Kai Benjaminas CLEMENTINE’AS (36) įžengia į sceną, publika dievobaimingai nutyla. Jis sėdasi prie pianino, pakelia akis ir, rodos, vienu žvilgsniu sustabdo laiką. Jo balsas – gilus, šiurkštus, bet kartu trapus – užpildo erdvę tarsi malda. Sunku patikėti, kad šis menininkas, pelnęs prestižinį „Mercury“ apdovanojimą, jaunystėje grodavo metro stotyse už kelias monetas.
Iš tamsos – į muziką
Benjamino gyvenimo istorija primena storus britų klasikų romanus. Jis gimė Londone, emigrantų iš Ganos šeimoje: lankė katalikišką mokyklą, klausydamasis radijo savarankiškai išmoko groti pianinu ir buvo drovus vaikas, kurį labiausiai traukė žodžiai ir garsai. „Tėvai norėjo, kad tapčiau teisininku, – yra pasakojęs. – Bet aš buvau kitoks: klausiausi Claude’o Debussy, skaičiau Thomo Stearnso Elioto poeziją ir jaučiau, kad pasaulyje yra daugiau spalvų, nei mato aplinkiniai.“
Paauglystėje santykiai su šeima pašlijo, ir sulaukęs septyniolikos Benjaminas pabėgo iš namų. Mokykloje nuolat sulaukdavęs patyčių dėl mažo ūgio, jis staiga išstypo iki beveik dviejų metrų. Klajojo po Londoną ir Paryžių, nakvojo pigiuose nakvynės namuose ir gatvėse, o maistui užsidirbdavo grodamas viešbučių vestibiuliuose ir metro stotyse. Tamsiausiu gyvenimo laikotarpiu jį gelbėjo muzika: „Mane maitino žmonių žvilgsniai. Kai jie sustodavo manęs paklausyti, žinodavau, kad dar yra vilties.“