Aštuoni mėnesiai jūroje. Tas pats dainų repertuaras ir nuolat besikeičiantys vaizdai bei žmonės. Darbas britų kruiziniame laive „Queen Elizabeth“ dainininkui Vaidui Baumilai (25) tapo neįkainojama patirtimi, kurios įgijus... labai gera pajusti tvirtą žemę po kojomis. „Gyvenimas jūroje skiriasi nuo to, kuris vyksta krante, – patikina atlikėjas. – Gyveni lyg burbule, labai nutolusiame nuo realybės...“
Prieš pradėdamas dirbti kruiziniame laive, su gyvenimu jūroje Vaidas buvo susidūręs lygiai tiek, kiek kiekvienas iš mūsų: žiūrėjo garsųjį „Titaniką“, matė žinias apie laivą „Costa Concordia“, nuskendusį prie Italijos krantų, kažką skaitė knygose ir interneto platybėse. „Sunkiai įsivaizdavau, kaip viskas bus, – šypsodamasis prisipažįsta. – Laive juk niekada nebuvau, o „Queen Elizabeth“ interjerą apžiūrėjau nuotraukose. Jose ir laivas, ir teatras, kuriame dainavome, atrodė dideli, bet realybė pranoko visus įsivaizdavimus ir lūkesčius. O kai dar imi suvokti, kad tai nėra pats didžiausias laivas pasaulyje...“ Kruiziniu laivu „Queen Elizabeth“ vienu metu gali plaukti daugiau nei du tūkstančiai svečių ir tūkstantis darbuotojų, ten įrengtame teatre „Royal Court“ vykstančius pasirodymus gali stebėti devyni šimtai žiūrovų.
Reitingai – ne tik televizijose
Būtent tiek žmonių vakarais susirinkdavo pasiklausyti Vaido ir dar trijų dainininkų atliekamų kūrinių iš garsių miuziklų, taip pat – Engelberto Humperdincko, Tomo Joneso, Shirley Bassey, Cliffo Richardo, Dusty Springfieldo ir kitų mėgstamų vyresniosios kartos atlikėjų. Iš viso dainininkai, devyniolikos muzikantų orkestras ir dvylikos šokėjų trupė buvo parengę šešias skirtingas programas. „Mums buvo truputį sunkiau, nes jau laive teko repetuoti du visiškai naujus šou, – prisimena Vaidas. – Taip buvo nuspręsta, nes mūsų laivas negalėjo pasigirti aukščiausiais reitingais...“
Taip, taip – reitingais! Dainininkas pasakoja, jog po kiekvieno kruizo keleivių buvo prašoma užpildyti anketas: ar patiko šou, grupė, ar patiko maistas, aptarnavimas. „Visada savo darbą geriausiai, pasak svečių, atlikdavo aptarnaujantis personalas: lova kasdien paklota, šokoladukai palikti – kuo gi skųstis? – kvatojasi. – O apie atlikėjus kiekvienas turi subjektyvią nuomonę: patiko – nepatiko, gražu – negražu. Džiaugiuosi, kad po mūsų šou reitingai pakilo...“
Laivuose netgi pageidaujama, jog dainininkai eitų pas svečius, su jais pažindintųsi, bendrautų. Nors aš tikrai nesu iš tų, kurie, kaip britai, mėgtų šnekučiuotis apie bet ką.
Į laivą „Queen Elizabeth“ muzikantai ir šokėjai susirinko iš įvairių Europos kampelių, o dainininkų grupėje Vaidas buvo vienintelis ne britas. „Britai – dideli nacionalistai, bet kartais ir niekam nežinomam lietuviui gali pasisekti“, – šypteli. Vaidas pripažįsta, jog laivuose apie atlikėjus susidariusi gana vieninga nuomonė: pasipūtę, mažai dirba ir daug uždirba. „Mūsų trupė šią nuomonę šiek tiek pakeitė, laikui bėgant netgi išgirsdavome keistai gražių komplimentų: jūs tokie draugiški... – pasakoja Vaidas. – Iš tikrųjų mes nebuvome pernelyg draugiški, tiesiog nevaidinome dramų, nekalbėjome už nugarų, nebuvo jokių intrigų ir klastos. Apsispręsdamas dirbti laive puikiai supranti, kad ateinančius mėnesius reikės diena iš dienos dirbti, matytis su taip pačiais žmonėmis – nesinori nereikalingos naštos.“
Gyvenimiški malonumai...
Vis dėlto Vaidas pripažįsta: dainininkai, palyginti su įgulos nariais, šiokių tokių privilegijų laive turi. Pavyzdžiui, kad ir valgyti, kur tik širdis geidžia – su aptarnaujančiu personalu valgykloje ar su svečiais viename iš aštuonių laivo restoranų. „Laivuose netgi pageidaujama, jog dainininkai eitų pas svečius, su jais pažindintųsi, bendrautų. Nors aš tikrai nesu iš tų, kurie, kaip britai, mėgtų šnekučiuotis apie bet ką“, – juokiasi Vaidas. Vis dėlto privilegija nevaržomam lankytis restoranuose lietuvis mielai naudodavosi ir ragaudavo pačių įvairiausių virtuvės šedevrų: nuo paprastų ir mūsų skrandžiui įprastesnių patiekalų iki sraigių ir balandienos su šokoladu. „Na, taip, prie gero maisto ir gero vyno pripratau“, – kikena.
Kokia laive dirbančio atlikėjo diena? Jei laivas prisišvartavęs prie kranto – kupina įspūdžių, jei jūroje – gana nuobodi. „Jei nėra galimybės išlipti į krantą, esi jūroje, miegi iki 11 ar 12 valandos, pažiūri televizorių, pavalgai, eini į sporto klubą, baseiną. Beje, ir čia dainininkai turi šiokių tokių privilegijų: nors personalui skirtas nedidelis baseinėlis, Vaidas su kolegomis galėjo mėgautis atviru baseinu denyje.
Ištisus mėnesius jūroje praleidęs atlikėjas nepuola įrodinėti, jog dainininkų darbo grafikas – pernelyg įtemptas: pasirodymai laive dažniausiai vykdavo tris kartus per savaitę, paprastai – po du per vakarą. Vakarais, kai nekoncertuodavo, Vaidas teatre stebėdavo svečių pasirodymus, juolab kad ir pažiūrėti būdavo ką: laive šou rengė įvairiausio plauko šoumenai – nuo dainininkų iki profesionalių kišenvagių ar akrobatų iš „Cirque du Soleil“.
Kai laivas prisišvartuodavo, Vaidas su kompanija lėkdavo „pasiganyti“ į krantą: pavalgyti gerame restorane, apžiūrėti vietos įžymybių, apsipirkti – laiko iki pavakarės viskam užtekdavo. Per aštuonis mėnesius aplankė daugiau nei dvidešimt šalių, į kai kurias vietas grįždavo po keliskart. Didžiausią įspūdį paliko Norvegijos fiordai ir Jeruzalė. „Buvau vienas tų, kurių vardas, nors ir nedažnai, nuskambėdavo per garsiakalbius – juk ne visada spėji laiku grįžti“, – juokdamasis lyg ir pasiteisina.
Tiesa, nuo kranto matyti, kaip tolumoje nuplaukia laivas, dainininkui neteko. Nors, sako, kartais ir taip nutinka. „Kaip grįši – tik tavo vieno bėda, – pasak Vaido, taisyklės laive gana paprastos. – Tokiais atvejais vandens transportą dažniausiai tenka pakeisti į oro, už tokį „pokštą“ dar ir baudą sumokėti. O jei į laivą grįši išgėręs arba tave girtą šlitinėjantį užtiks laive, su darbu tą pačią akimirką gali atsisveikinti. Išlaipins į krantą ir čiuožk namo – be jokių ceremonijų.“
...ir darbuotojo pareigos
Darbuotojų gyvenimo sąlygos laive – gana paprastos, bet patogumų netrūksta: vienvietė kajutė, kuria su niekuo nereikia dalytis ir kurią kas antrą rytą kas nors sutvarko, joje – nemaža lova, spinta, dušas, tualetas, televizorius – ko daugiau reikia? Tiesa, Vaidas šypteli: nors jam nedidelės kajutės užteko, moteris tikriausiai labiau būtų norėjusi tokio dydžio kambario batams susidėti ar drabužinės, bet tik – ne miegamojo.
Dabar galiu sakyti, jog aštuonis mėnesius buvau jūreivis: kapitonu ar laivo inžinieriumi dirbti dar negalėčiau, bet jūreivio taisykles puikiai moku.
Laivas – nuostabi vieta pedantams, dievinantiems tvarką: viskas blizga, švara – ideali, o iš įgulos narių reikalaujama rankas ne tik plauti, bet ir dezinfekuoti. „Laivuose ypač greitai plinta ligos, tad dėmesys švarai nė kiek nestebina, – pasakoja Vaidas. – Laimei, kol dirbau, nieko baisaus nebuvo nutikę – nei ligų, nei epidemijų. Tik kartą grėsmė užsikrėsti rotavirusu pasiekė raudoną ribą. Tokiais atvejais laive dirbantis personalas negali be reikalo sukiotis tarp svečių, pageidaujama, kad liktum savo triume ir niekur nosies nekištum.“
Nors ir kokių privilegijų turi atlikėjai, pareigų, nesusijusių su dainavimu, taip pat netrūksta. Viena jų – svečių saugumas. Kaskart, kai į laivą įlipdavo naujų keleivių, personalas jiems turėdavo surengti mokymus – visai kaip palydovai lėktuvuose. „Kiekvienam laive dirbančiam žmogui privalu mokėti naudotis keturiais skirtingais gesintuvais, žinoti, kur yra artimiausias atsarginis išėjimas ir ką daryti išgirdus vienokį ar kitokį signalą. Ką besakytumėte, mūsų – „pramogų“ – skyrius buvo vienas geriausiai pasirengusių visame laive. Gal dėl to, kad mes iš tikrųjų neturėjome ką veikti? – kvatojasi Vaidas. – Užtat dabar galiu sakyti, jog aštuonis mėnesius buvau jūreivis: kapitonu ar laivo inžinieriumi dirbti dar negalėčiau, bet jūreivio taisykles puikiai moku.“
Kalbėdamas apie gyvenimą laive, Vaidas ne sykį pakartoja: jis toli gražu neprimena to, kurį gyvename žemėje, tai – tarsi kita realybė, kur galioja naujos taisyklės ir iš naujo nubrėžiamos ribos. „Pavyzdžiui, būna, vyrai krante palieka žmonas, o laive pradeda santykius su vyrais, – pasakoja dainininkas. – Asmeniniai santykiai tarp įgulos narių nedraudžiami. Su svečiais artimų ryšių užmegzti negalima, bet ar širdžiai įsakysi? Deja, dažniausiai kruizas baigiasi, ir burbulas bliūkšta...“
Vaidas sako laive draugysčių ir meilės neieškojęs – tiesiog dirbęs ir mėgavęsis nauja patirtimi. O baigiantis kelionei, kaip ir daugelis, pajutęs nuovargį: „Laivuose visko būna – žmonės suserga depresija, išvažiuoja namo sutarties terminui nesibaigus. Artėjant pabaigai ir pats pradėjau daug mąstyti apie gyvenimą, mirtį. Pasiilgsti namų, o kai dar aplink – pagyvenę žmonės, stogas ima ir pavažiuoja...“
Ateitis – krante
Paskelbęs, jog dainuos laive, dainininkas prisipažįsta sulaukęs įvairios reakcijos. Neslepia ir pats anksčiau turėjęs gana skeptišką nuomonę apie kruiziniuose laivuose dirbančius atlikėjus, manė, kad jie tik to verti. Tačiau skeptiškumas išgaravo, kai atsidūrė „Cunard Cruise Line“ kompanijoje, kuriai atrankas rengia Londone žinoma Belindos King agentūra. „Šis kastingas renkasi tik žymiajame Vest Endo teatre dirbusius atlikėjus. Man labai pasisekė, kad įveikiau atranką“, – nė kiek neabejoja Vaidas. Patirtis, galimybė pamatyti pasaulio ir neblogas uždarbis – jaunam atlikėjui tai yra puiki galimybė.
Vaido mėnesinė alga laive siekė apie penkis tūkstančius dolerių, ir nors didelių lobių nesusikrovė, į nekilnojamąjį turtą investuoti jau gali. Tiesa, paskolos vis tiek reikėtų, ir visiškai nesvarbu, kur pirktų butą – Lietuvoje ar Anglijoje.
Prieš porą savaičių Vaidas sulaukė pasiūlymo plaukti į dar vieną kruizą, šį kartą – po Pietų ir Centrinę Ameriką. Dainininkas nesiginčija: pasiūlymas labai viliojantis, bet kol kas labiau norisi stabtelėti, pailsėti, pabūti su šeima, o paskui Londone dalyvauti atrankose.
„Aštuoni mėnesiai – didelis laiko tarpas: nematai žmonių ir jų pasiilgsti, negana to, tarsi išnyksti nuo žemės, visi tave pamiršta, – dalijasi patirtimi. – Man reikia būti Londone, reikia, kad mane matytų kastingų direktoriai, režisieriai, kitų agentūrų agentai...“ Vaido tikslai ir planai – labai konkretūs: netrukus jis dalyvaus populiaraus miuziklo „Vargdieniai“ atrankoje. Nors prieš metus lietuviui gauti vaidmens nepavyko, tie patys prodiuseriai jį vėl pakvietė išbandyti jėgas. „Noriu, kad šįkart pavyktų. Žūtbūt noriu patekti į šią trupę, žūtbūt noriu dirbti su legendiniu prodiuseriu Cameronu Mackintoshu – jis įtakingiausias teatro prodiuseris Londone. Patekti į jo komandą – reiškia suktis tarp tokių populiarių miuziklų kaip „Operos fantomas“, „Vargdieniai“ ir aibės kitų, kuriuos prodiusuoja. Darbas su juo atvertų man daugybę durų...“
