Aštrių siužetų moteris Nancy Huston: „Gimus vaikams, supratau, kad nenoriu būti feministė mokslininkė“
Kanadoje gimusi ir nuo studijų laikų Paryžiuje gyvenanti rašytoja Nancy Huston praėjo viską, ką dažniausiai praeina emancipuotos moterys: komplikuotas ryšys su motina, stiprūs jausmai studijų draugui, rašytojos ir semiotikos mokslininkės karjera, feministinės idėjos, pagaliau – dešimtys tarptautinį pripažinimą pelniusių romanų, tarp kurių „Dolce Agonia“ išleistas ir lietuvių kalba. Susitikimas su Nancy literatūriniame „Vilniaus lapų“ festivalyje
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Šiandien mene itin ryški autobiografiškumo, vadinamoji non fiction, tendencija. Ar dozuojate ir filtruojate savo asmeninę patirtį rašydama romanus?
Pasirinkęs menininko kelią, nuo patirčių ir išgyventų emocijų niekur nepabėgsi. Vieni tai darome atvirai, nebijodami būti nuogi, kiti situacijas kiek maskuojame, perkeldami jas į savo veikėjų gyvenimą, tačiau niekas kitas mūsų taip nemaitina, kaip realybė, kad ir kaip ją fantazija transformuotų. Kai prieš keturiasdešimt metų Nobelio premijos laureato Samuelio Becketto dienraščio „Libération“ žurnalistai paklausė: „Kodėl rašote?“, jis atsakė: „Tik tai ir temoku...“ Tą patį galėčiau patvirtinti ir aš. Mano, kaip rašytojos, istorija prasideda Kalgaryje, Albertos provincijoje, Kanadoje. Prasideda nuo tada, kai man buvo šešeri ir kai motina, iš profesijos pedagogė ir psichologė, įkvėpta feministinių idėjų ir norėdama nusimesti šeimos naštą, nusprendė palikti namus: vyresnis mano brolis, jaunesnė sesuo ir aš, vidurinioji, likome gyventi su tėvu. Prieš atsisveikindama Kalėdų proga ji man padovanojo milžinišką ir gausiai iliustruotą britų pasakų rinktinę, kurią iki šiol saugau ir vadinu didžiausiu gyvenimo lobiu. Ta knyga – ir jos fizinis pavidalas, ir turinys – man buvo kaip jungtis su išėjusia motina. Pasakų nepaleisdavau iš rankų net ir eidama į mokyklą užpustytomis Kalgario gatvėmis: tiesiog žingsniuodavau gurgždančiu sniegu ir skaitydavau...
Su gimdytoja ryšį palaikiau laiškais
Su gimdytoja ryšį palaikiau laiškais: rašymo terapija ir rašytinės kalbos ir naratyvo ugdymas, kaip šiandien suprantu, išėjo man į naudą. O laiškų laukimas kartu su supakuotomis dovanėlėmis, atvirukais kėlė tokių išgyvenimų, kokie šiandien neįsivaizduojami. Motina mus aplankė tik po trejų metų, per vasaros atostogas, o tėvas po kurio laiko sukūrė kitą šeimą. Kelis mėnesius gyvenome Vokietijoje, o kai man buvo penkiolika, atvykome į Jungtines Valstijas. Nuolatinis gyvenamosios vietos keitimas, kraustantis iš vienos šalies į kitą, nuolat stiprino išgyvenimo ir kovos dėl vietos po saule instinktą, motinos meilės ir dėmesio stoka mano paauglystę pavertė tamsiu labirintu: susirgau anoreksija, o psichologai konstatavo dar ir stiprų polinkį į savižudybę. Nuo aštuoniolikos, sutikusi ir įsimylėjusi vaikiną, jau gyvenau atskirai nuo tėvo, prijaučiau hipiams, protestavau prieš amerikeičių karą Vietname... Visa tai, tą konfliktinį su pasauliu amžių, vėliau papasakojau autobiografiniame romane „Prarastoji Šiaurė“.
Bet gyvenimas nėra vien tiktai juoda ar vien tiktai balta?
Iki šiol stebina motinos drąsa, energija, nepriklausomybė ir savarankiškumas: neįtikėtina, kad šeštojo dešimtmečio viduryje moteris pasiryžtų palikti šeimą ir vienui viena iškeliautų po pasaulį. Čikaga, Niujorkas, Londonas, Madridas, Monrealis – būtent į pastarąjį miestą, beveik kaip gimtąjį, ji grįžo po ilgai trukusių savo gyvenimo kelionių. Be gimtosios anglų, ji laisvai kalbėjo prancūzų ir ispanų kalbomis, ir per tai supratau, kaip svarbu mokėti kuo daugiau pasaulio kalbų, kad pažintum kultūras. Motinos pavyzdys, matyt, buvo užkrečiamas, nes, jau sulaukusi dvidešimties, išskirdau į Paryžių studijuoti sociologijos. Aukštajai socialinių mokslų mokyklai tuomet vadovavo žmogus, padaręs bene didžiausią įtaką mano profesiniame gyvenime, – filosofas ir semiotikas Rolandʼas Barthesʼas. Mokslinį darbą pasirinkau gana netipišką to meto (aštuntojo dešimtmečio pradžia!) merginai – apie prancūzų keiksmažodžius: „Sakyti ir drausti“. Kitaip nei konservatyvioje Kanadoje ar Jungtinėse Valstijose, čia mane nustebino ir sužavėjo intelektualų maištingumas.
Atvykau tuo metu, kai Paryžiuje dominavo tendencija: kurti romanus – buržuazinė atgyvena
Atvykau tuo metu, kai Paryžiuje dominavo tendencija: kurti romanus – buržuazinė atgyvena. Taip, rašė juos, tarkime, Simone de Beauvoir, bet, atleiskite, ji – ne rašytoja, jos romanai labai prasti. Ji mylėjo moteris, kurios, kaip ir ji pati, niekada nenorėjo turėti vaikų. O man motinystė – moters esmė. Tai – esminis mūsų požiūrio į feminizmą skirtumas. Taigi Paryžiuje tuoj pat įsitraukiau į moterų judėjimą, į periodinę spaudą ėmiau rašyti straipsnius lyčių lygiateisiškumo temomis, sutikau savo didžiąją gyvenimo meilę – keturiolika metų vyresnį savo dėstytoją, bulgarų kilmės literatūros kritiką, semiotiką Tzvetaną Todorovą, už kurio po kelerių metų ištekėjau ir susilaukiau dukros Léos (jai 37-eri) ir sūnaus Sachos (34-eri). Tzvetanui tai buvo antroji santuoka (iš pirmosios susilaukė sūnaus Boriso).
Niekada dėl šeimos neteko aukoti kūrybinių ambicijų?
Niekada! Jei tos ambicijos stiprios ir motyvuotos, joms nereikia jokios aukos. Neįsivaizduoju tobulesnio tėvo už Tzvetaną: jam nesikirto mokslinės ambicijos su namų ruoša, virtuve ir vaikų auklėjimu. Jis daugiau už mane leido laiko su Léa ir Sasha namuose, suteikdamas man galimybę išeiti į kitus namus, butą-studiją, kad galėčiau susikaupti ir rašyti. Buvau prisijaukinusi malonią rutiną: pusryčiai, kava, pusvalandis prie pianino ir darbas savo susikurtame biure iki penktos po pietų. Grįžusi rasdavau idealią tvarką ir begalinį komfortą.
Gimus vaikams, supratau, kad nenoriu būti feministė mokslininkė teoretikė
Gimus vaikams, supratau, kad nenoriu būti feministė mokslininkė teoretikė, kad jaučiu aistrą grožiniais tekstais kalbėti apie vyrus ir moteris, apie jų „gyvenimo druską“. Vaikai, šeimyninė aplinka tam įkvepia. O pirmąjį romaną – „Goldbergo variacijos“ – parašiau 1981-aisiais, kaip to paties pavadinimo Johanno Sebastiano Bacho kūrinio literatūrinę versiją. Įvairių žanrų muzika yra nuolatinė mano gyvenimo ir darbų palydovė, gal todėl, kad pati nuo mažens groju pianinu, fleita ir klaviasinu, negana to – esu modernaus šokio šokėja, todėl visai nenuostabu, kad beveik visi mano draugai, su kuriais mėgstu susitikti baruose, daugiau ar mažiau susiję su muzika. Už muziką stipresnė man tik kalba. Su ja, tiksliau – su jomis, kalbomis, nuolat nutinka įvairių kuriozų. Viskas prasidėjo nuo knygos „Lygumų giesmė“, kurią angliškai parašiau beveik prieš trisdešimt metų ir tuo pat metu išverčiau į prancūzų kalbą. Staiga supratau, kad vertimas yra ženkliai geresnis už originalą – štai nuo tada ir esu sutrikusi: kuri kalba yra mano kalba – gimtoji anglų ar įgytoji prancūzų? Štai nuo tada vienus romanus rašau prancūziškai, o kitus angliškai. Pasirenku labai intuityviai – taip, kaip įsivaizduoju kalbančius savo personažus. Yra buvę, kad pusę kūrinio rašau angliškai, o kitą pusę – prancūziškai. Neurologai išaiškino, kad gimtoji kalba gyvena abiejuose mano smegenų pusrutuliuose, o prancūzų – tik kairiajame, ši yra mano intelektinio kalbėjimo instrumentas, ją pasitelkiu filosofinėms ir meninėms idėjoms reikšti.
Meilė rašomiems ir skaitomiems tekstams persidavė ir vaikams: šiandien Léa – dokumentinio kino scenaristė ir režisierė, domisi Rytų Europos politinėmis aktualijomis, yra sukūrusi juostą apie šių dienų Kosovą, su dukra esame kartu parašiusios dvi knygas, o su Sacha – vieną, jis – teatro režisierius. Beje, esu dviejų anūkų močiutė. Būdamas mano metų, nusižudė Romainas Gary. Nepaprastai džiaugiuosi, kad esu Vilniuje, mieste, su kuriuo siejamas šio rašytojo vardas. Išskirtinė asmenybė, kurią laikau savo profesiniu autoritetu. Kaip ir jau minėtą semiotiką Rolandʼą Barthesʼą. Šis labai norėjo parašyti romaną, tačiau buvo pernelyg protingas, kad tai padarytų, jam trūko rašytojams būdingo ir būtino naivumo. Paradokslau tai, kad abu šie mano mylimi vyrai mūsų pasaulį paliko tais pačiais metais (1980-aisiais) ir būdami 66-erių, tik vienas pakėlė prieš save ranką, o kitas žuvo mįslingomis avarijos aplinkybėmis. Vienas pripažinimo sulaukė, perbridęs skurdą, kitas – išėjęs iš buržuazinės aplinkos. Pastarsis buvo mano dėstytojas, o Romaino Gary kūrybą pati jau dėsčiau studentams. Jo niekada neteko sutikti. Gal ir gerai, nes nežinau, ar to būčiau norėjusi, juk Gary buvo pernelyg macho, o su tokio tipo vyrais nemoku bendrauti.
Apie savo sutuoktinį kalbate su tokia didele meile, kad sunku patikėti, jog prieš dešimt metų jus supančiojo nauji jausmai...
Viena, ko žmogus negali suplanuoti, – tai savo emocijų. Prieš dešimt metų Fribūro universitete skaičiau paskaitą. Kas galėjo patikėti, kad toje paskaitoje atsiras maždaug mano amžiaus žmogus, tiesa, ne visai – kaip vėliau paaiškėjo, septyneriais jaunesnis, kuris po kurio laiko parašė laišką, siuntė savo autorinių darbų katalogų, kvietė į personalinę parodą nedideliame buržuazines tradicijas išsaugojusiame Šveicarijos miestelyje... Būtent taip pasielgė šveicarų dailininkas Guy Obersonas.
Kankinamas sunkios neurologinės ligos, mano dviejų vaikų tėvas iškeliavo į amžinybę...
Nuo pažinties praėjus trejiems metams, jis tapo oficialiu mano draugu, dar po metų su Tzvetanu išsituokėme, o po trejų, kankinamas sunkios neurologinės ligos, mano dviejų vaikų tėvas iškeliavo į amžinybę... Visą gyvenimą pragyvenusi Paryžiaus centre, paženklintame literatūrinėmis vietomis, po skyrybų su Tzvetanu pasirinkau etniškai margą, socialiai komplikuotą dvidešimtą rajoną. O Guy? Jis – jau keturių anūkų senelis. Bene dažniausias mano svečias Paryžiuje, o aš – bene dažniausia viešnia jo namuose mažame Šveicarijos miestelyje Lentigny ar Berlyne. Gerbdami vienas kito laisvę ir privatumą, net ir per atstumą jaučiamės vienas kitam reikalingi.
Ką reiškia būti rašytoja moterimi šių dienų Prancūzijoje, Europoje, pasaulyje? Tarp gausybės literatūrinių premijų už romaną „Įtrūkiai“ („Lignes de faille“) esate laimėjusi ir „Femina“ premiją.
Ir vyrui, ir moteriai reiškia tą patį – rašyti knygas (juokiasi). Daug kas literatūrą įsivaizduoja, kaip šventą dalyką, kaip bažnyčią ar teisingumo rūmus. Deja, šiandien tai – klaidingas įsivaizdavimas. Globaliame pasaulyje rašytojai prarado įtakingumą. Kokią galią turėjo Victoras Hugo ar Albertʼas Camus, belieka tik pasvajoti. Daugelis ieškom saugios, šiltos komforto zonos, o radę bijom iš jos išeiti. Man keista, kad knygomis per silpnai, per mažai kalbama, pavyzdžiui, apie atšilimą ir su juo susijusius klimato pokyčius. Kai buvęs ilgametis Goncourtʼų premijos komisijos pirmininkas Bernardʼas Pivot televizijos laidoje paniekinamai pareiškia, kas toji „triukšmadarė švedukė“ Greta Thumberg, sukyla didelis apmaudas, kad žmogus, perskaitęs tūkstančius gerų knygų, neturi nė lašo išminties ir moralės.
Ekologijos, globalizacijos temos šiandien mane jaudina labiau nei pati grynoji literatūra
Ekologijos, globalizacijos temos šiandien mane jaudina labiau nei pati grynoji literatūra. Kai neseniai aplankiau savo gimtąją Albertos provinciją ir iškirstų miškų vietoje pamačiau galingas naftos perdirbimo įmones ir bazes, kur kasdien pagaminama po milijoną naftos barelių, kur klesti žmonių išnaudojimas ir prostitucija, kur atliekos plaukia upe dar išlikusių indėnų gyvenviečių link, supratau, kad būti rašytoja – pernelyg menka misija. Kurį laiką buvau dienraščių „Le Monde“, „Libération“ skiltininkė, ir ši mano, publicistės, funkcija, susijusi su keliomis dešimtimis eilučių, jaučiau, turėjo kur kas didesnį poveikį, nei jį sukeldavo parašytas romanas. Bet ar manote, kad kiekvienas mano tekstas būdavo publikuojamas? Toli gražu. Štai, pavyzdžiui, paliečiau temą, ar reikia žiemomis šildyti kavinių terasas rūkantiems, nes eikvojama elektros energija ir teršiamas oras nikotinu bei dervomis. Leidėjas paaiškino, kad už tokias idėjas tabako pramonė jį pražudys. Tada belieka retoriškai paklausti, ar Vakarų demokratija ir ekonominė cenzūra yra seserys?
Niekada savęs nevadinau feministe, visada vengiau šio termino, buvau ir tebesu lyčių lygybės gynėja. Šiandien, matydama eskaluojamą belytės visuomenės ideologiją, esu susirūpinusi dėl vyrų situacijos pasaulyje. Bet koks bandymas pakeisti mūsų biologiją ir požiūrį į biologinius skirtumus taps pražūtingas. Mes pradėjome ignoruoti instinktus, žmogų eliminuojame iš gyvūnijos pasaulio, o kalbėdami apie vyrus, pamirštame testosteroną. Paradoksalu, bet dėl tokio požiūrio kentėsime ir mes, moterys. Jau bene penkiolika metų daugiau rašau apie vyrus nei apie moteris. Sykį atlikau meninį eksperimentą – vaikščiojau po barus, gurkšnodavau su vyrais alų ir provokuodavau pokalbius lytiškumo tema. Jų frazes ir monologus (kaip supratote, keiksmažodžiai man nesvetimi) kruopščiai užfiksavau ir perkėliau į savo performansą „Išgirstas patinas“: persirengusi vyriškais drabužiais, išeidavau į sceną ir, lydima perkusijos garsų, tas frazes paleisdavau į publiką. Reakcija – nuo juoko iki ašarų. Kaip tikrame gyvenime.