Asta Pilypaitė: „Kalbant apie šį jubiliejų, mane užplūsta prisiminimai“
1987-ųjų lapkričio 4-ą Mažeikių kultūros rūmų scenoje debiutavo šiandien legendine vadinama grupė „Sekmadienis“. Išbandymą laiku atlaikiusi grupė susibūrė paminėti garbingą 30-ies metų jubiliejų scenoje ir lapkričio 5-ąją savo ištikimiausius gerbėjus kviečia į specialų jubiliejinį koncertą. Šia proga grupės narė Asta Pilypaitė išskirtiniame interviu sutiko papasakoti ir apie būsimą koncertą, ir apie tai, ką jai reiškia „Sekmadienis“, kokie buvo gerbėjai ir jų dėmesys dar tuomet, kai grupė išgyveno savo aukso amžių.
Muzikos grupė palengva formuotis pradėjo dar tuomet, kai būsimi jos nariai mokėsi mokykloje Mažeikiuose. Grupės „Sekmadienis“ debiutas – 1987-ieji. Tuomet jos nariai sulaukė pirmųjų aplodismentų, pirmųjų gerbėjų gėlių ir klausytojų laiškų. Per 30-imt metų keitėsi įvaizdžiai, grupės nariai, tačiau „Sekmadienis“ iki šiol liko ištikimas širdies melodijoms.
Pirmąją grupės programą „Namai" režisavo prodiuseris, kompozitorius, dainų autorius ir atlikėjas Virgis Stakėnas. Jo padedami muzikantai savo grupę prieš tris dešimtmečius pavadino „Sekmadieniu“.
„Renginys bus nostalgiškas. Grupės sudėtis praktiškai nepakitusi, tik būgnininkas kitas. Nors „Sekmadienyje“ yra dainavę ir Tomas Augulis, ir Gintarė Karaliūnaitė, tačiau jie prie grupės veiklos prisidėjo gana trumpai. Bandysim prisiminti tuos auksinius „Sekmadienio“ laikus, kai per mėnesį turėdavome ir 24 koncertus”, - apie koncertą šiek tiek detalių buvo atskleidusi „Sekmadienio“ lyderė Jūratė Miliauskaitė.
Tuo metu grupės vokalistė Asta Pilypaitė atskleidė, jog prieš šį koncertą iki šiol visi grupės nariai deda labai daug pastangų, kad viskas pavyktų puikiai. Kaip pasakojo atlikėja, anksčiau nebuvo galimybių repetuoti atskirai, todėl grupės nariai dažniausiai susitikdavo sekmadieniais. Iš to ir kilo grupės pavadinimas. Prieš šį jubiliejinį renginį „Sekmadienio“ nariai galėjo ruoštis koncertui ir nebūdami drauge.
„Šiuolaikinės technologijos turi privalumų, galėjome padirbėti ir nebūdami kartu“, - kalbėjo pašnekovė, o paprašyta atskleisti, koks bus koncertas, A. Pilypaitė tikino, kad grupės gerbėjai neišgirs nei naujų kūrinių aranžuočių, nei remiksų.
„Manome, kad gerbėjų širdis labiausiai palies mūsų geriausi ir žinomiausi hitai, daugeliui gerai pažįstamos melodijos. Mums patiems dar ir šiandien daugelis kūrinių neatrodo pasenę. Prisipažinsiu: visi labai jaudinamės prieš šį koncertą, nes jis mums visiems bus ypatingas. Nebuvo lengva jam pasiruošti, įdėjome labai daug pastangų“, - pasakojo pašnekovė.
- Asta, ką jums reiškia 30-asis „Sekmadienio“ jubiliejus?
- Kalbant apie šį jubiliejų, mane užplūsta prisiminimai. „Sekmadienis“ yra labai didelė mano muzikinio gyvenimo dalis. Susitiksime su tais pačiais muzikantais, pabūsime toje pačioje aplinkoje, kurioje buvome įpratę būti, prisiminsime daugelį mūsų ankstesnių kūrinių, o tai tikrai nėra taip paprasta po tiek metų. Man tai tai ir labai smagus nuotykis, smagi veikla. Šiandien atrodo, kad ta veikla trumpalaikė, tarsi blyksnis, tačiau niekas nežino, galbūt ši veikla taps vėl ilgalaike.
- Kiek laiko prireikė repeticijoms prieš šį koncertą?
- Repetuojame iki šiol. Ir atskirai mes su Jūrate, ir atskirai su muzikantais. Anksčiau galėdavome repetuoti tik visi drauge. Neturėjome paruoštukų, kuriuos pasileidę galėtume repetuoti vokalą. Būdavo tik bendri susiėjimai, repetuodavome kartu. Prieš šį koncertą visi supratome, kad tenka įdėti gerokai daugiau darbo nei tikėjomės, tikrai ne viskas taip paprasta, kaip manėme. Galvojom, štai, prisiminsime viską, susitiksime... Bet iš tiesų labai daug darbo įdėjome, kad viskas puikiai pavyktų.
- Kaip manote, kokia yra „Sekmadienio“ sėkmės formulė? Kas nulėmė tai, kad net po tiek metų ši grupė nėra pamiršta, o daugelis kūrinių – puikiai atpažįstami ir nebuvo užmiršti per dešimtmečius?
- Buvome originalūs. Tokios grupės, kurioje dainuotų dvi merginos, anuomet nebuvo. Dauguma grupių buvo vaikinų grupės. Buvo laikmetis, kai buvo populiarios roko grupės. O mes buvome dvi merginos, pasiūlėme švelnesnę muziką. Publika buvo tokios muzikos ištroškusi, nebuvo didelio pasirinkimo, nebuvo tiek daug priemonių muzikinei sklaidai. Žmonės tiesiog ateidavo į koncertus. Šiais laikais mes visi pažiūrime „Youtube“, viskas greitai užsimiršta. O atėję į koncertus žmonės nepamiršta kūrinių taip greitai, nes jie labai susiję su tuo metu patirtomis emocijomis. Viskas taip ir susidėliojo. Koncertus pradėdavome ramesniais kūriniais, skirtais apmąstymams. Žiūrėk, kartais ir ašara nuriedėdavo gerbėjams. Antra mūsų koncertų dalis būdavo skirta nuoširdžiam pasiautimui ir mūsų gerbėjai įsišėldavo taip smarkiai, kad kartais patys save vos girdėdavome. Kaip ir minėjau, tai susiję su emocijomis, mūsų kūrinius įsidėmėjo, įsiminė. Manau, būtent tai ir yra ta sėkmės formulė, kad žmonės pas mus ateidavo.
Susirinkdavo tikrai labai daug žmonių. Kartą mes tą išbandėme Biržuose, kur viešėjome tris dienas ir kasdien turėjome po du koncertus. Salė per visus tuos koncertus buvo sausakimša. Šiandien net sunku būtų tai įsivaizduoti.
Kai išvykdavome į gastroles po Lietuvos miestus ir miestelius, vos ne mėnesį negrįždavome į namus, nakvodavome viešbučiuose, nes grįžti kaskart po koncerto į Mažeikius būtų buvę labai neracionalu. Kai pagalvoji, šiandien sunku būtų tą įsivaizduoti, tačiau tuos laikus prisiminti mums visiems labai gera.
- Jūratė Miliauskaitė interviu yra pasakojusi, kad buvote grupės metraštininkė. Kas jums iš to etapo labiausiai įsiminė? Galbūt yra koks vienas laiškas, ar viena nuotrauka, kurią laikote ypatinga?
- Iš tiesų buvau grupės metraštininkė. Pro mano akis nepraslysdavo nė vienas laiškas. Anuomet gerbėjai mums rašydavo krūvas laiškų. Kai kurie laiškai buvo rašyti ir asmeniškai man, kai kurie netgi pašiurpindavo. Ypač tokie, kurių turinys tebūdavo „Labas, kai išeisiu, aš tave susirasiu ir vesiu“. Galbūt šiandien tai nenustebintų, tačiau anuomet nebuvo labai jauku. Vis dėlto kaip labiausiai įsiminusį momentą galėčiau įvardinti gerbėją, vardu Aidas. Sunku pasakyti, kiek tuo metu jam buvo metų, kai jis atvykdavo į mūsų koncertus, tačiau jis dar ir šiandien yra užkietėjęs „Sekmadienio“ gerbėjas. Jis ne tik mūsų paštą, bet ir visus dešimtukus užversdavo balsavimais. Tuo metu nebuvo balsavimų skambučiais, tai jis kartais atsiųsdavo dainos pavadinimu užpildęs visą sąsiuvinį. Archyvuose ir laiškai, ir tokie sąsiuviniai yra išsaugoti.
Kartą buvau gavusi labai liūdną laišką. Laišką, kurį mergina parašė prieš savižudybę. Tai buvo kažkas panašaus į atsisveikinimą. Mane tas laiškas labai sukrėtė. Šiandien jau nebepamenu, ką tiksliai atrašiau, tačiau mergina, jį atsiuntusi, iki šiol jaučiasi labai dėkinga ir ji iki šiol tebėra didelė mūsų gerbėja.
- Kaip pasikeitė jūsų gerbėjai? Galbūt anuomet žmonės buvo santūresni? Kokie jūsų gerbėjai yra šiandien?
- Nenuoširdumu neapkaltinsi ir šių laikų mūsų gerbėjų. Sakyčiau, anksčiau gerbėjai buvo ir drąsesni, ir aktyvesni. Žmonės tuo metu, kai „Sekmadienis“ išgyveno savo auksinius laikus, tikrai nebuvo santūrūs. Koncertų metu taip įsišėldavo, kad dabar tą būtų sunku įsivaizduoti. Bus puiki proga šį sekmadienį pasitikrinti, kokie yra šių laikų „Sekmadienio“ gerbėjai.