Atlikėja Kotryna Juodzevičiūtė patyrė košmarą – teko šokti pro automobilio langą: „Tai gyvybės ir mirties klausimas“

15min pasiteiravus apie tai, kaip ji jaučiasi dabar, Kotryna atsakė, kad šiuo metu ji nurimusi, tačiau labai norėtų, kad apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių.

„Dabar, po įvykio praėjus savaitei ir grįžus į darbus, jaučiuosi gerai ir nurimusi. Manau, jog mano pareiga šią istoriją pasakoti ir įspėti kitus žmones, ypač merginas, kurios keliauja vienos“, – sakė Kotryna.

Atlikėja apie incidentą dalijosi štai tokiu įrašu:

„Dėmesio keliaujantiems į / per Kankūno (Cancún) oro uostą Meksikoje!

Na, ko gero, kiekvienas bent kiek keliaujantis ir besidomintis žmogus yra girdėjęs apie scam’us, vykstančius Meksikoje ir kitose šalyse. Skaitome, girdime tokią informaciją, atrodo, įsidėmime, bet net ir patyrę keliautojai dažnai pasimoko tik nudegę savo kailiu.

Situacija buvo labai traumuojanti.

Man nuoširdžiai labai patiko Meksika ir šis įvykis tikrai nenumušė noro sugrįžti bei nesugadino įspūdžio, kurį ji man paliko, nes tiesiog užsiroviau ant netinkamų žmonių. Kadangi situacija buvo labai traumuojanti, noriu ja pasidalinti ir galbūt tai padės kažkam išvengti tokios pačios patirties ateityje.

Praėjusį ketvirtadienį skridau į Lietuvą iš Gvatemalos su trimis persėdimais ir dar prieš visus skrydžius gavau pranešimą, kad mano du paskutiniai skrydžiai buvo atšaukti dėl „Lufhansos“ darbuotojų streiko. Skrydžiai buvo pakeisti ir persėdimas Kankūno oro uoste sutrumpėjo net keturiomis valandomis.

Nusileidusi jame, supratau, kad iki kito skrydžio turiu apie 1.30 val. ir turiu nusigauti į kitą terminalą. Apsidairiau ir radusi artimiausią „oro uosto darbuotoją“ priėjau jo paprašyti pagalbos. Kabutėse, nes būtent čia įvyko mano klaida, kadangi būtent nuo to ir prasideda jų apgaulė – apsimetimas oro uosto darbuotojais.

Jis draugiškai man pasakė, kad iki 4 terminalo eiti beveik valandą, vadinasi, į skrydį nespėčiau, o autobusas, kuris veža per terminalus, anot jo, taip pat užtrunka beveik tiek pat, nes ilgai stoja kiekviename terminale. Vienintelis variantas – kviestis taksi.

Paprašiau jo man rekomenduoti oficialų taksi, nes jau buvau girdėjusi apie tokio tipo apgaules Meksikoje. Jis mane nuvedė prie tvarkingai apsirengusios moters, kuri pasiūlė pavežimą tarp terminalų už 60 dolerių. Žinoma, atsisakiau ir nieko nelaukdama pradėjau pėdinti pėsčiomis, pagalvojau, kad oro linijos supras vėlavimą, juk žino, kad mano skrydžiai buvo pakeisti.

Neilgai trukus tas pats „darbuotojas“ mane pasiveja ir pasako, kad rado kitą taksi, bet jau už 10 dolerių. Man pasirodė labai įtartina, bet dar kartą nužvelgusi jo prisisegtą akreditaciją, oficialią aprangą, pagalvoju – nu, jis tikrai čia dirba, negi apgaus?

Kelionėse man dažnai pasitaiko sutikti labai draugiškų ir paslaugių žmonių, todėl mano pirminis instinktas yra pasitikėti žmonėmis, taigi nusprendžiu važiuoti tuo taksi. Jis nuveda mane iki kito vyro, kuris atsineša kortelių skaitytuvą ir pasako, kad automobilis tuoj atvažiuos. Taip ir nutinka – jie mane įsodina į automobilį, o tas vyras suveda 10 dolerių sumą į skaitytuvą ir parodo ekraną. Taigi, savo akimis matau, kokią sumą moku.

Viskas gerai, susimoku, pradedame važiuoti ir nusprendžiu žvilgtelėti į „Swedbank“ automatinį pranešimą. Nu ir ką jūs galvojat – pamatau, kad buvo nuskaičiuoti ne 10 dolerių, o visi 413,33 Eur (keista suma).

Pirmoji mano mintis tuo metu yra visai ne apie pinigus, o apie tai, kaip ištrūkti iš automobilio, nes jei apgavo pinigais, tai velnias žino, ką padarys dar. Pakartotinai ir garsiai rėkiu vairuotojui „STOP“, tačiau jis atsako „no english, lady“, ir toliau veža mane visai ne terminalo kryptimi.

Tai gyvybės ir mirties klausimas.

Automobilio durelės užrakintos, tad vienintelis mano išsigelbėjimo planas – langas, kurį, mano laimei, sugebu atidaryti greičiau, nei vairuotojas sureaguoja ir išlindusi per jį, laikydamasi už stogo, pradedu rėkti praeiviams, tarp jų ir turistams, kad man reikia pagalbos. Keistas ir labai nuviliantis jausmas, suvokti, kad niekas nereaguoja. Galbūt bijo, galbūt jiems tai kasdienybė, o gal tiesiog galvoja, kad išprotėjus.

Supratusi, kad kito būdo nėra, pasitikrinu ar pasas džempo kišenėje, ir su savo birkenstock tapkėm nusprendžiu šokti pro automobilio langą. Mano nervų sistemoje tai gyvybės ir mirties klausimas.

Iš važiuojančio automobilio nusileidžiu sėkmingai ir visu greičiu pasileidžiu bėgti oro uosto įėjimo link, kur pakeliui pamatau tą patį vyrą, pardavusį man šią „paslaugą“. Meksikiečiai žemi, o aš – įniršusi bãltų merga, ką tik užkopusi į aktyvų ugnikalnį – jaučiuosi nenugalima. Priremiu jį prie sienos, balsą ir keiksmažodžius naudodama kaip gynybinį įrankį, o telefoną, kaip grasinimą, neva jau kalbuosi su policija.

Tuo metu vairuotojas išmeta mano lagaminą ant kelio – matyt, mano triūsikų jam nereikėjo, o gal dar ir bijojo kokio „AirTag“, ir nurūko. Po kelių akimirkų su švyturėliais privažiavo policijos automobilis ir pareigūnai iš karto sulaikė vyrą, su kuriuo tuo metu kalbėjau. Nežinau, kas iškvietė policiją, bet ačiū tam žmogui.

O kartais tie turistai tiesiog dingsta.

Čia man iškyla kita dilema – ar pasitikėti policijos pareigūnais? Esu turėjusi labai nemalonų incidentą su jais Pietų Italijoje, o čia – Meksika!!! Tačiau pasirinkimo neturėdama, jiems patvirtinus savo tapatybę – duodu savo pasą, per „Google“ vertėją paaiškinu situaciją ir parašau pareiškimą.

Jie priverčia mane apgavusį vyrą grąžinti identišką sumą grynaisiais (gal kas norit pirkti iš manęs meksikietiškų pesų?) ir papasakoja, kad man labai pasisekė. Pasak jų, dažnai šie nagli nusikaltėliai turistus išveža iš oro uosto teritorijos prie atokių bankomatų ir, prirėmę ginklą, liepia išgryninti visus pinigus. O kartais tie turistai tiesiog dingsta.

Ir čia savaime kyla klausimas – jei tai žinoma policijai, kodėl tokie dalykai toliau vyksta oro uosto teritorijoje? Neišvengiamai kyla įtarimas, kad procentas nukrenta ir jiems.

Nežinau, ar greita reakcija ir isterija gali būti vadinama sėkme, bet šį kartą tai mane išgelbėjo, tiek nuo piniginio, tiek, ir nuo galimai daug rimtesnio nukentėjimo.

Policijos pareigūnai mane nuvežė į skrydį, į kurį nespėjau, tačiau gavau kitą, po kelių valandų vykstantį skrydį į Frankfurtą. Taip pasiekiau savo nervų sistemai saugią zoną – Europos Sąjungą.

Šį kartą tai mane išgelbėjo.

Žinau, kad kartais bemiegės naktys, nuovargis, komforto troškimas ir naivumas padaro savo. Tačiau labai noriu, kad jūs nesimokytumėte tokiu būdu kaip aš ir visais būdais venkite netikrų oro uosto darbuotojų bei neoficialių taksi automobilių Meksikoje.

Būkite saugūs!“