Aštriadantis interneto chuliganas Liudvikas Andriulis: „Aš neturiu šventų karvių“

Liudviko Andriulio gyvenimo akimirkos / "Fotogenijų" nuotr.
Liudviko Andriulio gyvenimo akimirkos / "Fotogenijų" nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2017-09-02 17:55
AA

„Šūdas tas tavo startupas“ – švietė užrašas Vilniaus kongresų rūmuose. Taip pavadinto telekomunikacijų verslo eksperto, rinkodaros specialisto, pardavėjo Liudviko ANDRIULIO (38) pranešimo „LOGIN 2017“ konferencijoje klausėsi pilnutėlė salė.

„Gal todėl, kad prieš mane kalbėjo Andrius Tapinas“, – juokiasi Liudvikas.

Pranešimas buvo labai rimtas, o jo pavadinimas – puiki esencija nusakyti šiai asmenybei ir tai, ką ji išdarinėja savo feisbuko paskyroje. Nenorminė leksika, angliški žodžiai, tiesus šviesus nuomonės išsakymas, meistriškai sukaltas ant sveiko humoro pagrindo, – nenuostabu, kad per savaitgalį šį toli gražu ne pramogų pasaulio žmogų pradeda sekti 5000 sekėjų.

Bet... čia jis parašo, kad Dievo nėra, sportas yra kenksminga besmegenių avių paguoda ir jau tikisi, kad sekėjai dings, – juk daugybė žmonių užsigavo, išvadino jį gėjumi, Dauno sindromo kamuojamu asmeniu. Bet atėjo dar 3000!

„Per mėnesį surinkau 10 tūkstančių sekėjų, pasak ekspertų, tai – Lietuvos rekordas, kuris ir Amerikoje nedarytų gėdos“, – sako Liudvikas.

Aš neturiu šventų karvių, mano taikinys – dalykai, kurie dėl nesuvokiamų priežasčių yra laikomi šventais. Vienam tai sportas ir lietuviškos raidės, kitam – bažnyčia, trečiam – kad gėjų nebūtų. Juoktis galima ir reikia iš visko. Pašaipi kritika yra intelektualiausia ir tiksliausia.

Bet jam visa tai taip giliai „dzin“ – nei už kalbėjimą, nei už rašymą jis pinigų neima. Vyras tiesiog linksminasi. Kaip prasitarė jo bičiulis – tas bičas yra labai protingas ir dėl savo rašymo gabumų sutvertas dirbti šou versle. Lyg toks, o ne solidus verslininkas ant gero gabalo svieto būtų, Andriulis ir šėlsta interneto platybėse, retkarčiais kokioje mokykloje ar konferencijoje paskaitydamas pranešimą, kaip reikia uždirbti pinigų ir kad per dieną reikia perskaityti vieną ar pusantros knygos. Ir kad nesąmonė yra sekti svajonę, nes neva tuomet tapsi turtingas. Kur ta svajonė gali nuvesti, jei rūpi tik mergos, automobiliai, drugeliai ar kanklės?!

Narkotikų istorija viename Pietų Amerikos viešbutyje, grasinimas įgrūsti į belangę Omane, katinai, gyvenimo draugės pavadinti Krauju, Enzimu, Kandžiu ir Erke, – tai gana sodrios spalvos šio asmens portrete. Andriulis iš tolo atrodo lyg herojus iš Anthony Bourdaino knygos „Virtuvė slaptai. Kulinarijos nusikaltėlio nuotykiai“, kurioje herojai naktimis geria, plėšia gėrimų parduotuves, šniaukščia kokainą ir garbina šėtoną, o rytą stoja į savo darbo vietas ir kuria šedevrus. Bet tai tik mano įspūdis – tą „mano“ pabrėžia ir pats Liudvikas, įsitikinęs, kad jis gali turėti bet kokią nuomonę apie bet ką, juoktis iš ko tik nori, – svarbu, kad humoro strėlės neliestų sergančių ir neturtingų, o į šonus ir viršų – į valias. Tiesa, vyras neliečia politinės plotmės, kurioje sukasi jo mylimosios Medeinos Čijauskaitės sesers Austėjos vyras – politikas Gabrielius Landsbergis. Tačiau to neslepia.

Pabandome susipažinti – kuo jūs užsiimate?

Jei turėčiau darbo knygutę, joje būtų tik vienas įrašas kaip Micko Jaggerio – „The Rolling Stones“. Esu telekomunikacijų ekspertas, visada užsiėmiau tik šia veikla. Pardavinėju didelius technologinius dalykus telekomunikacijų įmonėms ir jas konsultuoju, kaip geriau vystyti verslą. Mano klientai išsibarstę – Belgija, Italija, Taivanas, Filipinai, Kenija. Mūsų įmonė „Effortel“, kurios akcininkas esu, yra maža, daranti vieną dalyką, bet labai gerai.

Liudviko Andriulio gyvenimo akimirkos / "Fotogenijų" nuotr.

Žmonės tik dabar pradeda daryti tai, ką mes darome 10 metų, tad pardavinėjame savo žinias. Kai Izraelio paštui, Kenijos bankui prireikė mobiliojo ryšio paslaugų – tai jiems pardaviau, nes pats buvau sugalvojęs „TeleMaximą“. Didelės įmonės nori turėti savo mobiliojo ryšio paslaugą, nes tai didina klientų lojalumą ir padeda uždirbti pinigų.

Kaip jūs iki to ėjote? Gimėte ir augote Šiauliuose, kur aplinka, įtariu, nebuvo įkvepianti. Be to, pats rašėte, kad gyvenote skurdžiai, dėvėjote rūbus iš skuduryno, o šiandien, regis, net dzingsi iš oraus užtikrintumo sąsagos jūsų marškinių rankogaliuose – toks esate pasitempęs.

Oi, mano aplinka buvo labai skatinanti kūrybiškumą. Tėvai inteligentai, iš Vilniaus ištremti per sovietinę darbų paskyrimo tvarką. Augau namuose, kur buvo mažai pinigų, bet labai daug knygų, pagarbos mokslui, žinioms.

Todėl pasirinkote studijas, kurios vėliau neštų pelną?

Aš studijavau istoriją. Laimėjau nacionalinę olimpiadą, o tokie pirmu numeriu įstodavo į universitetą. Nieko kito iš manęs aplinka ir nesitikėjo.

Kaip tuomet ėjote arčiau pinigų?

Mokėjau du paklausius dalykus – anglų kalbą ir dirbti kompiuteriu, nes tėvas buvo kompiuterių inžinierius. Jau pirmame kurse lengvai radau darbą – prižiūrėjau stogų dangas pardavinėjančios įmonės kompiuterius. Atėjo diena, kai reikėjo įsivesti skaitmeninę telefono liniją, kuri leido greičiau prisijungti prie interneto. Bevesdamas internetą „Telekomas“ pasamdė mane, nes, ko gero, už tuos įvedinėtojus geriau supratau, kas yra internetas ir kaip jį parduoti. Taip devyniolikos tapau „Telekomo“ pardavimų vadybininku.

Sovietinį „Telekomą“ tuomet nupirko suomiai ir švedai – tapote visiškai naujos verslo etikos liudininku?

Tai kad nelabai skyrėsi stogų dangomis prekiaujanti įmonė nuo dideles transformacijas išgyvenančio „Telekomo“, tačiau pastarasis skatino jaunų inovatyvių grupių kūrimąsi – savotiški startup’ai, inkubatoriai, pavyzdžiui, daugelis jau pamiršo, bet ten buvo sukurtas „Takas“ – pirmoji masinė interneto paslauga gyventojams.

Netrukus ir „Bitė“ sugalvojo tapti interneto paslaugų teikėja ir mane persiviliojo už keturis kartus didesnę algą. Įsivaizduokite: 2000-ieji, man 20 metų ir gaunu 4000 litų algą. Buvau miesto karalius!

"2014-aisiais paleidome mobiliojo ry6io operatorių Kenijoje, Nairobyje" džiaugėsi Liudvikas / Asmeninio albumo nuotr.

Siautėte?

Nesiaučiau, anksti vedžiau, buvau tvarkingas berniukas. Daug dirbau, be to, juk ir studijų nemečiau. Bet tris universiteto kursus baigiau su mokyklinėmis žiniomis, ateidavau tik į egzaminus, iš viso buvau gal dešimtyje paskaitų.

Visko, ko man reikėjo, per penkerius metus išmokau „Bitėje“. Tai buvo mano verslo mokykla. Ši įmonė užaugino visą vadovų kartą – 90 procentų mano kolegų yra aukščiausio lygio vadovai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ten buvo puikios galimybės mums – jauniems ir alkaniems.

2005-aisiais „Vilniaus prekyba“ nusprendė rimčiau pažiūrėti į telekomunikacijų rinką, ji jau turėjo savo virtualų operatorių „Eurocom“, bet nusprendė atsiriekti rimtesnį kąsnį. Aš, 25 metų snarglys, tapau generaliniu „Eurocom“ direktoriumi, tiesiogiai pavaldžiu garsiajam „Vilniaus prekybos“ akcininkų dešimtukui. Ten išėjau antrą verslo mokyklą. „Bitė“ davė daug žinių, o „Vilniaus prekyboje“ tapau vyru – kaip armijoje, kur buvau mušamas, skriaudžiamas, bet gavau daug naudos.

Praėjus porai metų po kažkurios konferencijos mane susirado žmogus iš Belgijos. Tai buvo pradedanti įmonė, kuri sugebėjo pasirašyti sutartį su antru pagal dydį pasaulyje prancūzų mažmeninės prekybos tinklu „Carrefour“. Sakė: „Paleidinėsime visame pasaulyje virtualius operatorius – prisijunk.“

Ar pamatavote riziką, juk ant rankų – devynių mėnesių mažylis, teko kraustytis į kitą šalį?

Taip, man buvo tik 27-eri, bet retai pasitaiko galimybė kitoje šalyje tęsti tą patį darbą. Jau turėjau sukaupęs pinigų, gerai mokėjo ir Briuselyje. Žinoma, pirmus kelerius metus dirbome nežinodami, kas mums nutiks po dviejų mėnesių.

Negana to, smogė 2008-ųjų krizė, žinoma, ji skaudžiai kirto mažmeninės prekybos tinklams. „Effortel“ įmonėje likome tik aš ir įkūrėjas. Kad išgyventume, prisiminėme lietuvių patarlę „Vilką kojos peni“. Pradėjome skraidyti po pasaulį ir pardavinėti savo sprendimus. Taip, pavyzdžiui, trejus metus beveik kelis kartus per mėnesį skrisdavau pas klientą į Omaną – pardaviau technologiją, padėjau gauti licenciją, struktūrizuoti įmonę. Paskui buvo Izraelio, Kenijos laikotarpis, dabar – Lotynų Amerikos ir Filipinų metas.

Žmonės klausia, kodėl net 10 metų dirbu vienoje įmonėje, – bet ji lyg driežas tris kartus keitė odą, kas porą metų keičiasi šalys ir rinkos.

Ant pirmojo tėvų automobilio 1997 m. / Asmeninio albumo nuotr.

Esate pakliuvęs į keistą, kuriozišką situaciją, kai svilo padai, buvo justi net kriminalinis kvapas?

Buvo... Man greičiausiai padėjo Rytų europiečiams būdingas aštriadantiškumas. Vakarų pasaulio verslas paremtas pasitikėjimu, o kartą patekom Šveicarijos indams, kurie nuolat meluodavo. Sudėtinga, ilga istorija, bet mus išgelbėjo tai, kad nepasitikėjome ir nemokėjome savų pinigų, negavę jų iš kliento. Neabejoju, kad vakarietis būtų nusvilęs. Tai ne nuojauta, tai griežtas ūkiškas Rytų europiečio požiūris: kol negavai pinigų – savų nemokėk.

Kažkada reikėjo „išsimušinėti“ skolą Omane, kiek perlenkiau lazdą, tad gavau užuominą, kad pasėdėsiu areštinėje vieną kitą parą. Yra buvę linksmų atvejų, bet mano verslas ne tas, kuris kelia adrenaliną. Nuotykių patirdavau kaip eilinis daug keliaujantis žmogus. Kartą Pietų Amerikoje į viešbutį nuvykau su nežinia kaip mano lagamine atsiradusiu paketu. Nuoširdžiai įtariau, kad tai gali būti narkotikai, ir rizikavau kreipdamasis į policiją, bet būčiau rizikavęs, jei būčiau bandęs tai nuslėpti. Laimė, tai tebuvo didelis sūrio gabalas, kurį kažkas įdėjo į mano lagaminą Dominikoje – turbūt tikėdamasis, kad jo giminės ar draugai tą išsiims oro uoste JAV.

Kaip jums šiandien atrodo verslo pasaulis, kai su pašaipa kai kurie seni vilkai žvelgia į konferencijas, kūrybiškumo skatinimą, požiūrį į darbą, kai svarbu ne pinigai, o savęs išraiška?

Šiandien nebūčiau ten, kur esu, jei į mane, jauną, nebūtų rimtai žiūrėję vyresni kolegos. Net ir 27 metų Briuselyje dar atrodžiau kaip snarglys ir į mane keistai žiūrėjo seni belgai.

Aš pats auginu Z kartos vaikus – 10 metų Aleksandrą ir penkerių Konstantiną, šiandien jaunimas kalba apie savirealizaciją, mus – aštriadantę jaunuolių kartą – motyvavo tik centrinio banko „bilietai“. Bet su kiekviena diena pasaulis gyvena vis geriau – tą rodo įvairiausi tyrimai, vadinasi, viskas yra gerai.

Ar pamenate momentą, kai uždirbote daug pinigų ir leidote sau neracionalų pirkinį?

Mano sąskaitoje neatsirado milijonų, didelė dalis lėšų vis dar įmonėje, nes prieš metus ją išsipirkome iš pirmojo investuotojo. To entuziazmo dėl neracionalaus pirkinio teks lukterėti, ružavo sportinio automobilio garaže tikrai dar neturiu. Ir šiaip šiuo klausimu esu gana nuobodus. Neracionalus jaučiausi, kai, būdamas 22 metų, nusipirkau butą Vilniaus senamiestyje už 50 tūkstančių dolerių – bet tai tapo puikia investicija.

Su mylimąja Medeina Čijauskaite "Baltic Pride 2016" eitynėse "Už lygybę!" prie Vilniuas arkivyskupijos kurijos / Asmeninio albumo nuotr.

Tai mylima moteris iš jūsų kibiro rožių tikėtis negali?

Oi, kibiras rožių – visada! Mylimai moteriai į ligoninę esu užsakęs saksofonistą. Dėl Medeinos esu Vyriausybės įėjimą užkimšęs balionais – atrodė įspūdingai, mano žmogus, aišku turėjo problemų. Visa tai dariau be progos, kūrybiškumo man netrūko niekada.

Kaip myli toks vyras kaip jūs? Štai kartą skyrėtės, dabar gyvenate su kita moterimi.

Tiksliai žinau: myliu ausimis. Yra vyrų, kuriuos patraukia moters išvaizda, o aš myliu dėl bendro gudrumo. Man patinka, kai su moterimi gali kapotis gerąja prasme kaip su lygiaverčiu partneriu, iš jos mokytis, būti kritikuojamam, tobulėti šalia. Su Medeina susiėjome iš baisios meilės – pirmą kartą gyvenime įsimylėjau.

Tai jūs nemylėjote savo buvusios žmonos?!

Atsakymo į šį klausimą neturiu, turbūt nemylėjau TAIP.

Kodėl jūs rašote feisbuko paskyroje – ir dar taip aštriai?

Žinau, kad jei gali nerašyti – nerašyk. Bet negaliu nerašyti, nors ir nežinau, kas iš to bus, kam man tie 10 000 sekėjų, užsiveisusių per mėnesį. Tikriausiai, kai užsiimi kūryba, nebūtina turėti atsakymo – kodėl.

Ar jums negadina nuotaikos komentarai, juk užkabinate sporto, BMW, Dievo mylėtojus – daugelis pasiunta iš piktumo?

Taip, esu aštresnis nei dauguma, kalbu tiesiai, įžvelgiu esmę per dūmus – tai privalumas mano darbe. Rašau, nes galiu sau tai leisti, Lietuvoje tik gyvenu ir moku mokesčius. Pažįstu verslininkų, kurie galėtų pavaryti dar kiečiau, bet negali dėl savo darbo. Suprantu, kad mano stilius yra paklausi prekė, nes nulaižytų, gerai redaguotų tekstų pakanka.

Aš neturiu šventų karvių, mano taikinys – dalykai, kurie dėl nesuvokiamų priežasčių yra laikomi šventais. Vienam tai sportas ir lietuviškos raidės, kitam – bažnyčia, trečiam – kad gėjų nebūtų. Juoktis galima ir reikia iš visko. Pašaipi kritika yra intelektualiausia ir tiksliausia.

Normalūs žmonės, pamatę, kad Andriulis rašo, jog Dievo nėra, gūžtelėtų pečiais ir „skrolintų“ skaityti toliau ko nors kito. Bet ne – užverda rietenos. Tačiau manęs neerzina niekas, manęs neįmanoma įžeisti.

Jūs pirmas savo apylinkėse iškėlėte vaivorykštės spalvų vėliavą savo kieme?

Negaliu teigti, nes tą sunku įrodyti. Prie savo namo esu pastatęs du vėliavų stulpus – smagu žaisti. Mėnesį kabojo JAV prezidento Donaldo Trumpo vėliava, kita – gėjų. Dalyvavau ir LGBT eitynėse, nes jos simbolizuoja man svarbias vertybes.

Norite, kad žmonės būtų pakantūs absoliučiai bet kam?

Jūs puikiai suformulavote. Man svarbi žodžio laisvė. Juokauti negalima tik į vieną pusę – į apačią, juoktis iš silpnesnių, neturtingesnių, o juoktis į šonus ir viršų reikia ir būtina, ir dar būtina nuolat, negailestingai juoktis iš kvailių. Nesiimu misijos auklėti žmonių, tai neįmanoma, labiau esu kryžkelėje tarp dviejų kategorijų žmonių – tų, kurie man pritaria, ir tų, kurie turi nusistatę ribas, o jas pajutus įjungiamas ne mąstymas, bet tikėjimas.

Ginčytumėtės su teta Birute giminės susiėjime dėl gėjų santuokų ar ir čia tinka jūsų posakis „Lyderiui tinka kiaulės akys“?

Juokinga, bet iš tiesų turiu tetą Birutę. Niekada nekelsiu konflikto, nes nė viena vertybė, nuomonė nėra absoliuti, manoji – taip pat. Skandalo nekelsiu, bet niekada nenutylėsiu. Nutylėjimas niekada nebuvo stipri savybė.

Po stalu antroji pusė jums perspėjamai neužlipa ant kojos?

Medeinai patinka, ką aš darau. Patinka net mano uošviams, kurie turi kitokią nuomonę. Reikia žinoti, kada naudoti savo tiesmukumą, jei reikia – esu itin diplomatiškas.

Kodėl gyvenate Lietuvoje – juk galėjote likti Briuselyje?

Istorija paprasta – nes galiu sau tai leisti. Man nereikia eiti į biurą, tad galiu gyventi Barselonoje ar San Paule. Per penkerius gyvenimo Briuselyje metus nusibodo – dangus tai svetimas, o aš nebuvau tipiškas emigrantas. Porą kartų per mėnesį skrisdavome namo, buvome lyg išsikraustę į Klaipėdą – keturios valandos kelionės nuo durų iki durų. Dar norėčiau bent penkerius metus pagyventi Amerikoje, o senatvėje, ko gero, laiką leisiu Filipinuose, vasaras – Lietuvoje, nes jos čia gražios. O dirbsiu visą gyvenimą.

Su Kalėdų seneliu Laplandijoje - su sųnumi Kostu, Aleksandru ir mylimąja Medeina / Asmeninio albumo nuotr.

Ką labiausiai norite įskiepyti savo sūnums? Tiesa, ar prie jų keikiatės?

Aišku! Man svarbiausia jų žinios ir išsilavinimas. Nesvarbu, ką jie veiks, svarbiau, kad būtų šviesūs žmonės, turintys platų požiūrį į pasaulį. Jei galėčiau priversti, kad vienintelė maniakinė jų veikla būtų skaitymas, – tą ir padaryčiau.

Ką šiandien pasakytumėte savo kiemo draugui iš Šiaulių, kuriam gyvenimas nenusisekė?

Vyras turi daryti, ką privalo daryti. Jei jis neuždirba pinigų, turi ūkiškai pasvarstyti, kokia sfera galėtų būti naudinga, sėsti į lėktuvą ir skristi dirbti.

Dėl ko gailitės?

Kad neturėjau galimybės studijuoti užsienyje. Tai man būtų buvę labai įdomu, visuomet apie tai svajojau, bet galimybės neturėjau.

Ar jums teko dirbti paprastą darbą?

Kas yra paprastas darbas? Pardavinėjau močiutės užaugintus kardelius prie Olandų žiedo – vienas smagiausių darbų mokyklos vasaromis. Man patiko gladiolių konversija į pinigus. Aišku, tai buvo pasyvus pardavimas – sėdi ir lauki, kada ateis pirkėjas. Bet perskaičiau daugybę knygų, net Juozo Tumo-Vaižganto raštus, ko šiaip nebūčiau įveikęs.