Atlikėja KAIA naktimis rašo dainas, o rytais per radiją budina žmones: „Paradoksalu, bet labiausiai mėgstu tamsą ir tylą“

Radijo stotyje „Power Hit Radio“ dirbi rytinėje laidoje „Šok į kelnes“. Kaip atrodo tavo rytas?

Visiška tiesa. Šoku į kelnes dar anksčiau už savo klausytojus tam, kad 7 val. ryte jau galėčiau juos sveikinti su pirmu puodeliu kavos. Mano rytas paskutiniu metu nebeatrodo taip romantiškai, kaip tuomet, kai pradėjau dirbti. Kurį laiką atsikelusi pasimankštindavau, išgerdavau vandens, nusiprausdavau, pavalgydavau pusryčius ir ramiai išvažiuodavau iš namų. Bet kai toks greitas gyvenimo tempas, romantika baigiasi (juokiasi). Miegas dažnai svarbesnis už dušą, sportą ir net už maistą. O radijo laidoje dirbti man patinka. Labiausiai – darbuotis prie pulto. Visą gyvenimą turėjau mažytę aistrą garso technikai, todėl nenuostabu, jog visi aparatai studijoje yra mano mėgstamiausia darbo dalis. Atvažiuoju visada anksčiau, pasiruošiu temas, žaidimus, perskaitau naujienas, orų prognozes ir kimbu į darbą.

Kiekvienos darbo dienos rytą vedi laidą, o kaip atrodo likusi dienos dalis?

Anksčiau dar miegodavau pietų miego, bet nusprendžiau, kad geriau pakentėti ir eiti miegoti tikrai „nusikalus“, tada ir miegasi be pertraukų. Dabar mano diena po eterio visada užsipildo sportu, koncertų planavimu, dainavimu, naujų programų ruošimu, kūrybiniu darbu įrašų studijoje ir namuose. Šiuo metu mano dienotvarkėje atsiradęs ir dar vienas dalykas, apie kurį niekam nepasakoju, mat šioje vietoje esu truputį prietaringa, tad sakau: „padarysiu – papasakosiu“.

Laidoje rytais žadini ne tik žmones, bet ir kalbini įdomius, įžymius žmones. Koks pokalbis tieisoginiame eteryje buvo pats įsimintiniausias?

Labai sunku įvardyti, kas Lietuvoje yra įžymybė. Jeigu kalbame apie muzikantus, kuriuos radijo stotys turbūt dažniausiai kviečiasi į svečius, tai dauguma jų jau daug metų yra pažįstami iš muzikinio mano gyvenimo, o kai kurie net tapę draugais. Su jais pokalbiai visuomet ypatingi, man pačiai smagu klausyti tokių interviu, kuriuose jaučiasi glaudus ryšys tarp adresato ir adresanto. Tačiau man visada labai patinka pakalbinti žmones, kurie ryžtasi kokiems nors iššūkiams. Paskutinis įsimintinas pokalbis buvo su Asta Dovydėnaite, kuri, kartu su savo širdies draugu Linu, grįžo iš dvejus metus trukusios kelionės motociklais aplink pasaulį. Smagu išgirsti ne tik kelionės įspūdžius, bet ir kaip tokiam dalykui ryžtamasi, ar nesunkiau tai daryti būnant merginai ir dar daug kitų dalykų.

Ar sunkus radijo laidos vedėjo darbas? Kokios savybės ar įgimti talentai reikalingi tiesioginiam eteriui?

Radijo laidų vedėjo darbas nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti. Be abejo, tai turi labai daug šarmo ir magijos, tačiau daug kam turbūt atrodo, jog tiesiog ateini, pakalbi kelias minutes, pravedi žaidimą ir štai, visas darbas. Šiais laikais vedėju būti neužtenka. Visi esame laidų kūrėjai, kuriame jų turinį, ieškome geriausios istorijos ir pašnekovo pokalbiui. Radijo laidų vedėjai yra puikūs projektų vadybininkai ir pardavėjai. Šiais laikais jie dar turi būti ir visiškos socialinių tinklų žvaigždės, niekada nenusibosti ir būti visada įdomūs, rinkti gausias minias sekėjų, kurie domėsis ne tik jų asmenybe, bet ir radijo veikla. Dar mes esame ir garso inžinieriai, juk reikia ne tik suprasti, kaip veikia transliacija, bet ir gebėti pasidaryti „promo“ klipus bei daugybę kitų dalykų. Manau, kad radijo laidų vedėjui svarbus kantrumas, užsispyrimas ir neišsenkantis smalsumas.

Ar neturi viešojo kalbėjimo, scenos baimės?

Eteryje kalbėti tikrai gerokai lengviau. Kažkokia širma juk vis tiek yra – tavęs nemato, tik girdi. Kita vertus, pirmus kelis mėnesius radijo eteryje drebėdavau labiau nei bet kada prieš lipant į sceną. Dabar to jau nebėra. O štai prieš koncertą, drebu kaip epušės lapas. Nežinau, kodėl, bet visada labai jaudinuosi, nesvarbu, kiek žmonių ateina manęs pasiklausyti – minios, ar tiesiog klubo auditorija. Aš linkusi manyti, jog tai gerasis jaudulys, kuris, mano nuomone, geriau jau tegu niekur nedingsta. Man jis parodo, kad vis dar labai stipriai rūpi klausytojui atiduoti viską, kas geriausia.

Esi ne tik radijo laidos vedėja, taip pat rašai dainas ir jas atlieki. Kaip jos gimsta?

Radiją aš myliu labai stipriai, bet visgi tai tėra prieskonis mano aktyviame gyvenime. Visų pirma, aš visada būsiu dainų kūrėja ir dainininkė. Tai ir teikia man daugiausiai džiaugsmo. Šiuo metu tenka atsisakyti ilgų naktų prie kompiuterio ir instrumento, nes žinau, kad ryte neatsikelsiu.

Įkvėpimas ateina iš visur ir iš niekur. Tai gali būti jausmai, emocijos, įvykiai, gamtos vaizdai, netgi kokia nors mėgstama daina arba filmas, bet kas. Kūrybai nereikia mūzos, jai reikia tiesiog leisti susikurti. Na, ir padirbėti, tikrai, labai padirbėti. Viskas, ką mes darome tėra įpročiai, manau, kūryba lygiai taip pat. Kuo daugiau ją lavini, tuo lengviau kaskart ir prisišaukti.

Panašu, kad mėgsti aktyviai leisti laisvalaikį. Kaip praleidai šią vasarą?

Manau, jog geriausiai galima pailsėti veikiant kažką, kas labai skiriasi nuo kasdieninės veiklos. Šią vasarą laisvo laiko turėjau itin mažai. Dėl to džiaugiuosi, juk svarbu, kad yra veiklos. Tuos tris laisvus savaitgalius pjoviau žolę, rinkau obuolius ir skaičiau knygas. Be abejo, man labai patinka keliauti. Paskutinė įsimintiniausia kelionė – Marokas. Tai kitoks kraštas, puiki įžanga planuojant keliauti piečiau į Afrikos žemyną. Ten viskas skiriasi nuo Europos. Nors Marokas tikrai besivystanti valstybė, tačiau milžiniški kultūriniai ir ekonominiai skirtumai priverčia susimąstyti, kaip gerai ir patogiai mes gyvename Lietuvoje, kaip gera džiaugtis šaltu lietumi ir lygiais keliais. Kelionės yra didžiausia mano aistra. Juk tiek susidedi atgal į lagaminą – pažintis, patirtį, prisiminimus, potyrius.

Kokiomis vertybėmis stengiesi vadovautis gyvenime?

Svarbiausia vertybė man – visada išlikti savimi. Gyvenime labai daug aplinkybių, kurios gali tave nuvesti nuo kelio, daug visažinių „patarėjų“ ir teisėjų. Tačiau svarbiausia žinoti, kokiu žmogumi nori būti, lavinti, ieškoti savęs, skirti laiko, nes tik taip galėsi visu gėriu pasidalinti su kitais. Labai ilgą gyvenimo laikotarpį, pati to nesuprasdama, atidavinėjau save kitiems, kol vieną dieną pamačiau, jog nežinau, kas esu, ko noriu, ko sieku, o ir aplink nieko neliko. Todėl dabar džiaugiuosi ne tik „tvirtesniu stuburu“, bet ir tais, kurie yra šalia manęs. Ne be reikalo sakoma, jog pritrauki tokius žmones, ką spinduliuoji pats. Galbūt kažką gyvenime darau gerai (šypsosi).