Atlikėjas Vidas Bareikis: „Dar mokykloje žinojau, kad tikrai suksiu meno keliu“

Įdomu, jei šiandien vėl grįžtumėte į mokyklą, ką darytumėte kitaip?

Tikrai žinau, kad į kalbų pamokas gerokai rimčiau žiūrėčiau. Labai gaila, kad laiką, kurį galėjau skirti kalbų mokymuisi, tiesiog „prabimbinėjau“. Anglų kalbos mokytojos ir mano požiūriai sutapo ir šilti santykiai buvo, todėl anglų kalbą gerai išmokau ir dabar laisvai kalbu angliškai. Žinoma, prisidėjo ir angliški filmai, muzika, kelionės. Bet juk mokiausi ir vokiečių kalbos, tik kažkoks „katinas“ kelią mums su mokytoja „perbėgo“, todėl vokiečių kalbos turiu tik pradmenis, nors lygiai taip pat lankiau pamokas. 

Dar mokykloje žinojau, kad tikrai suksiu meno keliu ir tokie dalykai kaip fizika, chemija man nebus aktualūs, todėl mokiausi juos tik todėl, kad man buvo įdomu ir, jei kažką praleidau, tai šiandien nėra taip svarbu. Mokykloje turime siekti žinių, kurias galime pritaikyti realiame gyvenime. Jei šiandien galėčiau sugrįžti į mokyklos laikus, mokyčiausi ne tik anglų ir vokiečių, bet gal ir italų ar kokią nors kitą kalbą, nes kalbų mokėjimas – didžiulė vertybė. Ypač tai supranti ir įvertini keliaudamas po užsienį.

Sakykite, o koks mokinys buvote? Ramus ar vis tik labiau pašėlęs?

Mokykloje buvau labai aktyvus vaikas. Tikras organizatorius. Matyt, todėl taip viskas ir susidėliojo, jog tapau režisieriumi. Nors, tiesą sakant, režisieriumi esu nuo pradinių klasių. Organizuodavau įvairiausias klasės šventes, pasisėdėjimus. Visada turėjau krūvą idėjų ir buvau tas, kuris gerai sutaria tiek su klasiokai, tiek su mokytojais. Ko gero, esu vienas iš tų nedaugelio, bent jau tarp savo pažįstamų, kuris vėl mielai grįžtų į mokyklą. Man patiko ir mokykloje, ir universitete, ir toliau man gyventi patinka.

Kuriame suole sėdėjote – pirmame ar paskutiniame?

Visada buvau toks per viduriuką (juokiasi). Nebuvau nei pirmūnas, kuris sėdi priekyje, nei tas, kuris, sėdėdamas gale, slėptųsi nuo mokytojų. Mokslams daug dėmesio neskyriau. Kadangi buvau baigęs M. K. Čiurlionio meno mokyklą, tikėjausi, kad tai bus tiesioginis kelias į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Man svarbiausia buvo tapti savo srities profesionalu ir aš to siekiau.

Kokių dar pomėgių turėjote be muzikos?

Nuo pat vaikystės muzikavau ir savo ateitį siejau su menu, muzika, dainavimu, be to, visada sportavau. Nuo septynerių iki dvylikos metų lankiau karatė, vėliau, iki aštuoniolikos metų, žaidžiau krepšinį. Vyresnėse klasėse muzika nuolat „kirtosi“ su sportu, tačiau tėvai net nesileido į kalbas, kad gali būti kitaip, ir vertė groti, sakydami, kad užaugęs padėkosiu. Ir jie buvo teisūs. Užaugau, įvertinau tai, ką turiu ir padėkojau tėvams už visas iškentėtas valandas ir prie pianino išlietas ašaras.

Kaip suprantu, prie pianino nemažai ašarų išliejote?

Belekiek tų ašarų buvo! Baigiamosiose klasėse reikėdavo groti po 4-6 valandas per dieną. Grįžtu po pamokų namo, pro langą matau, kaip visi mano kiemo draugai žaidžia beisbolą ar krepšinį, o aš galiu tik atidaryti langą ir pagroti jiems ką nors į temą. Nes, kol nesugrodavau numatytų valandų, į kiemą manęs neišleisdavo, o, kai baigdavau, visi draugai jau būdavo namuose. Ypač skaudu buvo brendimo laikotarpiu, paauglystėje, kai ne muzika rūpėjo ir galvoje knibždėjo šimtai kitų aktualijų... Bet tėvai mane visą laiką ant „trumpo pavadžio“ laikė iki pat to momento, kol pats, savo noru, pradėjau rimtai groti.

Kas privertė Jus pamilti pianiną ir muziką?

Prisimenu, per devintos klasės baigiamąjį egzaminą gavau labai prastą pažymį. Nusiminiau, o klasiokas, norėdamas mane paguosti, pasakė, kad nepergyvenčiau, nes visi žino, kad groju silpniau už kitus. Prisipažinsiu, iki tos akimirkos aš iš tikrųjų šiek tiek vilkausi iš paskos kitų, nes tingėjau ir turėjau kitų veiklų, bet po tokių žodžių man taip „užvirė kraujas ir ambicijos“! „Palauk, aš tau įrodysiu, kas čia silpnesnis, o kas stipresnis“, – tada pagalvojau. Jau tą pačią dieną pradėjau labai daug groti. Ir įvyko tai, kas ir turėjo įvykti: kai įdedi daug pastangų, aplinkiniai tai pamato ir įvertina. Ėmiau dalyvauti įvairiuose muzikiniuose konkursuose, pajutau pirmųjų pergalių skonį. Pasidarė malonu, jog esu geras. Pradėjau pats savimi didžiuotis.

Kada dar didžiuodavotės savimi?

Būdavo tokių momentų (šypsosi). Matematika, man labai sunkiai sekėsi, bet buvo pragiedrėjimo momentų, kai susiimdavau ir įveikdavau visus uždavinius. Kai pasiruoši, padarai namų darbus ir žinai, kad gali kitiems tai parodyti, pajunti, kad smagu eiti į pamokas. Šiandien tarsi vėl viską iš naujo išgyvenu. Mano sūnui dešimt metų. Žinodamas, kaip man buvo mokykloje sunku, jo mokslams skiriu daug laiko. Stengiuosi būti jam „buferiu“ (apsauga), kuris kartais primena, kad jau reikia susiimti, o kartais, priešingai, pasako, kad neverta dėl smulkmenų išgyventi. Iš patirties galiu pasakyti, kad brendimo laikotarpiu jaunuoliui svarbiausia yra jaustis vertingam, pasitikėti savimi ir suprasti, kad jis nėra nei „dundukas“, nei kvailys, kaip kartais mokytojai ar tėvai neapsikentę jį pavadina.

Ar mokytojai vadino jus „dundukais“?

Buvo įvairių mokytojų. Nors pagrindinis dalykas, kurio mokau savo sūnų ir noriu pasakyti visiems jauniems žmonėms, yra tai, jog nėra blogų žmonių, yra tik žmonės, kurie blogai pasielgia, nėra kvailų vaikų, yra tik vaikai, kurie daro kvailystes. Bet jie nei kvaili, nei „dundukai“. Mano sūnus šią žinutę taip įsikalė į galvą, jog kartais net mums su žmona konfliktų metu ją primena.

Būtent su šia žinute Jūs aplankėte ne vieną Lietuvos mokyklą, tiesa?

Su iniciatyva „Už saugią Lietuvą“ aplankiau daugiau nei keturiasdešimt Lietuvos mokyklų, pamačiau, kokiomis nuotaikomis dauguma moksleivių gyvena. Galiu pasakyti tik tiek, kad, bendraudamas su moksleiviais, susidariau įspūdį, jog būtina kelti žmonių savivertę ir pasitikėjimą savimi.

Tik bendraudami mažais žingsneliais prisikasime prie didžiausių Lietuvos problemų, tokių kaip nenoras mokytis, kažko siekti, gyventi. Kaip žmogus gali norėti gyventi, jei jis nesupranta, dėl ko tai turi daryti? Jis nejaučia gyvenimo vertės, nežino, kad yra vertingas ar kažkam reikalingas.

Žmogui reikia, kad jam kažkas įkaltų į galvą, jog jis šiame gyvenime turi ypatingą misiją – kurti. O ką kurti, kiekvienas gali pasirinkti pats – laimingą šeimą, gražią aplinką, dalykus, kurie džiugintų žmones. Nes tik tada, kai žmogus žino savo misiją, jis, kaip ta maža bitelė, kiekvieną dieną juda link savo tikslo. Tačiau su šiuo žinojimu negimstama. Tai vaikams reikia diegti nuo pat mokyklos. Kai žmogus turi į ką atsiremti, jam daug paprasčiau.

Tačiau įsivaizduokime, kad visi mes sėdime ant trijų kėdžių: viena kėdė – darni ir mylinti šeima ir šilti santykiai su artimaisiais, antra – tikėjimas, o trečia – savirealizacija arba iššūkis, kurio žmogus siekia. Tiems, kurių visos trys kėdės tvirtos – labai pasisekė. Jiems nebaisu, jei pradeda klibėti viena ar kita kėdė, nes jie turi tvirtas kitas dvi. Tačiau, jei žmogaus nesupranta ir nepalaiko artimieji, o gal palieka mylimoji, tikėjimas jam nesvarbus ir jis neturi šiame gyvenime jokių tikslų, nekelia sau jokių iššūkių, jei žmogus nebemato prasmės, tuomet ir atsiveria tiesus kelias į mirtį.

O kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado tikslai?

Mano tėvai buvo labai ambicingi žmonės, todėl tiek sau kėlė įvairius tikslus, tiek mane tai pratino daryti nuo pat vaikystės. Buvo planų, kurių jiems patiems nepavyko įgyvendinti, dėl to labai daug apie tai man pasakojo ir mane skatino atkakliai siekti savo tikslų. Galbūt todėl, kad per mane norėjo realizuoti savo tikslus.

Aš scenoje atsidūriau tik jų dėka, nes 10 metų jie nuolat mane skatino tai daryti. Ir dabar, matydami, koks aš laimingas realizuodamas save scenoje, jie džiaugiasi ir taip pat yra laimingi. Viskas taip, kaip vienoje dainoje: „mes dainuosime, bet gal dainuosime ne savo, bet savo vaikų ir jų vaikų balsais“. Mano tėčiui, kuriam dabar jau virš 60 metų, matant kaip anūkas M.K. Čiurlionio meno mokykloje groja, iš džiaugsmo širdis ašaromis apsilieja. Tarsi jis pats grotų ir dainuotų tik kitomis rankomis, kurias pats ir sukūrė.

Vidai, jeigu reikėtų penkiais būdvardžiais pristatyti save, kokie jie būtų?

Tikras, energingas, ištikimas. Šie trys svarbiausi, kiti jau būtų tik potemės. Pagarba man dar labai svarbi. Aš į kitus žmones stengiuosi žiūrėti kaip į potencialius savo brolius, seseris, mamas arba tėčius. Su tokiu požiūriu gyvenime išsisprendžia labai daug konfliktinių situacijų. Pasitaiko, kad kažkas supyksta, aprėkia, bet, jei kvailai atgal nešauni, o pagalvoji, kad buvo kažkokia priešistorė ir pabandai suprasti, kodėl žmogus taip elgiasi, konfliktas net neprasideda. Juk niekas neatsikelia piktas, greičiausiai, ryte jį kažkas nuskriaudė, apšaukė. Ir jis tik dėl to ant tavęs „išsiliejo“.

Arba jam pritrūko pusvalanduko, kaip toje Jūsų dainoje?

Taip (juokiasi). O kai nesileidi išprovokuojamas ir neatkerti pykčiu, viskas sugriūva, kartais žmonės labai pasimeta ir net susigėsta. Jei mane gatvėje kažkas apšaukia, aš tiesiog nusišypsau, atsiprašau ir palinkiu geros dienos, tą akimirką, atrodo, net matosi, kaip žmogui dūmai iš ausų rūksta...

Kaip manote, ar galima išmokti kūrybiškumo? Kas iš viso yra tas kūrybiškumas?

Kas yra kūryba? Kurti – tai tverti. Naują pasaulį. Reiškia, tu kuri tai, ko dar niekas nedarė, dėl to, kad tokio, kaip tu, antro nėra pasaulyje. Viena chromosoma tu kažkuo skiriesi ir kuri tą autentišką turinį. Bet tam turi būti kažkoks poreikis, nes kai kurie žmonės turi poreikį tapti tais mini sutvėrėjais, o kitiems to net nelabai reikia. Jie, pavyzdžiui, mėgsta būti komandoje, kur kažkoks kūrėjas juos išnaudoja kaip priemonę.

Kūryba, kūrybiškumas, menai, instrumentai vaikams nuo vaikystės paprasčiausiai turėtų būti privalomi. Jei būtų mano valia, tai aš tikrai į mokyklos programą įtraukčiau kovų menų pradmenis, kurie išmokytų disciplinos, darbo, atsakomybės, partnerystės, ištvermės. Bet lygiai taip pat, vaikas turėtų išmokti ir valdyti bent vieną instrumentą. Jei jau groji kažkuo – esi priverstas ir klausyti. Tu priverstas išgirsti, ar tu garsiai groji, ar jautriai, ar piktai groji. Jei nuo vaikystės keletą metų mokaisi klausytis instrumento, tai, patikėkit, toks žmogus užaugęs sugebės ir kitą žmogų išklausyti ir išgirsti.

Muzikinė klausa yra tokia pati gyvenimiška klausa, kai tu įsiklausai į žmogų, nesi toks šaltas ir atsiribojęs, reaguoji į aplinką ir matai, kas vyksta. Būna gyvenime, kai papuolu į cinišką aplinką, kur jaučiuosi kaip animacinis personažas realistiniame filme arba, atvirkščiai, kaip realistinis personažas animaciniame filme. Sėdi ir ateina tokios mintys: „Tai jūs negirdite, kad šitas žmogus įžeidė kitą? Ir niekas nereaguojate? Kodėl?“

Tai Jūs – kovotojas už teisybę?

Mano gyvenime visi pasisakymai ar nuomonės išreiškimai yra paskatinti įsiklausymo ir pastebėjimų. Jei vyksta blogi dalykai, reikia juos pastebėti ir į juos reaguoti, o ne vaidinti, lyg vaikščiotume vatos pilnomis ausimis. Kovotojas – jau būtų penkta mano savybė.

Koks šių dienų jaunimas, Jūsų akimis? Ką jauni žmonės turi, ko neturėjote Jūs?

Jie turi labai daug galimybių, ypač informacinių. Daugiau pažinimo, tobulėjimo galimybių. Bet, lygiai taip pat, ir su tuo ateinančius pavojus. Visada lengviau, kai ateini nusipirkti varškės sūrelio ir randi tik du, nei ateini ir matai 38. Nuo pasiūlos gali pasidaryti bloga ir dingti bet koks noras pirkti tą sūrelį. Didžiulė pasiūla daugelį trikdo. Aš mokiausi pas vieną režisierių Maskvoje, kuriam buvo virš 50 metų, bet jis buvo labai progresyvaus mąstymo žmogus.

Jis sakydavo: „Dieve, aš nesuprantu, kaip Jūs išgyvenate šį pasirinkimų laikotarpį, aš jau nebepavežu šitų visų medijų ir viso kito“. Dabar, kai aš auginu savo sūnų, mes turime labai aiškias taisykles dėl socialinių tinklų, telefonų, žaidimų. Yra apribotos valandos, tai darome nuo ankstyvos vaikystės, todėl dėl to nekyla jokių problemų, tiesiog sūnus žino, kad tik savaitgalį po pusantros valandos du kartus gali pažaisti kompiuteriu ir viskas. Ateinu pas savo sūnų, o jis gyvai stebi telefone, kaip jo klasiokė dedasi rūbus kelionei. Tai jiems normalu. Mano sąmonėje tiesioginė transliacija labiau skirta bendravimui, o jų – kitaip. Aš visiškai nesu tas „o Dieve kokie laikai“. Yra kaip yra. Kai mašinos atsirado, visi sakė: „koks siaubas“, bet juk nieko nepadarysi – tai progresas.

O kaip Jūs „draugaujate“ su visomis medijomis?

Mane tai labai įtraukia, aš, matyt, vis dar esu to pereinamojo amžiaus kartos atstovas, be to, jau ketveri metai dirbu Akademijoje su studentais, būsimais aktoriais. Daugumai jų maždaug dvidešimt dveji. Bendraujant su jais, atrodo, kad ir aš pats esu užstrigęs ties kokiais dvidešimt dvejais-trejais.

Man artimos jų aktualijos, jų laisvalaikio praleidimo būdai. Tik aš jau patirties daugiau turiu ir tiek. Bet aš, kaip ir jie, esu Instagram auka. Aišku, aš turiu tam tikras taisykles, kad tai nekenktų šeimai, tačiau tai yra ir dalis mano veiklos, darbo sklaidos dalis. Labai laukiu naujos virtualios realybės, naujų programėlių ir visokių kitokių naujų galimybių. Kartais gailiuosi, kad gyvename taip toli nuo centrų, kuriuose visa tai startuoja. Tarkime, kokioje Kinijoje viskas jau kokių 50 metų nukeliavę į priekį ir nebūtinai į blogą pusę. Gal po 50 metų žmonės sėdės mašinoje ir stebėsis, kad „jie“ sukinėjo kažkokį ten daiktą, kurį „vairu“ visi vadino, spaudė pedalus? Kodėl? Ateis diena, kai tiesiog mintimis bus valdomos mašinos. Tik pagalvosime ir mus nuveš ten, kur reikia. Labai laukiu to momento.

Kokie būtų pagrindiniai Jūsų patarimai moksleiviams?

Mano pagrindinis patarimas būtų išgirsti šį sakinį: patikėti, kad kiekvienas iš Jūsų esate labai reikalingas. Tai pagrindinė žinutė, kurią aš nešu. Kiekvienas yra labai reikalingas, o, kam reikalingas, parodys laikas. Jūs būsite reikalingas artimam žmogui, kurį sutiksite, esate reikalingas savo tėvams, savo šaliai. Galų gale pasauliui reikalingi žmonės, nes kiekvienas žmogus gali sugalvoti fantastiškų idėjų. Pasaulį su savo idėja gali pakeisti vienas žmogus. Visi žinome, kaip šių laikų herojai Elonas Muskas ar Steve Jobsas pakeitė pasaulį. Ar Lietuvos lyderiai, tokie kaip dirigentė Mirga Gražinytė. Kiekvienas žmogus turi suprasti, kad jis reikalingas ir turi didelę galią, tik reikia stengtis ir siekti savo tikslų.

O jei žmogui, ypač jaunam, neaišku, kaip tai daryti?

Aš patarčiau kuo daugiau visur dalyvauti. Būti aktyviam, žingeidžiam ir nebijoti „apdegti“, „nusvilti nagų“. Dalyvauti visur, ypač kol esi jaunas, turi jėgų ir gali naktimis dėl savo idėjos nemiegoti. Labai svarbu išbandyti kuo daugiau naujų dalykų. Dalyvavimas dviejų mėnesių projekte nebūtinai atneš pajamų ar gerą rezultatą, bet jis gali tau atnešti draugystę su kokiu nors žmogumi, kuri tęsis ilgą laiką. Ir po kokių 15 metų Jūs su tuo žmogumi sukursite kažką tokio neįtikėtino... Todėl kartais reikia nebijoti bandyti, dalyvauti, nes taip yra kuriama pridėtinė vertė.

Dažniau mokotės iš savo ar iš kitų klaidų?

Aišku, kad iš kitų. Jei norime neklysti, reikia daug knygų skaityti. Mano vienas iš akcentų susitikimuose su moksleiviais yra raginti juos skaitykite knygas. Žiūrėti filmus – taip pat gerai. Atminkime, kad viskas jau parašyta, praeita, reikia tik rasti tinkamas knygas. Aš daug dalykų gyvenime išmokau iš knygų, gal todėl dabar savo kelyje apeinu tam tikras duobes.

Patarkite, kokią knygą privalėtų perskaityti kiekvienas jaunas žmogus?

Aš rekomenduočiau susirasti įdomią istorinę asmenybę, kuri juos „kabintų“ ir perskaityti jo biografiją. Tarkime, neseniai visus „užkabino“ kino filmas „Bohemijos rapsodija“. Rekomenduoju perskaityti Fredžio Merkurio biografiją. Taip pat galima pasirinkti Lietuvos kūrėjo biografiją. Turime puikių asmenybių. Biografijos puiki pratinamoji priemonė pradėti skaityti knygas. Tikrose istorijose galima atrasti labai daug atitikmenų sau. Juk visos didžiosios asmenybės buvo tokie pat žmonės, kaip mes. Ir jie bijojo, pyko, mylėjo… O posakio, kad „aš esu neskaitantis“, negali būti. Neskaitantis žmogus yra tas pats, kas nevalgantis, nemiegantis, negyvenantis.

Apie ką bus Jūsų pranešimas jaunimo festivalyje „Vibelift“? Ko gali tikėtis moksleiviai?

Savo pranešimą pavadinau „Trys priežastys, priverčiančios rytais išlipti iš lovos“. Man pačiam ši tema labai aktuali, su ja mes visi susiduriame kiekvieną rytą. Kartais mums visiems reikia „pasidaryti” išeiginę ir paveltėdžiauti tam, kad pailsėtume. O kartais nesinori lipti iš lovos, nes neturime motyvacijos, nematome prasmės ir nežinome, kodėl tai turime daryti. Festivalio metu papasakosiu apie savo ryto taisykles. Pirmas mano dienos darbas – pasikloti lovą. Apie šio darbo prasmę išgirdau iš vieno kariškio ir dabar darau tai kiekvieną dieną. Tai pirmas darbas, už kurį ryte galima save pagirti. Pasiklojai lovą ir gali pasidžiaugti: „Pirmas darbas padarytas, o kas toliau? Einu susirasiu ir išsilyginsiu rūbus, tai jau bus antras darbas. Tada gal pasidarysiu skanius pusryčius, o tada paskambinsiu kažkam, ką myliu“.

Ir taip po truputį motyvuoti save galime visą dieną?

Jei ryte guli lovoje ir galvoji, ką man dabar daryti, kad gyvenimas būtų tobulas, tikrai bus sunku. Nes, visų pirma, nėra žmogaus, kuris ateitų ir padarytų jūsų gyvenimą tobulą. Tik mes patys tai galime padaryti. Vienas mano kovos menų mokytojas davė labai gerą patarimą: „Gyvenime ir kovoje reikia naudotis dviejų P taisykle: pastoviai ir po truputį“. Man tai – aukso žodžiai, kuriuos kiekvieną dieną prisimenu. Puikiai žinau, kad ir kaip norėčiau, 42 kilometrų maratono per pirmą dieną nenubėgčiau, bet, jeigu pastoviai ir po truputį treniruočiausi ir kiekvieną dieną po truputį didinčiau sau krūvį, maratoną lengvai įveikčiau. Metodas „pastoviai po truputį“ padės mums „nuversti kalnus“.