Atlikėja Bjelle savaitę praleido stovykloje: teko raminti šaršalus, įsisiūbavusius iš meilės
Žiemą jie ateina gerti arbatos. Arba rašo elektronines žinutes. Kartais pasakoja, kad yra įsimylėję, atskleidžia pirmojo bučinio detales ir guodžiasi – nesuprasti tų, kurie, rodos, labiausiai turėtų suprasti. „Nuostabu, kad galiu vaikams atiduoti tai, ką pati per metus sukaupiu“, – pasakojo dainininkė Raminta NAUJANYTĖ-BJELLE (27). Šią vasarą savo gyvenimo patirtimi ir savo muzika ji dalijosi vaikų ateitininkų stovykloje Čikagoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vaikus iš Kinijos mokė kurti muziką ir savaitę praleido Pavariuose, Vytauto Kernagio fondo kūrybinėje vaikų stovykloje.
Į stebuklingą vietą Anykščių rajone – Pavarius Raminta šiais metais važiavo jau trečią kartą. Atsidūrė ten atsitiktinai – aktorius Vidas Bareikis, tuometinės stovyklos vadovas, pakvietė ją su vaikais pavakaroti prie laužo. Po nuoširdaus vakaro ir nuskambėjo Vytauto Kernagio jaunesniojo pasiūlymas: atvažiuok kitais metais ir tu dirbti vadove.
„Vaikai vasaromis grįžta pas mane ir tai yra geriausia, kas gali būti“, – šypsojosi dainininkė, šiais metais turėjusi ir labai rimtą užduotį – stovyklos pabaigos koncertą surengti savaitgalį Anykščiuose vyksiančio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ didžiojoje scenoje.
Į miškuose paskendusią sodybą Pavarių kaime vaikai atvyko su savo instrumentais ir kūrybos idėjomis. Raminta šiais metais visa tai bandė sujungti į viena. „Neabejoju, mūsų laukia nemigos naktys“, – sušnabždėjo. Tačiau tai, kas nutiko stovykloje, čia ir liko.
Raminta leido vaikams kalbėti, ypač vyresniesiems. Jie visada turi daug klausimų ir ne mažiau baimių. „Leidžiu sau su vaikais kalbėti apie tai, apie ką jie dažnai nepasikalba su mokytojais ar tėvais, – apie meilę, išdavystę, netgi savižudybes. Prisimenu, vieną vakarą visi sėdėjome prie laužo, o du vaikai – berniukas ir mergaitė – išėjo pasikalbėti ir užsibuvo vienu du nieko neįspėję. Žinoma, kilo šaršalas, tačiau grįžęs vaikinas manęs atsiprašė ir pasakė: „Aš viską sugalvojau, nebauskite jos. Ką man daryti, jei labai ją įsimylėjau ir norėjau pabūti kartu?“„Bet tu supranti, kodėl mes jaudinamės?“ – paklausiau. „Suprantu, – atsakė. – Tik noriu užkariauti jos dėmesį, ką man daryti?“
Pasitikėjimas ir nuoširdumas, sako Raminta, yra svarbiausia bendraujant su vaikais. Tą patį ji patyrė Čikagoje, ateitininkų stovykloje, tai padėjo ir Vilniuje, kai kurti muzika jai teko mokyti vaikus iš Kinijos. „Po šių dviejų stovyklų supratau, kad Pavariuose yra tikras poilsis“, – juokėsi ir pripažino stovykloje, kurioje mokė kurti elektroninę muziką kinų vaikus, patyrusi nemažai iššūkių: vaikai nekalbėjo angliškai, vertėja ne visada būdavo, o jei ir būdavo, ne viską išversdavo, ką tiksliai norėtų pasakyti vadovė.
„Turėjau mokytis neverbalinės kalbos, išmokti ir keletą kiniškų frazių, – pasakojo Raminta. – Vaikai turbūt visose šalyse vienodi, nuostabūs, jautrūs, skiriasi tik šalies tradicijos ir mokymosi metodai. Stovykloje jų paprašiau nupiešti vorą. Vaikai iškart sulindo į telefonus ir pradėjo ieškoti, kaip tai padaryti. Sunku patikėti, bet tarp tų piešinių buvo net keletas visiškai vienodų. Lygiai taip pat buvo ir su muzika. Kiekvienas gavo po tris šimtus skirtingų muzikos atkarpėlių, iš jų turėjo sulipdyti vieną nedidelį kūrinį. Keturi iš aštuonių panaudojo tuos pačius garsus. Kinų vaikai nereiškia savo nuomonės, kai klausi apie vieną ar kitą dalyką, situaciją. Jų vadovai mums liepė būti griežtesniems, tiksliai laikytis mokymų plano. Paprieštaravau jiems. Nepykit, sakiau, esame Lietuvoje, taigi dirbsime pagal savo metodus.“
Raminta prisipažino: po šių dviejų stovyklų su užsieniečiais ir užsienyje gyvenančiais lietuviais dar labiau įsimylėjo vaikus, kurie kiekvienais matais susirenka į Vytauto Kernagio fondo stovyklą. „Tai mūsų vasara, ji visada tęsis, – šypsosi. – Kitų dainas mes čia dainuojame tik prie laužo, o dieną kuriame patys. Nenusipiginti, nenupopsėti ir leisti kūrybai išskleisti sparnus – štai koks mūsų visų sumanymas.“