Asta Pilypaitė: „Jeigu myli, viską supras“ (papildyta liepos 28 d.)

Spėju, kad kasmet sulaukdavai kvietimų šokti. Ir, ko gero, iš abiejų TV kanalų, rengiančių tokius projektus. Kas atsitiko, kad pagaliau sutikai?

Nieko neatsitiko. Anksčiau prodiuseriai tik paklausdavo, ir tiek. Matyt, nebuvo atėjusi mano eilė (juokiasi). O šokti aš seniai norėjau. Tik, matyt, kol neprispiria, tol ir nepradedi.

Bet tu – scenos žmogus, užlipusi į ją turėdavai judėti.

Paprastai šokėjai šokdavo, aš koją truputį paklibindavau, ir tiek. Visada pabrėždavau dainavimą. Būnant scenoje, mano vidus daug labiau šoka, nei kūnas. Užtat baliukuose pasižymiu kaip didžioji šokėja. Bet tik savo aplinkoje.
Gal tam, kas nors šiek tiek yra šokęs, lengviau. O aš neturiu jokių pagrindų. Dar mokykloje į klasę ateidavo choreografai ir kviesdavo į atrankas. Dalyvaudavau jose, bet niekada niekur manęs neatrinkdavo. Pabandžiau liaudies šokius, bet man jie pasirodė labai nuobodūs. Taigi niekada gyvenime nesu normaliai šokusi.

Tarp dešimties sportinių šokių jau radai savąjį?

Iš pradžių valsas man pasirodė beprotiškai sunkus. Juk nuo mokyklos laikų visi prisimena: sutrypei kojytėmis viens du trys, viens du trys, ir viskas. O čia – visai kitaip. Dieve, kaip sunku! Tos galvos padėtys... Net kaklą surakindavo treniruojantis. Bet dabar man visai patinka: sukiesi sau, sukiesi ir taip gera... Turbūt labiausiai save pajutau šokdama tango.

Dar daug žingsnelių neišeina. Bet labai stengiuosi, prakaituoju, griūvu ant žemės iš nuovargio. O nugriuvusi veltui laiko neleidžiu – tempimo pratimus darau. Tik dabar suprantu, kodėl šitie šokiai vadinami sportiniais. Reikia tiek daug fizinių jėgų ir kantrybės... Stengiuosi treniruotis kasdien: ryte pasimankštinu, o popiet dirbame su šokių partneriu. Bet šitas fizinis krūvis yra teisingas, ypač moteriai. Čia tau – ne sunkumų kilnojimas, o savotiškas moteriškumo, lankstumo formavimas. Alytuje yra labai stipri sportinių šokių mokykla. Jeigu būtų reikėję važinėti treniruotis į Vilnių ar Kauną, turbūt nebūčiau sutikusi. Vien kelionės būtų nualinusios.

O atrodė, kad persikėlusi į Alytų paskęsi užmarštyje...

Oi, tai gali labai greitai įvykti, jeigu tik panorėsiu. Viskas nuo manęs priklauso. Tik dabar taip intensyviai gyvenu, kad Vilniaus net nespėju pasiilgti: kasdien – treniruotės, ketvirtadieniais važinėju į filmavimus Vilniuje. Būtinai užeinu pas savo mokytoją Nijolę Maceikaitę. Beje, ji mane paskatino imtis naujos veiklos – tai, ką moku, perduoti vaikams. Jau turiu visą būrį mokinukų Alytuje. Manau, ateitį ir siesiu su vaikų mokymu. Apie dešimt metų girdėjau raginimų: „Kodėl nemokai? Kodėl nebandai?“ Spyriojausi, nes, matyt, nebuvau tam subrendusi.

Bjauriai pakomentuosiu: jeigu dainininkas eina mokyti kitų, vadinasi, traukiasi nuo scenos...

Mano situacijoje – tikrai ne. Vakar kaip tik naują dainą įrašiau. Ir į šokius einu todėl, kad noriu veiklos, noriu dirbti. Kai pradedi judėti, juda ir viskas aplinkui, nauja energija užplūsta, ateina naujų minčių...  Prieš tai buvo treji labai intensyvūs metai. O Dieve, aš kaip į darbą eidavau į visus interviu, šou, laidas... Naujas albumas, koncertai, duetai... Pavargau. Kai persikėliau čia, metus nenorėjau nieko daryti. Visiškai nieko.

Paskui imi vilko balsu kaukti neturėdamas ką veikti... Lyg ir vakarėlių pasiilgsti... Bet tuoj pat apsigalvoji: „Na, gerai, nuvažiuosiu, pasisveikinsiu, pasiglėbesčiuosiu... ir ką?“  Galvodama, eiti ar neiti šokti, labiausiai dvejojau: ar atlaikysiu naują dėmesio bangą? Ar vėl to noriu?.. Kita vertus, nesu skandalistė, tai iš kur apie mane skandalų ims? Be to, tikiuosi, kad užteks stiprybės per daug neatsiverti.

Bet turbūt supranti, kad neišvengsi priminimų apie vedybas, skyrybas...

Aš puikiai ir pati visa tai prisimenu. Man nebūtina priminti (juokiasi). Žinau tik viena – kad niekas kitas su mano emocijomis ir išgyvenimais nesusitvarkys. Tik aš pati. Vadinasi, ir žinoti apie viską turiu tik aš pati.

Neišsisuksi ir nuo klausimo, kodėl nesituokiate su dabartiniu draugu?

Apie šituos privatumus mažiausiai noriu kalbėti. Tai ne tą pasakai, tai ne tiek, tai per daug... Geriau nieko nekalbėti, nes paskui išgirstu pretenzijų iš visos aplinkos. Ir buvusios, ir esamos, ir būsimos... Visi asmeniniai dalykai turi būti tvarkomi viduje, o ne per spaudą. Jeigu nebūčiau dainininkė, niekas manęs viešai neklausinėtų: tekėsi – netekėsi?

Oi, man reikėjo užduoti kitokį klausimą: ne kodėl nesituokiate, o kodėl nenori mūvėti vestuvinio žiedo?

Aš žiedų apskritai nemėgstu. Anksčiau nešiojau ant kiekvieno piršto po vieną! Dar tais laikais, kai buvo madingi įvairiaspalvėmis sruogomis dažyti plaukai, kai nagus lakavau skirtingomis spalvomis ir ant pirštų mūvėjau milijoną žiedų... Dabar nebemėgstu jų, žiedai mane užspaudžia... Be to, girdėjau, kad jeigu šiemet nori ištekėti, negalima nešioti nieko apvalaus...

Vadinasi, prisigalvokime prietarų, kad ko nors nereikėtų daryti...

Gal ir taip (juokiasi). Bet kai turiu veiklos, man nieko daugiau netrūksta. Taip, aš esu labai laiminga. Be jokių daugtaškių. Su šauktuku.

Dabar, kai tiek laiko skiri šokiams, vaikai, draugas nesiskundžia dėmesio stoka?

Aišku, kad jiems tenka mažiau. Bet vaikams svarbiausias – kokybiškas dėmesys. Rūtai vakare pusvalandis pasakos skaitymo atstoja visą dieną. Tai gal ir nesu tokia jau bloga mama (juokiasi)... O Saulei jau trylika, ji už mane didesnė. Kartais atsistoja šalia ir šaiposi: „Mama, kokia tu maža...“ Tačiau kol turiu mažąją, nesijaučiu baisiai susitraukusi ir pasenusi.

Namiškiai labai nesidžiaugia, kad nusprendžiau šokti. Bet jeigu aplink mane – mylintys žmonės, jie supranta mano sprendimus.

Gal dar vaikų planuojate? Gyvenant tokioje ramumoje ir kvėpuojant pušų aromatu būtų pats metas...

Dabar nėra kada. Ir visai nėra ramus tas mano gyvenimas. Rūtai rugsėjį – į pirmą klasę. Ir man bus nauja pradžia, naujas startas. O dabar – šokiai. Daug pokyčių su jais susiję: pirmiausia – mityba. Vakarais po treniruočių nevalgau. Daugiau vandens geriu, nors nesu jo mėgėja. Malonu jausti, kaip organizmas valosi. Seniau man nuolat būdavo šalta, nes kraujo spaudimas – žemas. O dabar – pėdos kaista, karštis muša. Mano organizmas pastaruoju metu buvo primigęs. Mažiau judėjau, nes tiesiog neradau, ko noriu. Išbandžiau krosą, bet tai koks šuo išbėga, tai dar kas... Nesaugu ir... gera priežastis mesti... O šokiai veža. Kilogramai labai netirpsta, bet raumenys jau aiškiai formuojasi.

Tai turbūt pati nevalgai ir namiškius badu marini...

Nemėgstu gaminti. Kuo toliau, tuo labiau tai suprantu. Keičiasi mano požiūris į maisto gaminimą ir apskritai maistą. Nenoriu iš maitinimosi daryti kulto. Nenoriu kasdien vaikams kalti: „Pavalgyk... privalai suvalgyti sriubą...“ O kam ta sriuba? Buvau susidomėjusi žaliavalgyste, net buvau žaliavalgių stovykloje. Bet supratau, kad tam reikia pasiryžti ir labai pasišvęsti. Namie taip gyventi negalėtum, nes vienas lauke – ne karys. Tiksliau, vienas namie – ne žaliavalgis.

Bet vaikams reikia sriubytės...

Nemanau, kad jos reikia kasdien. Kas yra sriuba? Suvirti maisto produktai. Kokių vitaminai ten likę? Sultinukas – visai kas kita. Mano vaikai mėgsta tik sultinį. O mažoji alpsta nuo, kaip mes vadiname, čečkaviukų: susmulkini kopūstus, ji ima ir žalių suvalgo visą dubenį. Ar naudingesni tie kopūstai būtų sriuboje? Nemanau. Gal nebent žiemą, nes reikia daugiau šilto maisto. Pastebėjote, kad retas vaikas mėgsta sriubas. Gal vertėtų pasimokyti iš jų? 

Tai kuo dar maitinasi tavo vaikai, be tų čečkaviukų?

Apkepus darau. Namiškiai dievina mano kotletukus arba orkaitėje keptus šonkauliukus, vištą. Su rimtais kepsniais aš nelabai draugauju. Daugiau iš vištienos ką nors gaminu. Visi mėgsta mano ruoštas vištų krūtinėles baltajame padaže su ryžiais. Jeigu kas leistų, apskritai gaminčiau tik troškinius ir košes su daržovėmis. Tačiau, be manęs, niekas to daugiau nemėgsta, o man ryte užtenka varškės, per pietus kartais užsinoriu mėsos. Dieve, dar tiek vitaminų gamtoje: suvalgyk varškės su uogomis ar daržovių ir būsi sotus.

Taip ir matau, kaip tavo draugas pareigūnas, parėjęs namo, trenkia kumščiu į stalą: „Žmon, kur vakarienė?“

Nieko, kol vasara, galima ir vienomis braškėmis ar avietėmis gyvam būti... Buvo toks laikas, kai daugiau gaminau... Gal koks mėnuo (juokiasi)... Ir man visai patiko, bet įsisprausti į tradicinės namų šeimininkės gyvenimo rėmus nesinori. Kita vertus, žaviuosi moterimis, kurios gali ir kulinariniais šedevrais, ir energingu gyvenimo būdu stebinti, žavėti. Aš gal irgi norėčiau tokia būti, kad mane dėl to girtų... Bet neišeina... Juokingiausia, kad mano mama daug metų darželyje dirbo virėja, namuose ištisai gamino. Ir dabar nuo ryto iki vakaro sukasi virtuvėje.

Aš, matyt, į mamą nenusidaviau... Gal ir mano veikla daug įtakos turėjo. Juk savarankišką gyvenimą pradėjau ne nuo šeimos kūrimo, vaikų gimdymo ir maisto ruošimo, o nuo dainavimo, koncertų ir kelionių. Ir man toks gyvenimas labai patiko. Matyt, nesu sėslioji namų šeimininkė. Kartais tenka sukandus dantis eiti į treniruotes ir sukandus dantis išklausyti namiškių priekaištų... Bet man patinka gyventi taip, kaip gyvenu dabar. O jeigu patinka, tada ir aplinka gali prisitaikyti prie manęs.

Namiškiai patenkinti, kad šoksi TV projekte?

Aaa... čia jau kitas klausimas (juokiasi). Šiaip didelio palaikymo namuose neturiu. Namiškiai labai nesidžiaugia, kad nusprendžiau šokti. Bet jeigu aplink mane – mylintys žmonės, jie supranta mano sprendimus. Gal tyliai supranta. Gal truputėlį su erzeliu... Bet tikiuosi, kad supranta. 

Galbūt tiesiog pavydi, kad būsi kito glėbyje?

Jeigu myli, viską supras. Ko gero, laukia, kas dabar bus... Užtat draugės žada kiekvieną šeštadienį palaikyti. Kai dainuoji, matai akis, kurios tavimi džiaugiasi, tave palaiko. Tai – labai reikalinga. Nežinau, ar šokdama ką nors matysiu ir girdėsiu. Man atrodo, kad šokant geriau nuo visko atsiriboti ir mintyse tik skaičiuoti žingsnelius. Kita vertus, taip sunku kalbėti, kai dar nieko nežinai...