Atskleisti „Kaukių“ užkulisiai: apie slaptus skambučius, išsidavusį dalyvį ir kaip vyksta atranka į šou

Specialioje laidoje – unikali medžiaga iš užkulisių, ten virusios dramos ir intrigos, ir pasakojimai, kaip „Kaukėms“ pavyksta išlaikyti tokį slaptumą, rašoma LNK televizijos pranešime spaudai.

Po kaukėmis besislėpusios šalies žvaigždės vienbalsiai sutiktų, kad šou slaptumo sėkmės paslaptis – didelė komanda, kurios vieną iš vairų puikiai laiko „Kaukių“ režisierė Gintarė Nemanytė-Lungienė. Ji atskleidė, kaip yra išrenkami dalyviai, kaip vyksta derinimas su jais, kokių slaptumo reikalavimų tenka laikytis, ir kodėl per mėnesį ji telefonu prakalbėdavo kone 2 tūkstančius minučių.

Kaip atrodo pasiruošimas tokiam šou?

Penktam „Kaukių“ sezonui, kuris LNK eteryje startavo lapkritį, pradėjome ruoštis balandžio pabaigoje. Tuomet įvyko pirmieji susitikimai ir derinimų pradžia. Pirmasis darbas yra atsirinkti, kokios kaukės šiais metais bus projekte, kokias įmanoma pagaminti, nes jų gamyba užima didžiausią laiko dalį. Tuomet jau labai siauram rate tariamės, ką kviesime dalyvauti. Ir pagrindinis etapas – skambinimas potencialiems kandidatams. Specialiai pasižiūrėjau savo skambučių išklotinę, tai per mėnesį prakalbėdavau nuo 1000 iki 1770 minučių!

Kaip pavyksta išlaikyti tokį aukštą slaptumo lygį laidos metu?

Slaptumas prasideda jau nuo skambinimo ir kvietimo į projektą. Su ne vienu žinomu žmogumi pirmas pokalbis prasidėdavo mįslingai, o baigdavosi skardžiu juoku, nes pirmas mano klausimas visada: „Sveiki, ar esate vienas (-a)?“. Dažniausiai kitam ragelio gale girdisi pasimetimas, bet jei atsakymas yra „taip“, tuomet tęsiu pokalbį. Jei sako, kad su kažkuo važiuoja, ar sėdi kartu patalpoje, pažadu perskambinti kitą kartą. Turbūt ne kasdien sulaukiate skambučio su klausimu – ar esate vienas dabar? (juokiasi). O slaptumo lygis mums patiems labai svarbus, todėl dedame visas pastangas, ir kol kas pavyksta.

Tie, kurie žino, kas dalyviai, niekada nevadina jų nei vardais, nei pavardėmis, tik kaukės vardu, taip užtikriname, kad net netyčia neišsprūstų tikrasis vardas. Net šiandien reikėjo išsiųsti vieną laišką ir iš įpročio sakiau, kad reikia Zebrui išsiųsti, nors jau visi žino, kad jis yra aktorius Arnas Ašmonas (juokiasi).

Apie tai, kas slepiasi po kaukėmis, žino vos keli žmonės – tie, kuriems žinoti yra būtina, kad įvyktų pasirodymas. Tai prodiuseriai, stilistas, padedantis apsirengti kostiumus, muzikos prodiuseris, vairuotojas, kuris atveža dalyvius iš susitartų vietų. Net filmavimo metu, kuomet nuimama kaukė, iš studijos išvedami visi žiūrovai ir komandos nariai, kurie neturi dirbti prie šviesų ar kamerų. Lieka minimalus kiekis žmonių, kurie filmavimuose sužino, kas slėpėsi po kauke. Bet su tais žmonėmis dirbame ne vienerius metus, jie tikrai labai patikimi. Be to, visi be išimties, dirbantys prie projekto, pasirašo konfidencialumo sutartis.

Su dalyviais dažnai susitariame, kad mane įsivestų į telefoną kokiu nors kodiniu pavadinimu, kad jei netyčia skambinčiau, nebūtų parašyta: „Iš Kaukių projekto“. Juokaudavome, kad ir „Gintarė-nagučiai“ gali pasivadinti, kad tik išlaikytume paslaptį. Sutardavome, kad jei yra prie kitų žmonių, drąsiai atmestų ir kitą kartą perskambintų. Arba kalbam kodais – gali rytoj? Taip susiderindavome dainas ar sceninius pasirodymus. Daug taktinių manevrų sugalvojame.

Kaip vyksta žinomų dalyvių atranka? Ar buvo dalyvis, kurį šiemet buvo itin sudėtinga prikalbinti?

Dalyvius deriname su dviem žmonėmis iš LNK televizijos, viskas. Daugiau niekas nieko nežino. Retai būna lengva. Ant rankų pirštų, tikriausiai, pavyktų suskaičiuoti, kiek žmonių iškart sako „taip“. Dauguma jaudinasi, nori pagalvoti. Profesorius Eugenijus Skerstonas ne iškart sutiko, keletą kartų kalbėjomės, kaip čia padaryti, kad būtų ir gražu, kokybiška, ir smagu, svarbiausia, jam pačiam. Nelengva ir mėtyti pėdas, kai po kaukėmis slepiasi ir gretimuose kambarėliuose net nežinodami tūno vyras ir žmona – Dalia Belickaitė ir Edvinas Šeškus. Vaidotas Žala į projektą atėjo tik po keturių metų, Arūnas Valinskas gyvena labai įtemptu grafiku, tikrai stebuklas, kad pavyko susiderinti laikus. Orijus Gasanovas nuolat keliauja, Mariui Repšiui tai irgi nebuvo pirmas kvietimas, o jie su Arnu Ašmonu kartu dirba „Improwood‘e“, tai nerimavau, kad netyčia nesutaptų kokio pasirodymo datos, o jie abu tą dieną negali, taip greit kiltų įtarimas. Bet labai padėjo, kad Marius prisijungė šiek tiek vėliau ir pėdos buvo sumėtytos.

Adomas Grinius dirba LNK televizijoje, jam reikėjo gudriai dėliotis planus, kad niekas nesuprastų, kur jis dingsta kelioms dienoms, kaip susiderinti laisvas dienas. Iššūkių nemažai, todėl be to, kad ištartų „sutinku, dalyvausiu“, reikėjo dar nemažai apgalvoti, kaip viską suderinti ir išlaikyti slaptumą iki galo.

O apie įsitraukimą – čia jau taip yra, pirmas slaptas atvežimas, užmaskavimas ir atvedimas į areną, kaukės pasimatavimas ir pirmi žingsniai į sceną ir... viskas, visus be išimties užvaldo azartas, tuomet įsitraukia visi, pasiūlo idėjų užuominoms, dainoms, ieško, kaip pakeisti balsą, kaip kitaip pajudėti scenoje, kad tik kuo ilgiau išliktų projekte ir nebūtų įvardinta to žmogaus pavardė.

Kaip kuriamas scenarijus? Kiek jis yra iš anksto apgalvotas, o kiek vietos paliekama improvizacijai?

Tikslaus scenarijaus čia nesukursi, tik kokias dainas atlieka kaukės, koks pasirodymų eiliškumas, visa kita – kas keliaus į pavojų, sprendžia komisija, o tada jau viskas keliauja į žiūrovų studijoje rankas, ir jie balsuodami sprendžia, kurią kaukę nori palikti projekte, kurią teks atskleisti. Tad šiame projekte daug netikėtumų ir improvizacijos. Šiemet į scenarijų įtraukėme netikėtumą ir žiūrovams, ir komisijos nariams – vienos laidos pabaigoje netikėtai pasirodė Džokeris. To dar nėra buvę, tad nustebimo ir sumaišties buvo nemažai.

Kokie didžiausi iššūkiai kyla kuriant tokią laidą?

Tikriausiai didžiausias iššūkis ir yra slaptumas. Dar – kaip padaryti įdomius pasirodymus, kai nesimato atlikėjo veido, mimikų, kartais ir judesių – nelabai. Kad pavyktų išbūti su kostiumu ir dar kažką scenoje atlikti, nes kaukės nėra lengvos, ne visada pavyksta pro jas viską matyti, būna karšta, nepatogu.

Ar patys užsidedate kaukes, kad pabandytumėte, kaip dalyviai po jomis jaučiasi?

Taip, visas iki vienos kaukes užsidedu ir išbandau, taip lengviau pajausti, ką scenoje matys, jaus, patirs žmogus ir galvoti, kokios jos galimybės daryti vienus ar kitus dalykus scenoje.

Kaip kuriamos kaukės, kas lemia jų stilių?

Per penkerius metus ištobulėjo ir pačios kaukės, jų gaminimo technika, jos tapo šiek tiek lengvesnės, su jomis patogiau judėti ar net šokti. Su dailininkų ir dizainerių komanda svarstome, kokias spalvas kuriai kaukei naudoti, kad nebūtų daug vienodų, taip atsiranda ir blizgančios, geltonos, juodai baltos ar žalios... Gyvūnai, maisto produktai... Ir visada stengiamės sukurti kokią nors mums, lietuviams, pažįstamą, artimą kaukę – tai buvo Šakotis, Gedimino pilis, Juodvarnis, Lašiniai.

Ar patys dalyviai kuria strategijas, ką daryti, kaip judėti, dainuoti, kad pavyktų dar labiau suklaidinti detektyvus?

Taip, dalyviai, pagavę azartą, visokių dalykų sugalvoja, kaip pasislėpti: dainuoja su akcentu, keičia balsus į vyrišką ar moterišką, geri atlikėjai specialiai bando nusidainuoti, jei detektyvai priartėja prie jų pavardės, dainuoja operiniu pastatymu, kai kurie į dainų tekstus įpina kokių nors kaukei būdingų garsų, pavyzdžiui, Karvė – mūkimą, Tigras – riaumojimą... Dalia, pasislėpusi po Voverės kauke, pati viena kambarėlyje stebėdama repeticijos įrašą sugebėjo „nuimti“ choreografiją ir šokti kartu su šokėjų grupe. Visi ieško būdų kaip judėti, pavyzdžiui, po Lašinių kauke pasislėpęs Šarūnas Mačiulis suprato, kad daug judėti nepavyks, tai išnaudojo pėdas ir rankas, dėl ko detektyvai jį palaikė sportininku, boksininku. Ir tai buvo labai naudinga.

Ar kai kurie dalyviai sugebėjo geriau paslėpti savo tapatybę, o kiti – ne?

Yra žmonių, kurie turi labai specifinius savo judesius, manieras, stengiamės su dalyviais tai aptarti ir maskuoti, bet, tarkim, išėjo Laikrodis – Rimvydas Širvinskas, treptelėjo kojele ir viskas, Ugnė Siparė iškart atpažino jo treptelėjimą. Niekada nežinai, kuris judesys ims ir išduos asmenybę.

Kaip galvojamos užuominos? Gal būta tokių užuominų iš šio sezono, kurios pačiai buvo unikaliausios?

Užuominas galvojame su kūrybine komanda, skaitome apie tuos žmones, kalbame su jais, paskui jau ir jie patys įvairių idėjų pasufleruoja, nešasi asmeninius daiktus iš namų. Šiemet labai smagi užuomina buvo baterijų pakuotė, kurioje buvo užkoduota AA – Zebro Arno Ašmono inicialai. Labai nustebino jų pačių piešti piešiniai – užuominos, buvo daug diskusijų.

Speciali laida iš „Kaukių“ filmavimo užkulisių – šeštadienio vakarą, 19:30 val. per LNK.