Nesutikau nė vienos, kuri po skyrybų būtų sakiusi, kad exas yra nuostabus žmogus, su kuriuo tikra svajonė likti draugais visam gyvenimui, kaip dažnai skaitome žinomų porų pranešimuose apie statuso pakeitimą. Na, ne – viešumoje gal pakelta galva ir ryškiai padažytos lūpos, bet vienumoje – ašaros, liūdesys, tuštuma, kaltinimai sau ir jam. Kaip neužsibūti tokios būsenos?
Tikėtina, kad artimiausieji, matydami nuolatos rūškaną veidą, po kokio mėnesio ims dėti desperatiškas pastangas atgaivinti ką tik išsiskyrusią damą kaip benuvystančią gėlę – į trasą eis siūlomos aikido ar bokso treniruotės, rytiniai pasiplaukiojimai baseine, vakariniai pasikultūrinimai teatruose ar kine ir naktiniai pasišokimai klubuose.
Draugės paeiliui skambins ir rašys ūpą keliančias žinutes, kelios bandys supažindinti su pažįstamais „visai neblogais“ vyriškiais. Čia geresnis variantas. Blogiau, kai mama (teta, močiutė) ims įrodinėti, kad nereikėjo „paleisti“ tokio gero vyro, juk negėrė, nesimušė, nėjo į jokią pusę, pati nežinai, ko nori, ką sau manai likusi su dviem vaikais, kas tave ims dabar?
Šeimos draugai irgi sutrikę: toliau bendrauti su abiem? Rinktis kurį vieną? Bet tas kitas, „blogasis“, jiems asmeniškai juk nieko blogo nepadarė? Todėl nenuostabu, kad kai kurie ilgam atsitolina ir iš saugaus atstumo stebi, kas bus toliau.