Pramogų pasaulyje retai sutiksi žmogų, kuris savo talentą ir charizmą išnaudotų švietimo tikslams. Visgi Vidas BAREIKIS (34) – būtent toks: aktorius, režisierius, dainininkas ir muzikos kūrėjas 2020-aisiais tapo puikiu mokytoju, per televizoriaus ekraną nušviečiančiu niūroką kasdienybę tūkstančiams Lietuvos mokinių.
Iš tiesų turi mokytojo geną?
Paragauti mokytojo duonos man teko gana anksti: dar studijuodamas aktorystę Maskvoje vykau į Prancūziją, pats būdamas magistrantas jau dalijausi žiniomis su studentais. Porą vasarų teko darbuotis vaikų stovykloje – įtemptas, bet įdomus laikas. Didžiausia mano praktika – ketverius metus su Algirdu Latėnu vadovavau būsimų aktorių kursui Muzikos ir teatro akademijoje: vadinu tai trečiu aukštuoju, nes per tą laiką pats labai daug išmokau ir supratau. Galiausiai ant viso pedagoginio torto uždėjau vyšnaitę – televizijos projektą „Įdomiosios pamokos“. Kai pavasarį per pirmąjį karantiną mudu su Robertu Petrausku pradėjome vesti šią LRT laidą, labai greitai suvokėme, kad tai ne tik televizinis darbas, bet ir socialinė misija: vaikus, likusius be mokyklos ir klasės draugų, reikia kuo nors užimti. Bet kokią mokslinę temą jauniems žmonėms stengėmės perteikti kuo įdomiau. Vėliau laidos vedėjai keitėsi, o aš likau, – suskaičiavau, kad per šiuos metus jau vedžiau daugiau kaip šimtą tiesioginių edukacinių laidų.
Net ir vasarą paaukojai vaikams?
Taip, bet nevadinčiau to auka. Mane džiugina laidos pobūdis: o kas pasakė, kad pamokos negali būti linksmos? Tai žavi ir vaikus: jie žiūri smagią laidą, kartu ko nors išmoksta, sužino įdomių faktų, padiskutuoja apie tai su tėvais. Kasdien einu į studiją su džiaugsmu, jaučiu visišką kūrybinę laisvę, o po filmavimo išeinu kaip po geriausio dienos nuotykio.
Pats mokykloje turėjau įvairių patirčių. Geriausi prisiminimai susiję su istorijos mokytoju, kuris prieš pamoką draugiškai sakydavo: „Tuos, kuriems visai neįdomu, paleidžiu – galite ramiai eiti.“ Kai kas gal ir išeidavo, bet likę tikrai nesigailėdavo: mokytojas sėdėdavo ne už stalo, o ant stalo krašto, akis į akį su mokiniais, gerdavo arbatą – ir pasakodavo mums apie pasaulio istoriją. Tai labiau primindavo draugišką pokalbį nei pamoką: valanda prabėgdavo labai greitai, žinios lengvai pasiekdavo smegenis – ir, beje, ten likdavo. Dabar ir pats žinau: rasti bendrą kalbą su vaikais labai svarbu.⦿