda nuo nervų.

Žinoma, kalbant apie kasdienį patiriamą stresą, labai svarbu susitvarkyti ir bendrą savo gerovę, taigi sąmoningai savęs paklausti, tarkime, kodėl aš dirbu savo darbą: ar todėl, kad jis man patinka, ar kad skatina tobulėti, ar vien tik todėl, kad uždirbčiau pinigų? Toliau vertėtų pagalvoti apie savo svajones ir ateities tikslus: kaip pavyksta jų siekti ir pildyti?

Tik svarbu, kad tos svajonės nebūtų labai tolimos, kitaip nuolat jausimės jų neįvykdę. Savo svajones ir tikslus reikėtų skaidyti į mažus žingsnius ir po kiekvieno jų – bent truputį pasidžiaugti.

Atminkite, kad streso hormonai yra tarsi gyvatės nuodai – jeigu jie nuolat išsiskiria, kad ir nedideliais kiekiais, ir mes jų neišmetame lauk, tai jie tiesiog žmogų suėda. Juk ne veltui sakoma – visos ligos atsiranda nuo nervų.

– Kaip tik apie tas ligas ir pakalbėkime. Kokius fiziologinius ar psichologinius sutrikimus gali sukelti ilgalaikis stresas?

– Kalbant apie fiziologiją, stresas gali sukelti visas ligas. Paaiškinsiu, kodėl. Vienam nuo streso atsiranda tam tikros sąnarių ligos, kitam – niekaip nesibaigiantis plaučių uždegimas ar nuolatinė sloga. Čia tik pavyzdys, tačiau pagalvokite, kodėl taip yra? Todėl, kad kiekvienas žmogus turi savo silpną genetinę vietą ir kiekvienam ji skirtinga.

Tai dar nereiškia, kad ta silpnoji vieta jam būtinai ir pasireikš, tačiau jei tam bus sudarytos tinkamos sąlygos: stresas, neteisinga mityba, blogas gyvenimo būdas, tuomet jos ir išlįs į paviršių. Taigi vienam dėl streso atsisakys inkstai, kitam kepenys, o trečias galbūt turės problemų ir su širdimi. Viską lemia toji silpnoji mūsų organizmo grandis, kurią turime visi. O kai ši grandinė trūksta, išsibalansuoja visas organizmas, ir visos ligos seka iš paskos.

Kalbėdamas apie stresą iš psichologinės pusės, vartoju du terminus: laimėtojo stresas ir pralaimėtojo stresas. Kuo jie skiriasi? Įsivaizduokite dviejų stiprių liūtų kovą – kad ir kiek jie kovos, galiausiai juk kažkuris vienas liks laimėtoju, o kitas – pralaimėtoju.

Taip pat skaitykite: Psichologė Loreta Vaičaitytė: „Moteris kartais turi „išjungti“ pareigos jausmą ir pabūti savanaudė“

Laimėtojas labai greitai atsities ir bus pasiruošęs kitai kovai, o pralaimėtojo poilsio laikas bus kokius 3–4 kartus ilgesnis ir, maža to, jis taip ir liks su tuo blogos patirties (pralaimėtojo) bagažu. Lygiai tas pats galioja ir žmonėms – ilgalaikis stresas suformuoja pralaimėtojo poziciją.

Kai vieną svarstyklių pusę gerokai nusveria pralaimėjimai, laimėjimų jau praktiškai nepastebime, ir tada labai stipriai krenta savivertė. Galiausiai žmogus tiesiog nebetenka jėgų ką nors daryti ir tiesiog susitaiko su tuo, kad jis yra pralaimėtojas. 

Įsivaizduokime taip – pavaldinys susipyko su savo viršininku. Jis su juo juk labai nepakovos – geriausiu atveju pavaldinys tiesiog gali išeiti iš darbo. Betgi neišeisi, nes pinigai tai reikalingi arba gal – ir pats darbas svarbus. Taigi, tokiu atveju tampi pralaimėtoju – privalai dirbti tame darbe, nors ir esi susipykęs su savo viršininku.

O tada jau kiekvienas atėjimas į darbą tau kelia stresą, net pagalvojimas apie darbą jau tampa stresu,  jį kelia apskritai net mintis, kad rytoj reikės eiti į darbą ar kad rytoj pirmadienis... Taip įtraukiame save į grandinę, kurioje visada esame pralaimėtojai.

Mūsų organizmas tuo tarpu sunkiai dirba, bandydamas atsikratyti tų jį nuodijančių streso hormonų. Taigi anksčiau ar vėliau, šis stresas atsiliepia fiziškai – per įvairius uždegimus, nuovargį, susirgimus ar lėtines ligas.

Taigi, įsivaizduokime taip – kai vieną svarstyklių pusę gerokai nusveria pralaimėjimai, laimėjimų jau praktiškai nepastebime, ir tada labai stipriai krenta savivertė. Galiausiai žmogus tiesiog nebetenka jėgų ką nors daryti ir tiesiog susitaiko su tuo, kad jis yra pralaimėtojas. Čia jau yra pačios blogiausios pasekmės.

Štai dar vienas pavyzdys. Du žmonės suserga vėžiu – vienas pasveiksta, o kitas – ne. Žinote, kodėl? Pasveiksta tas, kuris tiki, kad pasveiks. Ir nepasveiksta tas, kuris jau yra nusistatęs, kad jo laikas baigėsi.

Yra keletas pasaulinių institutų, kurie daug dirba kad ir su ketvirtos stadijos vėžininkais ir jie šitą seniai pastebėjo – jei žmogus tikrai nori pasveikti, dažniausiai jis ir pasveiks, tačiau jei jis turi nors menkiausią abejonę – ir jo pasveikimo šansai gerokai sumažėja, tokiu atveju nepadės jokios medicinos naujovės, nebent jis pakeis savo požiūrį.

Tačiau tam, kad jį pakeistume, neužtenka vien sąmoningai sau pasakyti, kad „va, jau aš tai tikrai pasveiksiu“, šį tikėjimą ir tvirtą nusistatymą reikėtų įrašyti sau į pasąmonę.

– Tai ką patariate daryti tam, kuris dirba nemėgstamą darbą ir dėl to patiria nuolatinį stresą? Ar išėjimas iš darbo yra vienintelė sąlyga?

– Vienintelė sąlyga jam – paieškos ir radikalūs žingsniai. Kodėl žmonės neišeina iš nemėgstamo darbo? Nes bijo, kad neras geresnio, bijo savo finansinių įsipareigojimų, mano, kad nieko nemoka. Geriausiu atveju tada jie vis dar dirbdami nemėgstamą darbą pradeda ieškotis geresnio, tačiau dažnai nieko neišeina.

Norint keistis, reikia žengti radikalų žingsnį – jei keičiu, vadinasi, keičiu, taigi numetu tai ką dariau, ir einu ieškoti kažko naujo.

O juk taip elgiasi praktiškai visi, nes tokį modelį mums primetė visuomenė – kaipgi tu gali išeiti iš darbo, jei nesusiradai geresnio. Ir vis tik norint keistis, reikia žengti radikalų žingsnį – jei keičiu, vadinasi, keičiu, taigi numetu tai, ką dariau, ir einu ieškoti kažko naujo. Taip, tai daryti baisu, nes tai tarsi šuolis per bedugnę nežinant, ar tikrai peršoksi.

Daugelis ne kartą gyvenime pasiekiame tokią suvokimo ar supratimo ribą, kurios metu mums reikia atlikti tam tikrą šuolį. Mes suprantame, kad čia ir dabar yra blogai, o ten – yra gerai, bet atstumas tarp tų dviejų taškų yra ganėtinai didelis – tai tarsi bedugnė – ir neaišku, ar ją pavyks vienu šuoliu įveikti.

Yra klaidingai manoma, kad pereiti nuo vieno taško iki kito reikia iš lėto, mažais žingsneliais. Tačiau jūs pabandykite kada nors mažais žingsneliais pereiti bedugnę – tai juk neįmanoma. Čia pasirinkimai yra du: arba šoki, arba lieki ten, kur stovėjęs, nes mažais žingsneliais pereiti bedugnės neįmanoma. O jeigu žmogus nešoks, tai juk jis taip ir liks pralaimėtoju. Žmogui svarbu prieiti tą ribą, susivokti, kur jis nori eiti toliau, ir tada atlikti radikalų šuolį.

– Kaip dar galima kovoti su ilgalaikiu ar trumpalaikiu stresu?

– Čia labai padeda meditacijos, kai kam joga, o man ir mano mokiniams – trumpos, aiškios ir lengvos fizinės sąmoningos mankštos, kurių metu visas dėmesys sutelkiamas į vieną tam tikrą veiksmą, arba aktyvus sportas, žaidimai. Visi šie būdai skirtingais metodais padeda sureguliuoti emocijas ir nuimti ilgalaikį stresą.

Tačiau, mano manymu, stresas gyvenime yra geras dalykas, juk be jo nebus jokių naujovių ar žingsnių pirmyn, tik svarbu išmokti organizme prasidėjusią streso reakciją laiku užbaigti. O tai geriausia padaroma per fizinę iškrovą. Tam mes turime fiziškai padirbėti ir gerai išsijudinti, tada baigiasi ir stresas. Tačiau jei tai neįvyksta, tuomet stresas tik dar labiau kaupiasi.

Todėl trumpalaikio streso nuėmimui geriausiai tinka įvairios jėgos ir kvėpavimo technikos, kurios padeda greitai išsikrauti. Kvėpavimo technikos – kuomet arba sulaikomas kvėpavimas, arba pradedama kvėpuoti labai staigiai ir greitai – metodų yra daug ir įvairių.

Jėgos technikos iš kūno reikalauja maksimalios jėgos – tam puikiai tinka maksimalių svorių kilnojimas – juk keliant atiduodame visas jėgas ir tuo metu apie nieką daugiau ir negalvojame. Tuomet pasiekiama riba, kuomet fizinis kūnas perima visą emocinį krūvį, ir mes galiausiai atsipalaiduojame. Juk ne veltui pasportavę žmonės jaučiasi laimingesni.

Labai svarbu suvokti – jei mes norime tiesiog čia ir dabar nuimti stresą, tai privalome išleisti garą. Kaip jau ir kalbėjau, jei žmogus, tarkime, susipyko su viršininku, bet iš to darbo jis jokiu būdu nenori išeiti, tuomet jam belieka kaskart išsikrauti. Na, tai kai susinervinate, pasiimkite bokso kriaušę ir daužykite tol, kol užteks jėgų ir pasijusite nugalėtoju – taip maksimaliai save iškrausite, ir stresas neužsistovės.

– Kiek, jūsų manymu, žmogaus laimė priklauso nuo jo požiūrio į gyvenimą? Ir ar įmanoma šį požiūrį pakeisti?

– Laimė nuo požiūrio priklauso visu šimtu procentų. Sunkesnė yra antroji klausimo dalis – kaip šį požiūrį pakeisti. O jį pakeisti yra labai sunku, nes daug kas visų pirma priklauso nuo to, kaip žmogus augo, kokia buvo jo šeima, ir nuo to, kas jam į pasąmonę buvo įdėta iki trejų metų. Nes būtent per šį laikotarpį ir formuojasi kiekvieno žmogaus sąmonė, o pasąmonė tuo tarpu visą aplinkinį gyvenimą priima ir sugeria tarsi kempinė. Šie dalykai yra labai sunkiai reguliuojami.

Požiūrį pakeisti labai sunku, nes daug kas visų pirma priklauso nuo to, kaip žmogus augo, kokia buvo jo šeima, ir nuo to, kas jam į pasąmonę buvo įdėta iki trejų metų.

Žmogus kartais nesuvokia, kodėl jam nepavyksta padaryti vieno ar kito dalyko – jis to ir negali suvokti, nes gali būti, kad pasąmonė tuos dalykus jam užblokavo dar tada, kai sąmonė net nebuvo susiformavusi.

Kaip manote, kodėl apskritai ir egzistuoja psichologų ar įvairių mentorių profesijos? Nes žmogus pats dažnai net negali žvilgtelėti sau į vidų. Iš išorės tai padaryti įmanoma ir tokiu būdu galima kažką keisti – kartais žmogui užtenka iškelti, parodyti tam tikrą problemą, kad ją jis visų pirma įsisąmonintų, pamokyti tam tikrų sprendimo būdų, ir jis pasikeičia.

Štai kad ir tas mano minėtas automobilio raktelio pasukimas – pasąmoniniame lygmenyje jis išsprendžia šimtą skirtingų problemų, nes taikosi į bazinę emociją – agresiją, iš kurios ir kyla mums visos blogybės. O juk kol agresija nesuvaldyta, tai mes ir negalime kalbėti apie gražią saulę, vaivorykštę ar čiulbančius paukštelius.

– O jeigu, kaip minėjote, viską darytume mažais žingsneliais ir sąmoningai išmokytume save džiaugtis kasdieniais dalykais, ar po tų trijų mėnesių išeitų save kažkiek pakeisti? Kitaip tariant – ar įmanoma save išmokyti būti laimingu?

– Jei susidarome nuostatą sąmoningai save sekti dėl teigiamo rezultato ir nuolat save mokome džiaugtis tais mažais dalykais, tai anksčiau arba vėliau net patys to nesuprasdami pradėsime elgtis kitaip. Čia didžiulę įtaką turi nuoseklumas, kurio būtina laikytis. O programa, kurią reikia įsirašyti sau į pasąmonę, yra  suformuluota labai aiškiai – reikia džiaugtis, jei yra kuo, taigi taip mes sąmoningai jau ir pradedame ieškoti galimybės pasidžiaugti.

Taip pat skaitykite: Atleidimo ritualai. Kam reikalingi 7 laiškai priešui?

O kuo dažniau save sąmoningai skatiname taip daryti, tuo geriau į tai reaguoja ir mūsų pasąmonė, siųsdama mums daugiau teigiamos informacijos. Ir štai taip iš pradžių sąmoningai atliekamas veiksmas, galiausiai tampa mūsų pasąmonės dalimi, o po trijų darbo su savimi mėnesių į pasaulį mes išties pradedame žvelgti jau kiek kitaip. Taigi išmokyti save būti laimingu tikrai įmanoma, tačiau tam reikia įdėti daug pastangų ir nuolat dirbti su savimi.

Taigi išmokyti save būti laimingu tikrai įmanoma, tačiau tam reikia įdėti daug pastangų ir nuolat dirbti su savimi.

Apskritai dažna šių laikų žmogaus problema, dėl kurios jis ir praranda gyvenimo džiaugsmą, yra ta, kad mes tiesiog nemokame, nenorime arba galbūt tiesiog nežinome, kaip reikia tinkamai pasidžiaugti kiekvienu mažu žingsneliu. Tačiau to džiaugsmo taip pat galima išmokti – sąmoningai save treniruojant į pasąmonę šią programą galima įsirašyti taip pat, kaip ir antiagresijos programą. Lygiai tą patį galima padaryti ir su pozityviu požiūriu į gyvenimą, tik svarbu, kad tą požiūrį lydėtų ir pozityvios emocijos.

Yra dar viena tokia nuostabiai veikianti programa. Ji taip pat yra netiesioginė, bet labai efektyviai keičianti žmogaus socialinį, o paskui – ir vidinį elgesį. Mes juk dažnai vaikštome po miestą ir dažnai tai darome tarp žmonių. Tik kaip dažnai mes tuos žmones iš tiesų pamatome? Dažniausiai jų nematome visai.

Dėl to mums reikia sąmoningai atverti akis, atsidaryti ir pradėti juose ieškoti ko nors gražaus ir gero: nesvarbu, kas tai, svarbu, kad mes tai pastebime. Galbūt vieno akys gražios, kitas gražiai šypsosi, o kitas gal tiesiog iš veido atrodo geras. Svarbiausia čia yra ieškoti gėrio ir grožio.

Jei įprastume bent kartą per dieną sąmoningai įjungti šią programą, galiausiai ji dirbti ir veikti pradėtų visuose lygmenyse. Juk pozityvus mąstymas mums suteikia džiaugsmo, tuomet išsiskiria laimės hormonai, o jie kiek kilsteli gyvenimui ir suteikia energijos. O juk būtent energijos šiuolaikiniam žmogui labiausiai ir trūksta.