Atlikėja Indrė Launikonytė 2018-uosius išlydi su aistrų ir emocijų bomba žiūrovams
Indrę Launikonytę (29) vieni pažįsta kaip atlikėją, kiti – kaip vokalo pedagogę, dar kiti – kaip muzikos terapeutę. Tačiau kai jau norisi klausti – kaip viską suspėja – ji prasitaria, jog nėra tik tokia, kokią žiūrovai ar nepažįstamieji yra įpratę matyti. Ugninga, kupina energijos ir nuolat besišypsanti Indrė nulipusi nuo scenos iš tikrųjų mėgsta tylą ir ramybę, o moko ne tik kitus, bet ir daug mokosi pati. Šiuo metu spalvinga atlikėja ruošiasi gruodžio 29 d. klube „Legendos“ vyksiančiam iškilmingam koncertui „Šventinis reviu“, apie kurį ir sutiko papasakoti skaitytojams, kartu atskleisdama atvirų detalių iš savo gyvenimo.
Indre, „Šventinis reviu“, kuriame pasirodysite kartu su šokio teatru „Rokada“ bei mylimuoju Vladu Kovaliovu, iš kitų renginių išsiskiria kabareto tematika. Kaip gimė tokia idėja?
Šį projektą su šokio teatru „Rokada“ jau esame pristatę anksčiau uždarų renginių metu. Tai elegancija, iškilmėmis ir aistra dvelkiantis šou, kuriame persipina meilės istorija. Bendraujant su organizatoriais dėl senų metų palydų vakarėlio, ši tema labai tiko – todėl projektą atgaivinome ir papildėme naujais kūriniais.
Žiūrovų laukia emocionalus šou reginys. Jei neklystu, Lietuvoje nėra būtent tokia tematika parengto koncertinio šou produkto, kuriame atlikėja su šokėjomis „atpasakotų“ ir teatrališkai atliktų šią intrigų ir aistrų persisunkusią istoriją. Šventiniame reviu pristatysime keletą skirtingų muzikinių dalių, taigi žiūrovas turės galimybę mėgautis ne tik kabareto, bet ir Mulen Ružo istorija bei jo užburiančiomis melodijomis.
Papasakokite apie pasiruošimą – kam daugiausiai skiriate dėmesio prieš tokį šou?
Man labai svarbu jaustis užtikrintai. Mėgstu žinoti, ką ir kodėl darau, bei „nešti“ pasitikėjimo savimi žinutę. Svarbu tai, ką tu, būdamas scenoje, ištransliuoji žiūrovui. Kadangi šiame reviu aš ne tik dainuoju, bet ir šoku, daugiausiai dėmesio skyriau naujų judesių mokymuisi. Viskas turi būti nepriekaištinga. Norime savo atlikimu sukurti to laikmečio atmosferą, jog klausytojas pajustų šio pasirodymo galią.
Ne paslaptis, kad „Šventiniame reviu“ atliksite daugelį pasaulyje žymių kūrinių. Koks jūsų procesas, renkantis dainas, kurias norite atlikti?
Šiuo atveju rinkomės pagrindinius, pačius populiariausius miuziklų kūrinius, kurių melodijos nepalieka abejingų. Įprastai man svarbu kūrinio melodingumas ir charakteris. Įsijausti į kūrinio tekstą dainuojant man nėra sunku. Mėgstu „įkristi“ į dainos istoriją ir ją išgyventi scenoje. Bent jau man tai ir yra pagrindinė žavesio muzikoje paslaptis – perleisti kūrinį per save ir perteikti emociją čia ir dabar.
Koncertinės patirties sukaupusi turite iš tiesų nemažai. Kas jums yra „pavykęs koncertas"? Ar esate savikritiška?
Esu labai savikritiška, todėl mėgstu dirbti su lygiai tokiais pat žmonėmis – juos vadinu profesionalais. Ar koncertas bus pavykęs ar ne, priklauso ne tik nuo atlikėjo, bet ir nuo komandos, su kuria dirbi tą vakarą. Atlikėjui ypač svarbu geras, komfortiškas garsas scenoje. Man tai yra pagrindas, nuo kurio priklauso ar koncertas bus vykęs taip, kaip aš įsivaizduoju, kad turėtų būti.
Iš savo pusės visuomet darau viską maksimaliai – dainuodama atveriu širdį klausytojui, atiduodu daug energijos, daug šoku ir visada tikiu tuo, ką darau. Pasitenkinimas scenoje – man būtina koncerto dalis. Žmonės tai pajaučia, todėl po kiekvieno koncerto sulaukiu begalės gražių žodžių – tiek užtenka, jog galėčiau sakyti, kad koncertas yra vykęs.
„Šventinis reviu“ įvyks paskutinįjį metų šeštadienį, netgi pats pavadinimas yra su užuomina į besibaigiančių metų refleksiją. Iš ko susidėjo jūsų 2018-ieji? Ką patyrėte, ką išmokote, ko nesuspėjote?
2018–ieji metai tikrai ypatingi. Labiausiai juos prisiminsiu kaip asmeninio augimo metus, kupinus vidinių savęs atradimų, suvokimų bei permainų. Taip pat šie metai man – pergalių metai, kuomet tavo įdėtas indėlis grįžta su palūkanomis. Šiais metais su mokiniais aplankėme nemažai konkursų ir iš nei vieno jų negrįžome be prizinių vietų. Kadangi į mokytojos profesiją įdedu visą širdį – man tai didelis įvertinimas.
Šiais metais sėkmingai baigiau dar vienas studijas ir buvau pakviesta dėstyti LMTA muzikos terapijos programoje, taip pat sulaukiau skambučio su kvietimu dirbti Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje – kažkada svajojau apie tai, o šiandien tai realybė. Be viso to, šiais metais buvo daug koncertų ir, galiu sakyti, kad visi jie buvo išskirtiniai, su labai gera aura, įdomiomis vietomis, dvasingais žmonėmis, skirtingo pobūdžio temomis, paliekantys gerus prisiminimus.
Negaliu nepaminėti, jog tai buvo metai, per kuriuos daug laiko praleidau įrašų studijoje, prisidėdama prie Vlado solinio albumo „Aš čia gyvenu“ įrašymo. Pati taip pat parašiau keletą dainų, jas bus galima išgirsti 2019-aisiais (šypsosi). Ir vis tik labiausiai džiaugiuosi dėl šiais metais stipriai prasiveržusių vidinių transformacijų, surasto laiko saviugdai ir apčiuopiamų rezultatų asmenybės ir moteriškumo puoselėjime.
Ar mėgstate metų gale sudarinėti tikslų sąrašus, rezoliucijas ateinantiems metams? Jei taip, kaip sekasi jų laikytis?
Gal pasirodys keista, bet savo naujuosius metus skaičiuoju visai ne nuo sausio 1 dienos. Man ypatingą reikšmę visada turėjo rugsėjis – nuo jo skaičiuoju savo naujuosius metus. Ir visai ne dėl to, kad esu pedagogė, tiesiog taip susiklosto, jog ruduo man vis atneša ką nors naujo asmeniniame gyvenime. Tikslų aš nuolat turiu keliems metams į priekį, juos įgyvendinu vieną po kito, tačiau su naujųjų metų pradžia tai niekaip nesusiję, sausio 1-oji man eilinė diena (šypsosi).
Ne tik pati esate atlikėja, bet ir mokote vokalo bei scenos meno paslapčių. Kokius metodus taikote savo mokiniams? Ką jums reiškia buvimas mokytoja?
Man atrodo, jog mokytojo profesija yra viena kilniausių, nes veikia dalijimosi ir žinių perdavimo principu. Mėgstu individualų darbą, kuomet žinai, jog dirbi su suinteresuotais žmonėmis. Vertinu mokinių leidimą prisiliesti prie jų individualumo vystymosi – tai byloja apie jų išreikštą pasitikėjimą manimi kaip šio dalyko profesionale.
Mokymas dainuoti – tai kur kas daugiau nei įvairių technikų išmokimas, tai ryšio užmezgimas ir didelė atsakomybė perduodant savo patirtį. Kartais galvoju, kad aš, kaip mokytoja, esu dar ir itin motiniška – kur reikia, stumteliu į priekį, o kartais kaip tik stengiuosi apsaugoti nuo nusivylimų. Visa tai reikia daryti taip, kad mokiniai to nepajustų. Mano sėkmės paslaptis dirbant su mokiniais – empatija.
Nepamirškime ir to, jog mokytojo pareiga yra supažindinti ir paruošti mokinį tam, kas jo laukia ateityje, jei pasirinks rimtai žengti muzikos keliu – todėl labai gerai, kai mokytojas pats yra dar ir atlikėjas. Scena ir tai, kas vyksta joje – gražiausia žvelgiant iš žiūrovo pusės, tačiau atlikėjų profesijos užkulisiai kartais gali būti traumuojantys, neretai negailestingi ir nesąžiningi. Jau nekalbu apie privalomą nuolatinį savęs tobulinimą, psichologinę stiprybę, konkurenciją ir visišką režimo pametimą. Mano mokiniai dažnai manęs klausia: „mokytoja, kada jūs miegate, valgote?“ O aš tarsi rimtai, tarsi juokaudama atsakau: „turite žinoti, kad geri muzikantai namo grįžta naktį, o maistas tik silpniesiems“ (šypsosi).
O pati ar vis dar tebesimokote? Kokie atlikėjai jus įkvėpė eiti muzikos keliu ir ką savo autoritetais laikote dabar?
Jeigu išvardinčiau savo dievaičius, suprastumėte, jog jie, nors visi labai skirtingi, turi vieną bendrą bruožą – jų atlikimas visada yra ekspresyvus ir paliečiantis emocionaliai. Dainuodama aš pati ištransliuoju daug jausmo, man atrodo, kad muzika tada tampa gyva, ima kvėpuoti. Atlikėjos, kurios turėjo įtakos mano muzikiniam keliui muzikos suvokimo prasme ir kurias iki šiol dievinu – Janis Joplin, Tina Turner, Lara Fabian, Elena Vaenga ir Dee Bridgewater.
Visos itin ryškios ir charakteringos. Supratau, kad taip, kaip aš suprantu gyvenimą, taip suvokiu ir muziką – per jausmą, nuoširdumą ir atsidavimą. Tiesa, pati taip pat skiriu laiko balso lavinimui, užsiiminėju savarankiškai, prikuriu sau naujų, sunkių pratimų ir ieškau patogių pozicijų, reikiamo skambesio. Pasibaigus gruodžiui, ketinu apsilankyti vokalo konsultacijose ir pas scenos kolegas.
Be talento ir sunkaus darbo šioje industrijoje, kaip ir gyvenime, daug ką gali nulemti tiesiog buvimas tinkamu metu tinkamoje vietoje. Kiek įtakos jūsų karjeroje turėjo sėkmė? Koks jūsų santykis su sėkme, lemtimi?
Esu labai pastabi, todėl žinau, kad tokių situacijų nepraleisčiau pro pirštus, tačiau turiu pripažinti – sėkmės faktorių mano gyvenime mažai. Jau seniai pastebėjau, kad viskas pas mane ateina tik užtarnautai ir tik per ilgą laiką įrodinėjimo kažkam ten, aukščiau, kad aš to verta (šypsosi).
Niekada neatsidurdavau tinkamu metu tinkamoje vietoje. Pirmas ir turbūt paskutinis įvykis, kai atsidūriau tinkamu metu tinkamoje vietoje – tai mūsų su Vladu susitikimas gatvėje, kuomet tiek aš, tiek jis pasukome kitu keliu nei iki tol vaikščiodavome ir taip susitikome. Tai vienas ryškiausių prisiminimų, turintis įtakos iki šiol, tačiau ar tai sėkmė? Sakyčiau, likimas.
Indre, panašu, kad jūsų kasdienybėje, kaip ir profesinėje patirtyje, spalvų tikrai netrūksta. Kas jus veda visų gyvenimo atradimų link? Ko palinkėtumėte visiems, kurie šaltais žiemos vakarais ieško, iš ko pasisemti įkvėpimo?
Atradimų link veda smalsumas, iš kurio kyla nuolatinis noras „paragauti“ kažko naujo, todėl šiuo metu taip kunkuliuoju aistra gyvenimui ir tam, kuo užsiimu. To paties norisi ir palinkėti. O kad žiema neatrodytų per šalta, kviečiu palydėti senus metus gruodžio 29 d. klube „Legendos“ vyksiančiame „Šventiniame reviu“ – bus karšta, pažadu (šypsosi).