Atokiausias pasaulio vietas lankantis D.Pankevičius kelionių netikėtumus pritraukia nepirkdamas atgalinio bilieto 

O, kad viskas neatrodytų per paprasta, keliauja jis kaskart į vis atokesnes ir giliau nuo civilizacijos esančias vietas, žinoma, be atgalinio bilieto, nes ten laimės ir tikrumo, kaip sako pats, daugiau.   

Keliautojas Danas Pankevičius sutinka, kad tokio tipo kelionėms reikia daug laiko, pastangų, tinkamo transporto, todėl anksčiau savo verslus prie kelionių derindavęs keliautojas vieną dieną apsisprendė: metas tiesiog keliauti.  

Šiandien kelionės pretenduoja tapti pagrindiniu D.Pankevičiaus užsiėmimu, nes į atokiausias pasaulio vietas jis lydi pasaulį pažinti norinčius bendraminčius. 

Nuo egzotikos iki išgyvenimo 

„Pats vienas keliauju ten, kur arti nėra parduotuvių, tad, maitinuosi vietinių maistu: kartais vikšrais ar dygliakiaulėmis, pitonais, priklauso, ką jie sumedžioja.

Džiunglėse vištų nėra, tad pasirinkimo nėra daug“, – kviesdamas paragauti parvežtų lauktuvių – skruzdėlių pilvelių – toliau dėsto keliautojas.

Ruošiantis į tolimesnę kelionę verta pagalvoti apie draudimą, kreditines korteles, dokumentus ir jų kopijas, vaistinėlę, patogią avalynę, drabužius.  

Tik psichologiškai pasiruošęs ir numanydamas, ko tikėtis vienoje ar kitoje vietoje, jo teigimu, gali išlikti ramus ir nepulti į paniką sukritus netikėtoms situacijoms. 

Dažnu atveju būtent tai gelbsti gyvybę. O pasitaiko ir gamtos pavojų, ir sniego lavinų, ir smėlio audrų su daužančių šiukšlių sūkuriais, kai negali įkvėpti nė oro. Šalyse po karo esu matęs ir sprogstančių minų. 

„Prieš norint pažinti nuošalesnius kraštus, būtina apsidrausti repatriaciniu draudimu (nelaimės atveju, tai bent jau tavo palaikų pervežimas į Lietuvą bus užtikrintas, nereikėtų artimiesiems palikti šios naštos).  

Pasirūpinti verta ir vaistinėle, priešingu atveju teliks vietinės genties šokis, jie ir ligos atveju šoka, ar šamanas, bet rimčiau susirgus tai mažai gelbės. 

Tinkamas nusiteikimas ir iš anksto atlikti namų darbai padeda ne tik nepulti į paniką, bet gelbsti ir gyvybę“, – sako D.Pankevičius. 

Apie netikėtus ir užvežti galinčius posūkius 

Sutinkamų pavojų daug ir gamtoje: ir sniego lavinos, ir smėlio audros, kuomet nė tinkamai oro įkvėpti negali, šalyse po karo užsilikusios ir po kojomis sprogstančios minos, tykančios ligos, tokios kaip maliarija ir pan.  

„Pats ja sirgau triskart. Išgelbėjo tik turėti vaistai, o forma sunki, su haliucinacijomis“, – nepamiršti būtiniausių vaistų keliaujant patarė keliaujantis lietuvis.  

O kur dar istorijos, prasidėjusios tokio Kolumbijos taksisto automobilyje, galinčios pasibaigti tiesiog prabudimu gatvėje be daiktų ir su apnuodytu organizmu, užteks, kad vairuotojas atsigręžęs pūsteltų jums miltelių į veidą ir seksite, kaip zombis iš paskos visus jo paliepimus vykdydamas, po to, žinoma, nieko neprisimindamas.  

Mažai simpatijų keliautojui likę ir po vizitų Etiopijos ligoninėse, kur elektros nė su žiburiu nerasi, o vietinis gydytojas operuoja be nuskausminamųjų, aplink mėtosi kitų ligonių nupjautos galūnės...

Išdrįsus keliauti pasaulis atsiveria.

Vaizdelis mažai guodžiantis, apie tvarką ir švarą nė neverta kalbėti...  

Tačiau net ir aukščiau minėti epizodai D.Pankevičiaus neatbaido.  

„Daugiau klausytis savęs, nebūti patikliam, nesivaišinti pirmą kartą sutiktų vairuotojų saldainiukais, nesivilioti vaišinamais gėrimais ir rinktis iš anksto apgalvotus variantus“, – reziumuoja keliautojas, paklaustas, kaip išvengti sukčių pinklių svetur.  

„Visų ir visur neįtarinėsi, tik išdrįsus keliauti pasaulis atsiveria, bet pamesti atsargumo nevertėtų“, – sako lietuvis.  

Pakrikę keliautojai ir vėluojantys skrydžiai 

„Liepos mėnesį turėjau ypač daug skrydžių Europoje ir nė vieno jų nebuvo laiku, kaskart teko sėdėti lėktuvuose ir laukti galimybės išskristi.  

Amsterdamo oro uoste ir daiktai pasimetė, dėl šios priežasties praradau ir jungiamąjį skrydį. Netikėtumų po pandemijos labai daug“, – besiklostančią situaciją keliaujant apibūdino pašnekovas.  

Į Lietuvą jis taip pat grįžo be lagamino, daiktai siekė kone po keturių parų, tokia šiandien pokarantinių kelionių kasdienybė.  

Į gražiausias pasaulio vietas tyrinėti endeminių augalų ar gyvūnų pasiduodantis keliautojas atviras: kliūčių pasitaiko jo kelyje pačių įvairiausių: pilietiniai karai, vietiniai neramumai, smarkūs lietūs, patvinusios upės ir pan. 

Vieną stipriausių įspūdžių D.Pankevičiui yra palikęs Sokotros archipelagas, kurį sudaro kelios salos.  

Anot jo, mažai kam ten yra tekę pabuvoti, situacija vietoje gana skurdi: žmonės elektrą gamina vietiniais generatoriais, tik prieš gerą dešimtmetį nutiesti pirmieji asfalto keliai.

Bet gamta užburianti: su mėlyno kamieno ar drakono kraujo medžiais, kuriuos tyrinėti norisi valandų valandas.  

Ne mažiau įspūdinga kelionė D.Pankevičių ištiko ir Amazonės džiunglėse, miegant hamake.

Iki dabar keliautojo atmintyje naktį ošiančios džiunglės, su šimtais šviečiančių jonvabalių ir nepažįstamų garsų.

Tiesa, jokioje skaitmenoje tai neužfiksuota, nes viską tąkart sugadino pliaupiantis lietus. 

Kelionių pernelyg iš anksto neplanuojantis pašnekovas šiuo metu su dukra vieši Islandijoje (tęsi prieš kelerius metus duotą pažadą), o grįžęs žada naujų kelionių netikėtumų.