Atidarytas 19-asis Nepatogus kinas: šventėje – dėmesys Palestinai ir gyvenimai, įdomesni už filmus

Festivalio rengėjai kruopščiai atrinko beveik pusšimtį istorijų, kuriose tikri žmonių gyvenimai ir neišgalvoti įvykiai kartais pralenkia net Holivudo scenaristų vaizduotę, rašoma renginio aprašyme.

Į atidarymo renginį Vilniuje suplūdo visas būrys garsių kino mylėtojų. Viena žiūrovė nusprendė padaryti ir nebylų pareiškimą, renginyje pasirodė su marškinėliais ant kurių užrašas: „Free Palestine“ ( liet. Laisvė Palestinai).

„Bendruomenė yra svarbiausia, ką turime. Tai parodė ir pastarųjų kelių savaičių įvykiai – bendruomenė ir solidarumas yra didžiulė jėga. Esame labai dėkingi. Tačiau ne visi, kurie mus palaiko, išdrįsta ateiti į „nepatogius“ mūsų filmus. Pasiekti juos, padrąsinti ir įkvėpti yra pagrindinis šių metų mūsų uždavinys,“ – festivalio atidarymo metu kalbėjo „Nepatogaus kino“ vadovas Gediminas Andriukaitis.

„Pasinerdami į tikrų istorijų ir kino magiją, mes negalime pamesti ir pamiršti, nuo ko prasidėjo „Nepatogus kinas“ ir kokia yra festivalio esmė. Kai mums sako „nemaišykite kultūros su politika“, mes atsakome, kad kinas visada buvo ir visada bus politiškas. Kaip ir kultūra visada buvo ir bus politikos dalis,“ – pabrėžė G.Andriukaitis.

„Šiandien populistai iš „Nemuno aušros“ nori mus supriešinti, nori sukurti ir eskaluoti konfliktą tarp sostinės kultūrinio „elito“ ir „paprastų žmonių“ Lietuvos regionuose. Toks požiūris žemina mus visus, nesvarbu kur veiktumėme – Vilniuje ar už jo ribų. Tai melagingas, tiesą iškreipiantis požiūris, į kurį mes atsakome kasmet tik dar plačiau atverdami festivalio duris,“ – sakė „Nepatogaus kino“ vadovas.

Šiemet „Nepatogus kinas“ gausus lietuviškų premjerų – festivalio metu bus pristatyti net trys filmai. Režisierės Lina Lužytė ir Sigrid Klausmann filme „Merginos neverkia“ pasakoja apie šešias skirtingose šalyse gyvenančias merginas. Ir nors jų gyvenimo sąlygos labai skiriasi, tačiau kova už merginų laisvę į savo kūną nesibaigia nei vienoje šalyje. O režisierė Gailė Garnelytė filme „Sutikau žmogų“ savo kamerą nukreipė į kitą žmogų su kamera – fotografą Artūrą Morozovą. Daugiau nei dešimtmetį jis fotografuoja pažeidžiamose situacijose atsidūrusius žmones – tarp fotografo ir jo personažų užsimezga glaudus ryšys.

Trečiasis su Lietuva susiję filmas – ukrainiečių režisieriaus Ivano Sautkino dokumentika „Poema mažiems žmonėms“, koprodiusuota lietuvių. Šio filmo premjera atidarys Muzeotekoje spalio 17 d. prasidėsiantį Ukrainos savaitgalį, kurio metu ukrainiečių režisierių filmų seansus apjungs svarbi ašis – į Lietuvą bus atvežtas ir visuomenei pristatytas Ukrainos karo archyvas. Tai yra dokumentikos kūrėjų, tyrėjų ir pilietinės visuomenės aktyvistų pastangomis Ukrainoje nuolat renkami, sisteminami ir saugomi karo liudijimai – šie įrodymai ateityje bus panaudoti siekiant atsakomybės už karo nusikaltimus.

Net tris festivalio savaitgalius Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje įsikūrusi Muzeoteka taps svarbia „Nepatogaus kino“ traukos vieta. Be Ukrainos savaitgalio, čia taip pat vyks festivalio filmų įkvėptų tinklalaidžių įrašai ir svarbios diskusijos. „Proto pemza“ papasakos komišką ir kiek gąsdinančią „manosphere“ influencerių istoriją, kuri palydės į filmo „Suglumusio tėvo portretas“ peržiūrą. „Tinklalaidė O“ po filmo „*šypsosi ir duoda bučkį*“ kartu su psichologe kvies aptarti vienišėjančio pasaulio fenomenus. O pažiūrėjus filmą „Karo diplomatija“, prie žiūrovų nuotoliu jungsis filme Užsienio reikalų ministro amplua matomas Gabrielius Landsbergis, kuris savo tinklalaidėje kalbins slaptą svečią.

„Nepatogus kinas“ tris trečiadienius žiūrovų lauks ir „Young’s“ klube Halės turguje – čia jie rinksis ne tik pasikalbėti apie pamatytus filmus, bet ir dalyvaus ne pagal scenarijų vyksiančiose nuotaikingose ir naudingose paskaitose. Lukas Ramonas su klausimu „Lietuvos inceliai, ką jūs?“ pakvies į paskaitą apie nesavanoriško celibato fenomeną – šią temą įkvėpė filmai „Nulaužti neapykantą“ ir „Suglumusio tėvo portretas“. Spalio 15-ąją, tarptautinę grybų dieną, Aurelija Plūkė papasakos apie paslaptingą grybų pasaulį, o politikų kūno kalbos specialistas Vytis Jurkonis atvers naują žvilgsnį į pasaulio lyderių rankų paspaudimus, kurių daugybę galima suskaičiuoti filme „Karo diplomatija“.

Festivaliui „Nepatogus kinas“ įpusėjus, spalio 17 d. Radvilų rūmų dailės muziejuje atsidarys žiūrovų kasmet itin laukiama išplėstinės realybės kūrinių paroda „NK-Interactive“. Joje apsilankiusieji galės ne tik pamatyti, bet ir patirti 10 tarptautiniuose meno festivaliuose įvertintų kūrinių: bus galima pajusti, ką reiškia gyventi su ADHD, pabūti simuliacijoje, keliauti Amazonės džiunglėse, stebėti pasaulio pabaigą ar kurti kartu su dirbtiniu intelektu.

„Nepatogaus kino“ filmai kasmet įkvepia svarbiems pokalbiams, tad daugybę seansų lydės diskusijos įvairiausiomis temomis: apie moteris karo fronte (po filmo „Mano brangusis Teo“, rež. Alisa Kovalenko), apie dezinformaciją (po filmo „Nulaužti neapykantą“, rež. Simon Klose), apie migrantų menininkų patirtis Lietuvoje (po filmo „Laiškai iš Vilkų gatvės“, rež. Arjun Talwar), apie vyrų emocinę sveikatą (po filmo „Tylūs vyrai“, rež. Duncan Cowles, Rebecca Day, Sandra Leeming), apie teisę į nėštumo nutraukimą (po filmo „Abortų svajonių komanda“, rež. Karolina Lucyna Domagalska), apie moteris politikoje (po filmo „Prezidentė“, rež. Marek Šulík) ir kt.

Filmų rekomendacijos

Tuo tarpu filmus mačiusi festivalio komanda atkreipia dėmesį, ko tikrai negalima praleisti, rašoma pranešime spaudai.

„Kartais pažiūrėjus gerą filmą tiesiog norisi apie jį pasakoti visiems. O kartais filmas paliečia taip giliai ir jautriai, jog akimirksniu tampa tavo dalimi. Tada apie jį kalbėti kiek nedrąsu, lyg su rekomendacija atiduotum ir dalelę savęs. Filmas „Vilkai visada ateina nakčia“ (rež. Gabrielle Brady) man – būtent toks. Kviečiu patirti ypatingą istoriją, pilną magiško realizmo. Prisirišti prie herojų, pajusti jų meilę ir švelnumą viskam, kas gyva. Pabūti beribėje Mongolijos stepių platybėje, pagulėti jaukioje jurtos tyloje, įsiklausyti į vėjo monologą ir išgirsti, kaip Žemė šaukiasi mūsų rūpesčio“, – kviečia festivalio programos vadovė Eva Sinicaitė.

Vilkai nuskamba ir programos sudarytojos Juditos Ragauskaitės rekomendacijoje, šįkart – Varšuvos gatvės, kurios gyvenimą ir aktualijas šmaikščiai fiksuoja indų kilmės režisieriaus kamera, pavadinime. „Laiškai iš Vilkų gatvės“ (rež. Arjun Talwar) buvo pirmasis filmas, kurį šiemet pamačiau Berlyno kino festivalyje. Eidama į 10 val. ryto seansą nieko nesitikėjau, tačiau šis filmas šimtu procentų pranoksta visus lūkesčius. Žiūrovai salėje juokėsi, verkė, plojo, o ir aš pati dar prieš pietus buvau nubraukusi ašarą, bet kartu – laiminga, nes žinojau, kad šį filmą tikrai rodysime „Nepatogiame kine“, – šypsosi Judita.

Festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis ragina pasižymėti filmą „Nulaužti neapykantą“ (rež. Simon Klose), kuriame švedų žurnalistė infiltruojasi į kraštutinių dešiniųjų tinklą, siekdama demaskuoti tikrąjį jų vadą. „Rekomenduoju kaip tikrų tikriausią šnipų istoriją, kur pagrindiniai personažai keičia veidus, tapatybes ir įsitikinimus. Vieni tai daro iš idėjos, kiti – iš išskaičiavimo. Akis atveriantis filmas apie tikrovės konstravimą tamsiojo interneto, avatarų ir dirbtinio intelekto laikais“, – intriguoja Gediminas.

Programos sudarytoja Rugilė Pranculytė rekomenduoja ne mažiau įtemptą filmą „Grobuonys“ (rež. David Osit), kuriame į pasalas viliojami įtariamieji pedofilija, o jų sulaikymas transliuojamas milijonams. „Tai realybės šou apie realybės šou, kvestionuojantis tiek realybės, tiek šou sampratas. Atsispiriant nuo populiarios amerikiečių laidos „To Catch a Predator“, filme keliami svarbūs klausimai apie teisingumą medijų kuruojamame pasaulyje“, – atskleidžia Rugilė.

Eva taip pat kviečia nepražiūrėti kultinio filmo „Koyaanisqatsi“ (rež. Godfrey Reggio). „Drįsčiau teigti, jog tai yra vienas svarbiausių dokumentinių filmų kino istorijoje. Šis filmas-esė, sukurtas 1982 m., tapo kultiniu. Ar žmonija yra nuostabus stebuklas, atsiradęs nesuvokiamų visatos atsitiktinumų dėka, ar ji – siaubingas parazitas, ėdantis

Žemę ir save pačią? O gal abu? O gal šiame paradokse, pasiskolinę ateivišką režisieriaus žvilgsnį, netgi galime pamatyti grožį, kuris ir nusako mūsų dvilypę, bereikšmę ir be galo reikšmingą egzistenciją? Tai hipnotizuojantis filmas, kurį linkiu pamatyti kiekvienam, ypatingai – dideliame ekrane. Skambant ikoniškam Philipo Glasso garso takeliui.“

Gediminas taip pat kviečia atkreipti dėmesį į filmą „Suglumusio tėvo portretas“ (rež. Gunnar Hall Jensen). Režisierius 20 metų filmavo savo sūnų, augantį pasaulyje, pilname influencerių ir perdėto vyriškumo. Tačiau vieną dieną jis sulaukė skambučio, kurio bijo visi tėvai. „Galbūt tai pats drąsiausias šių metų festivalio filmas, nes šitaip atsiverti prieš žiūrovus gali tik žmogus, pabuvojęs ant bedugnės krašto. Žiūrėdamas šį filmą krūpčiojau, juokiausi, baisėjausi ir graudinausi. Rekomenduoju visiems esamiems ar būsimiems tėvams“, – ragina Gediminas.

„Iš rekomendacijų žinojau, kad filmas „Pilkoji zona“ (rež. Daniela Meressa Rusnoková) yra ypatingas, bet visgi nebuvau pasiruošusi tam, ką gavau. Tai – neįtikėtinai intymi ir jautri istorija, kurią pasakoja pati herojė. Jei šiemet galėčiau rekomenduoti tik vieną filmą – tai būtų šis“, – prisipažįsta Judita. Šio filmo režisierei kūdikio laukimas netikėtai tampa skaudžiausia patirtimi, panardinusia ją į vienatvę – savo istoriją ji paverčia intymiu ir poetišku meno kūriniu.

O Rugilė žiūrovus kviečia kartu su mokslininkais pasinerti į vandenyno gelmes. Filme „How Deep is Your Love“ (rež. Eleanor Mortimer) iškyla paslaptinga nuostabaus grožio karalystė, bet tuo pačiu – kankinanti įtampa dėl jai gresiančio pavojaus. „Tai – poetiška ir melancholiška mokslinė drama apie vandenyno gelmes ir sudėtingą mūsų santykį su tuo, kas nematoma“, – apibendrina ji.

„Nepatogus kinas“ spalio 7–26 d. vyks Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus kino teatruose ir internete visoje Lietuvoje.

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis, kuriame filmų ir renginių programa kuria erdvę skleistis žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, rengiami patyriminiai seansai, pokalbiai su filmų kūrėjais, herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA, Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo programa „LT AID“.