Atlikėjas R. Difartas apie naująjį albumą: „Tai – geriausias mano darbas“

Autorinių kūrinių glūdinimas Klaipėdoje įsikurusioje garso įrašų studijoje truko kone dešimt mėnesių. Padedant legendinės grupės „Studija“ muzikantui Gintautui Litinskui, supratusiam dainininko turėtą viziją nuo pat pirmųjų akimirkų, vasarį darbai pasiekė finišo tiesiąją. Albume „Tarp šešių kalnų“ esančiose dainose, kaip sako Ramūnas, nestinga ieškojimų ir suradimų, nuvedusių netikėtų muzikinių sprendimų priėmimo link. „Mano muzika nėra vienpusė – mėgstu įvairų jos skambesį, todėl ir čia netrūksta muzikinių variacijų – nuo populiariosios muzikos iki džiazo ar bliuzo prieskonių dainų melodijose“, – pasakoja jis.

Šiuo metu aktyviai repetuojantis ir dedantis paskutinius štrichus trečiajam naujojo albumo pristatymo koncertui sostinėje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, kovo 8 dieną, R. Difartas sutiko pasikalbėti ne tik apie kūrybinius albumo užkulisius, bet ir ryšį tarp jo muzikinės praeities ir dabarties, klaidas, atradimus bei svajones prakalbinti žmones be žodžių.

– Scenoje esate jau daugelį metų. Pažvelkime per laiko perspektyvą – kaip pasikeitė Jūsų požiūris į muziką nuo tada, kai pradėjote muzikuoti, iki dabar. Ar daug kas pakito? O gal viskas šiandien yra taip, kaip pirmąją dieną?

– Nepaisant to, kurioje srityje pasirenkame save realizuoti, praėjus tam tikram laiko tarpui, mes visi keičiamės. Pagrindinis skirtumas, kurį įvardyčiau kalbėdamas apie save tada ir dabar, yra tas, jog dabar itin tvirtai jaučiu muziką: jos savitas spalvas, garsus – tikrąjį svorį. Pamenu, anksčiau į mano kraują buvo tarsi įaugusios roko muzikos variacijos. Jokios kitos stilistikos skambesys man neegzistavo, nes neatrodė tinkamas turėtai vizijai įgyvendinti. Klausiausi ir regėjau save atliekant tik roko stiliaus muziką. Bėgant metams pastarasis požiūris pasikeitė – į save įsileidau visokią muziką. Tiesa, neslėpsiu, dažnai mintyse stabtelėdavau ir paklausdavau savęs, ar tai – gerai, kad mano vidų suvirpina ir kitokia muzika? Juk visada įsivaizduodavau save esant roko muzikanto amplua. Šiandien galiu pasakyti, kad groju įvairią muziką ir atlieku įvairiausius kūrinius. Roko skambesio neatsisakiau, nenumojau ranka ir į kai kuriuos tradicinius dalykus, pavyzdžiui, džiazą.

Dabar suvokiu tai, ko anksčiau nežinojau, – jog vienam taip pat įmanoma kurti muziką. Įvykis, kad vienu metu melodijoje suskambėtų skirtingi instrumentai, tarkime, bugnų partijos, bosinės gitaros ir klavišiniai, liečiami to paties žmogaus, tuomet man atrodė sunkiai įtikimas. Šiandien galiu drąsiai sakyti, – radau šios paslapties raktą. Supratau, jog daugelį dalykų muzikoje galiu padaryti vienas ar pasitelkdamas į pagalbą savo srities profesionalus. Labiau nei kada nors anksčiau išmokau pajusti ir savimi išgyventi kiekvieną melodinį virpesį. Galbūt todėl dabar muzika man tapo malonumu.

– Paminėjote įdomų faktą – anksčiau mintyse prisipažinote rasdavęs prieštarą, sakėte: „esu roko muzikantas, kaip galėčiau groti ir kurti kitokią muziką?“ Ar tuomet rokas buvo mada?

– Šio stiliaus muzika dominavo beveik visur. Tačiau tai nebuvo mada. Tuomet atrodė, jog tai – natūralus savaime vykstantis procesas, tam tikras gyvenimo būdas. Visi muzikantai norėjo groti gitaromis, kraustėsi iš proto dėl roko muzikai būdingo „džeržgesio“, buvo užvaldyti iš to gaunamos vienijančios emocijos. Niekas nemąstė apie tai, kaip instrumentais išgauti kuo įmantresnį skambesį – užteko vien jau minėto gitarų „šėlsmo“. Muzikantai rinkdavosi į vadinamąsias „Jam session“ (aut. past. improvizuoto grojimo repeticijas). Jų metu keisdavosi gitaromis, grodavo. Dėl šio polėkio aukodavome daugybę kitų dalykų.

– Jeigu kas nors atsuktų laiką atgal, ar ką nors darytumėte kitaip?

– Atsiradus tokiai galimybei, vienas dalykas, kurio norėčiau, – visus išbandytus ir savarankiškai išmoktus muzikinius dalykus studijuoti profesionaliai, nes tuo laiku, kai ėmiausi muzikuoti, nebuvo profesionalių studijų muzikantams. Didžiąją dalį dalykų išmokome žiūrėdami užsienio atlikėjų koncertų įrašus.

Viena vertus, tuometiniams muzikantams buvo išties nelengva. Tačiau, kita vertus, gerų dalykų tikrai būta – noras, tikslo siekimas, užsispyrimas ir veržlumas, kurio galbūt dabar daugeliui stinga. Tuometinėje muzikoje buvo panašiai kaip sporte, – kai Lietuvos krepšinio rinktinėje žaidė Arvydas Sabonis, visi kaip vienas garsino, kovojo ir skandavo Lietuvos vardą. Niekam nerūpėjo honorarų dydžiai, vyravo natūrali kova, priverčianti visus tarsi pamesti galvas dėl siekio. Nūdienoje viskas tarsi „patiekta lėkštėje“. Dabar populiaru ir pragmatiškai pasverti argumentus – verta ar neverta. Todėl tikriausiai nieko kardinaliai nebekeisčiau, būčiau tik dar labiau užsispyręs daryti tai, ką dariau (aut. past. šypsosi).

– Beveik po septynerių metų pertraukos rankose laikote penktąjį savo muzikos albumą „Tarp šešių kalnų“. Išduokite paslaptį, ar jausmas tada, kai išleidote pirmąjį savo kūrybos vaisių, skiriasi nuo emocijos, viduje spurdančios šiandien?

– Nesvarbu, ar tai – pirmasis, ar penktasis autorinės muzikos albumas, jausmas išlieka panašus. Abejais atvejais kūrybos procese prisiliečiama prie to, kas artima. Tai – apčiuopiama dalelė manęs tarsi kūdikis, išvydęs pasaulį. Emocijos išties – pačios geriausios. Ypač, kai žinau, kad šis albumas nėra kurtas vadinamuoju konvejerio principu – „dėl to, kad reikia“. Aš tuo nesivadovauju. Norą kažką sukurti prisijaukinu natūraliai, o, kai pajuntu mintyse sukaupęs pakankamai įvairiausių vizijų, ieškau, kas padėtų jas realizuoti taip, kaip įsivaizduoju. Po kiek laiko pasiekus finišo tiesiąją ir matant rezultatą, aplanko neapsakomai pakilus jausmas, kad viskas, kas buvo sumanyta, pavyko.

– Dar prieš pradedant plėtoti šį pokalbį, ištarėte frazę: „šis albumas – geriausias mano darbas“. Kodėl šįkart toks svarus įvertinimas?

– Įrašinėdamas ankstesniuosius savo albumus, jutau muzikinės patirties ir žmonių, su kuriais galėčiau realizuoti savo mintis, stygių. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad tuomet pastebėdavau nemažai ir savo paties klaidingai atliktų sprendimų. Manau, jog naujasis albumas „Tarp šešių kalnų“ nuo pastarųjų labiausiai skiriasi tuo, kad didžiausią atsakomybę dėl būsimo jo rezultato prisiėmiau sau. Pats mąsčiau apie tai, į kokį muzikinį pavidalą turėtų išaugti kiekvienas jame atsidursiantis kūrinys, kokie instrumentai labiausiai tiktų realizuoti jo melodinei linijai bei nuotaikai. Prireikė ir mažiau kiekio muzikantų nei anksčiau. Žinoma, šiame albume vis dar yra dalykų, kuriuos norėčiau tobulinti, – tai tikriausiai nesibaigiantis procesas visų muzikantų gyvenime. Tačiau tvirtai galiu pasakyti, kad kiekviena čia skambanti daina nėra įdėta vien dėl skaičiaus užpildyti tuščiai vietai grojaraštyje. Apie tai, kiek kurinių bus, nemąsčiau. Viskas dėliojosi natūraliai. Galbūt todėl iš viso čia – trylika mano kūrybos vaisių. Daugelį šis mistiškas skaičius gąsdina, bet aš netikiu prietarais. Pasikartosiu, šis albumas – geriausias mano darbas (aut. past. šypsosi).

– Kokias temas pasitelkdamas muziką gvildenate šį kartą?

– Dainų tekstuose ženklų dėmesį skiriu akcentams, su kuriais žmonės susiduria kone kasdien. Globalios ir lokalios problemos, tarpusavio santykių peripetijos. Šiais laikais gyvenimo tempas – intensyvus – greitai kinta ne tik aplinka, kurioje gyvename, bet ir santykiai tarp žmonių, vertybės. Dabar reikia iš anksto galvoti, kaip bendrauti, kaip pristatyti vieną ar kitą idėją, kad pavyktų sudominti kitus. Atsirado daug sudėtingų dalykų, kurie anksčiau nebuvo taip stipriai išsikeroję. Būtent šis pokytis mane itin palietė ir nusprendžiau apie tai prabilti per muziką.

– Didžioji dalis dainų naujajame albume – baladės. Tačiau ne visos jos savyje talpina liūdesio gaidą kaip tapo įprasta daugeliu atvejų. Tai taip pat pakankama naujovė atliekant tokio muzikos stiliaus kūrinius.

– Keista, tačiau turiu pripažinti, kad daugelis žmonių Lietuvoje klausydamiesi muzikos vadovaujasi išankstiniais šablonais. Pavyzdžiui, manydami, jog, jei daina – pozityvi, jos skambesys būtinai turėtų būti šokinio stiliaus. Tačiau, visa tai – ne visai tiesa. Šviesią žinutę kūrinyje nešantys žodžiai gali būti atrandami ir ramioje melodinėje kompozicijoje. Būtent toks ir buvo mano tikslas – pasitelkus muziką net apie probleminę situaciją prabilti ramiai. Mes, žmonės, sukdamiesi kasdienybės rutinoje, esame įsprausti į pasaulinio irzlumo apraiškas. Todėl naująjį albumą įrašiau tikėdamasis šiek tiek kitokio efekto. Noriu, kad kiekvienas klausydamasis čia esančių kūrinių atsipalaiduotų ir panirtų į apmąstymus, kuriuose rastų sau artimus atsakymus, pasislėpusius už mano dainų žodžių.

– Stebina ne tik kūrinių melodijų stilistika ir įdainuoti tekstai, bet ir tam tikri kiti netikėti vokaliniai sprendimai. Kaip tikras džentelmenas pirmojoje dainoje, kurioje girdimas vokalas, užleidote vietą savo žmonos Aušros soliniam kūriniui. Ar tai – dar viena staigmena klausytojams?

– Visame albume mes su Aušra tarsi dalijamės muziką pusiau. Ji sugeba mane įkvėpti ir surasti tam tikruose dalykuose esant malonaus netikėtumo giją. Pavyzdžiui, dainą „They“ (aut. past. „Jie“) iš pradžių dainavau vienas. Ji netgi vadinosi „She“ (aut. past.„Ji“) tačiau, kai garso įrašų studijoje pirmąjį jos stulpelį emocingai atliko Aušra, išgirdus toptelėjo mintis kūrinį pakeisti taip, kad tiktų sudainuoti duetu. Kūrybos procese daugelis dalykų įvyko visiškai spontaniškai – ieškojimų netrūko iki paskutinės minutės. Manau, jog tai – dažnas reiškinys ne tik muzikoje, bet ir gyvenime – žmonės vienas kitą papildo, pasiskirstydami vaidmenimis bei atsakomybėmis. Nuostabu, kai atsiranda galimybė dalintis skirtingais sumanymais ir emocijomis. Niekada nemėgau eiti pagal vėjo kryptį, visuomet viską dariau savaip. Galbūt kai kurie sprendimai albume nustebins klausytojus, bet, juk malonūs netikėtumai yra gyvenimo varomoji jėga (aut. past. šypsosi).

– Muzikos skambesys naujajame albume taip pat gerokai nutolęs nuo to, kas šiandien populiaru. Čia negirdėti elektronikos pripildytų garsų, kurtų kompiuteriu valdomomis programomis. Ir šioje vietoje ieškojote kažko, kas kardinaliai skirtųsi nuo nūdienos?

– Kurdami albumą garso kykybės siekėme šiek tiek kitokiais būdais. Viskas, kas girdima čia, sugrota gyvą garsą skleidžiančiais instrumentais, muzikiniam apdorojimui naudojant specialias juostas, kurias muzikantai pasitelkdavo anksčiau, o neretai esant galimybei pasitelkia ir dabar. Tačiau tai neturi nieko bendra su nostalgija ankstesniam laikotarpiui. Tokiais dabar jau legendiniais instrumentais, pavyzdžiui, kaip garsieji elektriniai „Hammond“ vargonai, naudojasi visi tie, kurie iš tiesų supranta muziką. Pajusti jų skleidžiamas vibracijas, kurios šiandieninėje muzikos industrijoje – retas reiškinys, tikras malonumas.

– Albumo pavadinimas „Tarp šešių kalnų“ – taip pat intriguojantis. Kas už jo slypi?

– Tikėjausi, jog kas nors manęs to paklaus, nors galbūt niekada taip ir neatsakysiu į šį klausimą tiesiogiai. Tebūnie – tai vidinė mano paslaptis. Žinoma, galima atsakyti paprastai, kad aš tiesiog mėgstu kalnus, buvimą juose. Jie taip pat gali simbolizuoti problemas arba pasiekimus – variantų daug. Neslėpsiu, man visuomet įdomu išgirsti versiją tų žmonių, kurie klausysis ir susikurs savo vaizdinį. Fantazija gali suveikti skirtingai.Man smagu filosofuoti ir stebėti kitų žmonių gebėjimą mintyse improvizuoti ieškant prasmių.

– Viename iš albume skambančių kūrinių galima išgirsti frazę: „vėl durys – atidaryti jas gali, tiktai be rankų, vėl žmonės – prakalbinti tu juos turi, tiktai be žodžių. Ar vis dar tikite tuo, jog šiais laikais įmanoma prisibelsti į žmogaus širdį be žodžių?

– Jei mes neturime ko nors žemėje, tuomet apie tai svajojame. Tad svajoju ir aš. Jei į žmogaus širdį tikrai jau nebegalima prisibelsti be žodžių, aš svajoju, kad tai – įmanoma. Negriaunu sienos negalėdamas kažko pakeisti, bet tiesiog peršoku ją mintimis padedamas turimos svajonės. Dainoje tampa įmanoma viskas. Įrašinėdamas šį albumą turėjau tikslą – norėjau ir tebenoriu sutelkti žmones dialogui, pamąstymui panyrant į muziką be jokio akimirksiu viską sunaikinančio diktato. Šįkart stengiausi kalbėtis su klausytoju taip, kad jis mane išgirstų, o svarbiausia įsiklausytų ir į savo paties mintis (aut. past. šypsosi).