„Dar niekada per laidotuves nebuvo taip šilta...“ – stebėjosi šviesaus atminimo operos dainininko Virgilijaus Noreikos gerbėjai antradienį Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Čia Maestro atgulė amžino poilsio.
„Kaip kokia dovana – pirma šilta diena po tokių šalčių", – stebėjosi kiti, liūdesį dėl išėjusio maestro skandindami akinamoje kovo dangaus žydrynėje.
Menininkų kalnelyje per laidotuves buvo daug žmonių, gerbdami artimųjų širdgėlą, garsaus dainininko gerbėjai būriavosi ir gerokai atokiau. Tačiau juos pasiekdavo atsisveikinančiųjų žodžiai.
Paskutinį žodį tarė operos dainininkas Vaidas Vyšniauskas.
Pasak jo, Maestro išėjimas – proga visiems pamąstyti apie gyvenimą.
„Mirties valanda – lyg skambutis po egzamino, kai dėstytojas sako, kad daugiau rašyti nebegalima. Nieko jau nepridėsi...Šiuo atveju yra daug ką pasakyti – be galo didinga asmenybė Virgilijus Noreika.
Ekleziastas sako: „Geras vardas yra geriau negu brangus tepalas ir mirties diena negu gimimo diena". Mąsčiau, kodėl mirties diena geriau nei gimimo? Juk mirties dieną visi gedi, liūdi, o gimimo dieną, kai gimsta kūdikis, visi džiaugiasi – ir mama, pamiršusi savo skausmus. Bet mirties diena stoja, kai padarėme visus darbus, išpildėme Dievo valią ir savo paskirtį šioje žemėje.
Kai žmogus gimsta, jis nežino, kaip nugyvens šioje žemėje. Mes meldžiamės „...teateinie tavo karalystė... Kaip gi ji ateina – ta karalystė? Per mūsų darbus. Ir Maestro ne žodžiais, o darbais parodė, kaip myli savo tėvynę, žmones.
Lipdamas į šį kalną aš susivokiau...Kad aš esu Jo darbas irgi...vienas iš darbų! – Vaido Vyšniausko balsas pradėjo trūkčioti nuo gniaužiamos raudos. – Nebuvau pats geriausias, pats lengviausias jo studentas. Kiekviena gėlė turi savo žydėjimo metą: vienos pražysta vos sniegui nutirpus, kitos – vėliau. Mano žydėjimas truputį vėlesnis...
Maestro, ten kur jūsų pėdos baigiasi – stengsiuosi jas pratęsti. Mokytojau...Gyvenk amžinybėje".
Skaudžiai aidinčios žeriamos duobėn žemės garsus elegantiškai nustelbė pučiamųjų orkestro melodija. Visi užgiedojo Lietuvos himną – operinių balsų tiek retai išgirsi tokią akimirką.
Kai žmonės pradėjo skirstytis, juos palydėjo Virgilijaus Noreikos balsas – suskambo jo atliekama Česlovo Sasnausko daina „Mėlynasai karveli". Žmonės sakė, kad tai buvo viena žvaigždės mėgiamiausių.
