Lietuvio Jurgio Garmus sukurta sofa Niujorke pripažinta geriausia: „Konstruoti mėgau nuo mažens“

Įkvepianti aplinka

„Moderno stiliaus tėvų namas, kuriame užaugau, suprojektuotas Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, yra pats pirmas Perkūno alėjos namas Žaliakalnyje. Čia buvo įsikūręs mano tėčio senelis, Tadas Petkevičius, teisininkas ir diplomatas, tarpukario Lietuvoje buvęs atsakingas už tarptautinius šalies santykius. Šeimoje esame išsaugoję nuotrauką, darytą iš lėktuvo, kur tas namas stovi dar visiškai vienas, apsuptas senų ąžuolų. 

Taigi augau tarp išlikusių integruotų smetoninių baldų, kurių, savaime suprantama, būdamas vaikas nevertinau, tačiau aukštos lubos darė poveikį – tokioje erdvėje gimsta daugiau svajonių. Konstruoti mėgau nuo mažens: užuot žaidęs su žaislais, ardydavau senus radijo imtuvus, būdamas ketverių esu visiškai išardęs televizorių. Vėliau man į rankas pateko staliaus įrankiai, o tėvai net ir mažam patikėdavo gana rimtų namų ūkio darbų. Kai matydavau apčiuopiamą savo darbo rezultatą, jausdavau didelę satisfakciją.“

Lemtingas susitikimas

„Jau buvau bebaigiantis Kauno „Saulės“ gimnaziją, kai vieną dieną išlėkiau ant kalvų pasimėgauti parasparniais. Čia susitikau su vienos baldus gaminančios kompanijos žmonėmis, kurie ketino steigti stalviršių gamybos įmonę ir papasakojo apie dirbtinį akmenį: jo neribotas fizikines galimybes, antiseptinį poveikį, plačias taikymo galimybes – nuo virtuvės stalviršių iki viešbučio ar biuro vestibiulio baldų ir net ligoninės operacinių stalų paviršių... 

Taigi tie sutikti žmonės mane, dar abiturientą, neturintį jokio išsimokslinimo, pakvietė dalyvauti jų naujo verslo istorijoje ir patikėjo gamybos vadovo pareigas. Stažuodamasis Belgijoje, dar labiau įsigilinau į dirbtinio akmens savybes, įtikėjau šios medžiagos futuristinėmis galiomis. Šiandien jau retas modernios statybos būstas apsieina be dirbtinio akmens. 

Teko įrengti didžiausią Švedijos naktinį klubą, talpinantį per 3000 žmonių. Laikui bėgant, pajutau, kad mano kompanijos gaminys yra viso labo pusgaminis, interjeruose integruotas su kitais, ir nėra tas objektas, kuris prašytųsi autorystės ar pretenduotų į industrinio meno kūrinio statusą. Taigi gimė naujų ambicijų, susijusių su individualia kūryba, nebenorėjau būti tik užsakovų idėjų atlikėjas.“

„40/4“ istorija

„Ilgai bendradarbiaudamas su architektais, nejučia ugdžiau daiktų estetinį pajautimą: formos, medžiagos, erdvės. Manęs jau nebetenkino paskutinės minutės darbai (nes smegenis spaudžia deadline’as), kai nukenčia kokybė ir nebegali siekti tobulumo. Gilindamasis į baldų dizaino tendencijas supratau, kad „greitojo maisto“ principai čia negalioja, kad, pavyzdžiui, bestseleriu tapusi paprasta kėdė „40/4“ vis dar tobulinama. 

O juk dizaineris Davidas Rowlandas po septynerių kūrybinių ieškojimų metų, sukrapštęs paskutinius santaupų likučius ir pagaminęs keturiasdešimt šios kėdės vienetų, 1964-aisiais publikai pristatė kaip kuklią naujieną. Niekas netikėjo, kad visas kėdes į parodą autorius atvežė lengvuoju automobiliu. Šiandien ši kėdė – perkamiausia pasaulyje dėl unikalaus ergonomiškumo: maunant vieną ant kitos, prarandamas vos vienas erdvės centimetras. 

Tai – nepamainomas įvairių konferencijų ar forumų sėdimasis baldas. Davidas Rowlandas nieko įspūdingesnio daugiau taip ir nesukūrė, tačiau ši kėdė jį išgarsino ir padarė turtingą. Jis yra įkvepiantis pavyzdys. Keisdamas savo veiklos kryptį, turėjau tikslą susipažinti su talentingiausiais skandinavų dizaineriais ir patekti į pasaulinę rinką. Atsisveikinęs su dirbtiniu akmeniu, su bičiuliu Laurynu Kerpe įkūriau baldų dizaino kompaniją „Jot jot“, pagaminome kelis stalus ir ėmiau žvalgytis į skandinavų pusę.“

Šiaurės kryptimi

„Žvilgsnį į Šiaurės šalis nukreipiau maždaug prieš trejus metus. Kad galėčiau parašyti elektroninį laišką „kažkam“, jau turėjau būti sukūręs „kažką“, nes, būdamas niekas, niekam neįrodysi, kad esi kažkas. Be stalų, buvo dar interneto puslapis. Tada užsirašiau penkis, mano galva, įdomiausius ir kūrybiškiausius pasaulio baldų dizainerius ir išsiunčiau jiems po laiškelį: du nieko neatsakė, vienas atrašė labai šiurkščiai, nenorėčiau cituoti, o kiti du atsakė labai santūriai, diplomatiškai, bet teikė vilties susitikti. Pirmiausia apsilankiau pas švedą Mattiasą Stenbergą.

Jis mane atakavo labai konkrečiais klausimais: kuo mano prekės ženklas skirsis nuo tūkstančių jau esančių, kaip ketinu savo darbus eksponuoti, koks būsimų parodų grafikas, kokia kainų amplitudė ir koks kliento portretas... Jaučiausi kaip po šaltu dušu, kuris vėliau privertė labai atsakingai ir kruopščiai kurti įmonės strategiją.

Tiesa, susitikimas su Mattiasu iš pradžių neįkvėpė puoselėti didelių lūkesčių, tačiau kai jis sužinojo, kad po kurio laiko susitiksiu su Kopenhagos dizaino studijos „Iskos-Berlin“ atstovais (šios kompanijos darbų yra įsigiję Niujorko „MoMA“ ir Kopenhagos dizaino muziejai), labai nustebo ir gudriomis akimis šyptelėjo: „Jei susitarsi su danais, tada ir aš nieko prieš bendradarbiauti...“

Po mėnesio įvykęs susitikimas su „Iskos-Berlin“ dizaineriais užtruko nuo aštuntos ryto iki vienuoliktos vakaro. Iš studijos išėjau gavęs rimtą patvirtinimą, kad kartu kursime sofutės ir fotelio duetą „BaBa“, kuriam bus panaudoti naujausiomis technologijomis išdirbti apmušalai. Grįžęs į Lietuvą ėmiausi gamybinių reikalų. Nuo idėjos iki patvirtinto masiškai gaminti baldo praėjo pusantrų metų.“

Niujorkas

„Mūsų paletėje – jau apie dvidešimt gaminių, atliktų pasitelkiant skandinavų architektus: pavyzdžiui, sofa „Brick“ gimė bendradarbiaujant su danu Bjarke Ingelsu; kompiuterinis minimalistinio stiliaus staliukas „Loop Side Table“ – su Vienos dizainerių duetu „Bonpart“ (Verena Waidmann ir Lukas Gstöttneris).

Tačiau pripažinimo sulaukiau su lietuvių dizainerių komanda „Heima“ (Povilas Žakauskas, Kristijonas Skirmantas, Povilas Daugis ir Tomas Vaičiulis): kartu sukūrėme ir užpraeitą gegužę Niujorko dizaino parodoje pristatėme veidrodį „Mudu“ – jis pelnė apdovanojimą kaip geriausias namų aksesuaras. O praėjusiais metais panašaus apdovanojimo sulaukė sofa „BaBa“ (sėdimųjų baldų kategorija). Niujorke daug eklektiško, kičinio stiliaus daiktų (pavyzdžiui, lova su stogu), ekspozicijos turi didelių minties ir temų „šuolių“: šalia objektų, kurie atima kvapą, gali aptikti visiškai bereikšmį daiktą. Šalia interjero tendencijas diktuojančių pasaulio kompanijų – daug ir dizaino mažaraščių.

Gauti apdovanojimą ir aplenkti pripažintas kompanijas – ne tik smagus pojūtis, bet ir didelė galimybė sulaukti svaraus grįžtamojo ryšio: būdamas niekam nežinomas, prieš trejus metus rašiau laiškus interjero dizaino kūrėjams, o šiandien kas mėnesį gaunu maždaug po penkiolika laiškų, kuriuose įvairių šalių dizaineriai man siūlo savo idėjas ir prašosi bendradarbiauti.

Per gana trumpą laiką į savo sritį įkritau taip giliai (matyt, valgiau alkanas ir dideliais kąsniais), kad kuo toliau, tuo sunkiau mane kuo nors mane nustebinti: darausi vis reiklesnis ir išrankesnis ir šį bruožą sieju ne tiek su asmeniniu įnoringumu ar egocentriškumu, kiek su tobulumo paieškomis. „Jot jot“ kryptis tampa vis siauresnė, grynesnė, sukurti daiktai turi akivaizdų tarpusavio ryšį ir siunčia pasauliui gana aiškią žinutę.“