Kai kalbamės su Asmik, jai kaip tik – ramus vakaras Hamburge, viena laisva diena tarp spektaklių. „Kai pasikalbėsime, eisiu į sauną, – rodos, ji net sušyla nuo tos minties. – Tokių vakarų pasitaiko labai retai. Net jei ir leidžiu sau stabtelėti, galvoje vis tiek dega dešimt neatliktų darbų, o kai būnu namie su vaikais – irgi nebūna ramu. Bet jau mokausi leisti sau tą ramybę: na, ir kas nutiks, jei ko nors nespėsiu?.. “
Netrukus išvysime jus LVSO koncertų salėje, vienam vakarui sugrįžtančią į Dalios Ibelhauptaitės sumanytą operų ciklą „Pakartojimo nebus“. Man vis kyla tas pats klausimas: kas geriausią pasaulio operos solistę vis parveda atgal į Vilnių, nors už tą patį koncertą kitose šalyse gautumėte bent penkis kartus didesnį honorarą? Pareigos jausmas?
Ne, tikrai ne. Niekaip nevadinčiau to pareiga, nes Vilnius yra mano džiaugsmas, mano namai, mano širdis. Be abejo, būna sudėtinga suderinti grafikus, bet stengiuosi – ir atvažiuoju čia tikrai ne dėl pinigų. Su Dalia mane sieja daugiau nei dvidešimt metų trunkanti draugystė, visi mes, „bohemiečiai“, jaučiame labai stiprų ryšį. Tai nesusiję nei su finansais, nei su pareiga – tai tiesiog sugrįžimas namo.
Kaip manote – kas jus pavertė geriausia pasaulio operos soliste?
Žinote, ta „geriausia pasaulyje“ – labai sąlyginis dalykas. Nuo 2019-ųjų turbūt jau kokius šešerius kartus buvau ja išrinkta, nes operoje kaip sporte – kasmet vyksta varžybos. Bet nelabai mėgstu būti vadinama geriausia, nes tai visuomet reiškia palyginimą. O aš visą gyvenimą dirbau tam, kad nebūčiau lyginama. Konkurencijos visai nesinori: man svarbiausia – būti vienintele, o ne geriausia.
Tuomet paklausiu kitaip: kaip manote, kas jus atvedė ten, kur dabar esate?
Begalė sutapimų.