Atvira istorija: apie tobulą santuoką, pavogtą laimę, skausmingą išdavystę ir užgriuvusius turtus

Retas atvejis mizantropės gyvenime: moteris, kuri mandagiai angliškai paklausė, ar gali prisėsti prie mano pusryčių stalelio, nesuerzino. Negana to, ji pasirodė esanti kolegė, dirbanti viename gyvenimo būdo žurnale ir atvykusi į tą patį naujų kvepalų pristatymą. Niekur taip greitai neužsimezga pažintys, kaip komandiruotėje. Taigi netrukus mes jau šnekėjomės apie naujausias Giorgio Armani kolekcijas, makiažo tendencijas ir apie tai, kaip mažai šiame pasaulyje gražių vyrų. Ir, aišku, apie papuošalus – kur daugiau apie juos šnekėtis nei jaukiame Florencijos viešbutyje (šis miestas garsėja savo juvelyrais).

Katerinos „Chopard“ komplektas, kuriuo ji pasipuošė paskutinę mūsų susitikimo dieną, buvo tiesiog nuostabus, – nepraleidau progos jai to pasakyti. „O juk nuo jo viskas ir prasidėjo“, – netikėtai išgirdau.  

Savaitės pabaigos krizė

„Kai tekėjau už Kreigo, jis man žadėjo meilę iki grabo lentos. Kitkas turėjo klostytis tarsi savaime – abu dirbome ir darėme viską, kad mūsų svajonės pildytųsi. Ir kad pagaliau ateitų laikas, kai galėtume kuo daugiau būti kartu. Todėl labai nustebau, kai jis ėmė prieštarauti sužinojęs, jog važiuosiu į vakarėlį, kurį Padėkos dienos proga organizavo viena jo kolegė, nes dalyvauti tokiuose renginiuose jų firmoje įprasta, – pasakojo Katerina. – Aiškino, kad man ten bus nuobodu, nors visus jo bendradarbius pažinojau kaip savuosius. Minėtoji kolegė buvo ką tik persikėlusi į naujus prabangius namus gerame rajone, tad troškau juos apžiūrėti. Taip ir pasakiau vyrui.“

Žinote tą nuostabų būdą sutikti su kieno nors sprendimu, tačiau taip pažvelgti į žmogų, privertusį nusileisti, kad šis imtų gailėtis? Kreigas irgi akivaizdžiai demonstravo esąs nepatenkintas dėl žmonos atkaklumo. Tąsyk kliuvo viskas: ir kad ji per ilgai užtruko vonioje, ir kad pasirinko suknelę pernelyg didele iškirpte, ir kad pasileido plaukus, o sruogos krito ant veido (jam labiau patiko, kai Katerina susisegdavo garbanas ir apnuogindavo kaklą).

„Puikiai atrodai, brangioji“, – sušnibždėjau savo atvaizdui veidrodyje. Ir pasiunčiau jam oro bučinį. Jaučiausi graži, jauna, keliavau su mylimu vyru apžiūrėti namo svajonių rajone – tuo metu būsto idėjas gėriau kaip kempinė vandenį. Ko dar gali norėti jaunamartė? Nebent kad mylimasis nebūtų toks piktas. Bet tikėjausi, kad prasidėjus vakarėliui tai praeis. Gal jam... PMS ar šiaip kokia savaitės pabaigos krizė“, – ironizavo pašnekovė.

Tykiai pravėrusi duris kažkodėl net nenustebau, kai pamačiau tarp lininių paklodžių namų šeimininkės užpakalį. Jam aistringą kompaniją palaikė kita sėdimoji – priklausanti mano vyrui. Nė už ką nebūčiau jos su niekuo supainiojusi. Kas man beliko?

Namas, į kurį buvo pakviesta pora, atrodė įspūdingai: du aukštai, didžiulė terasa, išpuoselėta žolytė aplinkui, baseinas. Gausybė pasipuošusių ir linksmų žmonių. Ne menkesnį įspūdį nei valdos darė ir karalienė – šios mėlynos, baltos ir žalios karalystės šeimininkė. Buvo aiškiai matyti, kad tie, kurie samprotauja apie visuotinį amerikiečių storėjimą ir paprastumą, nėra pažįstami su šia 30-mete, puikiai žinančia, kuo viena SPA procedūra pranašesnė už kitą ir kas mieste geriausiai leidžia botoksą.

„Pobūvis vyko taip, kaip spėjau. Kol viena Kreigo kolegė – po trečios taurės vyno – išsitarė, kad Virginijai jau penkeri metai ne keturiasdešimt ir kad ji neseniai visiškai atnaujino veidą. Susidomėjusi klausiausi „aukštuomenės paskalų“. Nė nepastebėjau, kada mano vyras dingo iš kompanijos, su kuria dar prieš akimirką rengėsi kepti mėsą. Ne, nesekiau kaip koks saugumo agentas, ką sutuoktinis veikia vakarėlyje, ir iki šiol būčiau tik pasijuokusi iš „moteriškos paranojos“, bet kai koridoriuje pamačiau namų šeimininkę ir saviškį... Na, kažkas taip smigtelėjo į širdį, kad akimirksniu įsiskaudėjo galvą.“

Svetimoje teritorijoje 

Svečių tualetas pirmame aukšte buvo užimtas. Migrena kandžiojosi vis skaudžiau, tad Katerina pakilo į antrąjį. Nemandagu, bet nuskausminamosios tabletės reikėjo tuojau pat. Pabūti vienai – irgi. Bent jau tam, kad pasipudruotų staiga išraudusius skruostus.

„Stumtelėjau ąžuolines duris, už kurių, kaip man atrodė, galėjo slypėti vonia, – tęsė Katerina. – Tik peržengusi slenkstį suvokiau, kad norint į ją patekti reikės pereiti šeimininkės miegamąjį arba grįžti į koridorių ir ieškoti kitų durų. Automatiškai apžiūrėjau lovą: balta, sendinto medžio, Provanso stiliaus, su linine patalyne. Buvau mačiusi tokias prabangių prekių kataloguose. Perbraukiau ranka šilkinę lovatiesę – mielai ja papuoščiau ir savo kambarį. Kampe išvydau antikvarinį tualetinį stalelį su veidrodžiu. Nejau moteris galėtų nepasmalsauti, kuo gražinasi tikros damos. Kaip ir reikėjo tikėtis: „La Prairie“, „La Mer“, keli jokiomis etiketėmis nepaženklinti mažutyčiai porcelianiniai indeliai, į kuriuos pakuojamos priemonės, parduodamos net ne prabangiausiose parduotuvėse – gaminamos chemikų ir kosmetologų grožio institutuose. Žodžiu, savo akimis regėjau, kaip atrodo Makropulo darbai.“

Šalia kosmetikos gulėjo mobilusis telefonas ir... auskarai. Katerina paėmė vieną į rankas – norėjo pažiūrėti, kokius akmenis mėgsta namų šeimininkė. Safyrai atrodė nepriekaištingai. (Brangenybės buvo Katerinos aistra! Žinojo apie jas ne mažiau nei seni juvelyrai ir galėjo valandų valandas samprotauti apie cirkonius, deimantus ar baltojo aukso pranašumus prieš geltonąjį. Ką jau kalbėti apie garsiausių juvelyrikos firmų istoriją.)

„Beveik automatiškai įsivėriau auskarą – mano akys mėlynos, safyrai jas puikiai pabrėžė. Skaudamą galvą beveik buvau pamiršusi, kai koridoriuje išgirdau šlamesį. Puoliau į vonios kambarį – išsigandau, kad kas nors, užtikęs mane svetimame miegamajame, prisigalvos velniai žino ko. Vienas auskaras taip ir liko ausyje, kitas – rankoje. Paskubomis įsivėriau antrąjį, išgėriau tabletę, pasidažiau lūpas. Miegamajame kažkas buvo; sprendžiant iš garsų, ant Provanso lovos vyko itin intensyvus veiksmas. Tykiai pravėrusi duris kažkodėl net nenustebau, kai pamačiau tarp lininių paklodžių namų šeimininkės užpakalį. Jam aistringą kompaniją palaikė kita sėdimoji – priklausanti mano vyrui. Nė už ką nebūčiau jos su niekuo supainiojusi. Kas man beliko? Dar tyliau uždaryti vonios duris ir sprukti iš jos – laimei, iš kambarėlio buvo galima išeiti į koridorių.“

Ten Katerina susitiko Kreigo bendradarbį – vyno padauginęs vyriškis akivaizdžiai sumaišė aukštus. „Apsikabinau jį ir nusitempiau į apačią, kur jau buvo prasidėję šokiai. Sukausi valso ritmu, pasakojau linksmas istorijas, klausiausi svetimų įspūdžių apie atostogas, ėjau su vyru gerti kavos – jis ir Virginija atsirado taip pat tyliai, kaip ir buvo dingę. Net dėkojau Virginijai už nuostabų vakarą, nė akimirkos nepamiršdama, kad mano ausyse įverti tūkstančiai. Ir kad garbanos jokiu būdu neturi jų atidengti.“

Safyrų vagilė

Katerina prisiminė, kad visą likusią naktį ir rytą prasėdėjo savo namų virtuvėje. Baltasis auksas ir safyras erzinamai švytėjo tamsoje. „Kokios tik mintys nelindo man į galvą. Ir optimistinės, kad moteris, šitaip paliekanti papuošalus, neturėtų jų labai branginti, tad Virginija galbūt nuspręs pametusi savo „Chopard“; ir pesimistinės, kad policininkai su šunimis (nežinau, iš kur ištraukiau tuos šunis) jau naršo Virginijos miegamajame ir netrukus įsiverš į mano virtuvę areštuoti deimantų, t. y. safyrų, vagilės. Vieną akimirką norėjau išmesti papuošalus į šiukšlių dėžę kur nors toliau nuo namų, kitą – gėrėjausi prislopintu žėrėjimu. Nublizginau juos minkšta servetėle – akmenims patinka šiluma. Vėl juos įsivėriau, susikėliau plaukus. Moteris, kurios atvaizdą paslaugiai demonstravo veidrodis, atrodė gundomai. Puoliau prie kompiuterio – intuicija neklydo: prie tokių auskarų „Chopard“ juvelyrai buvo sukūrę vėrinį ir žiedus. Nesąmonė – užuot svarsčiusi, ką daryti su savo santuoka ir kur dėti neištikimą vyrą, sukau galvą, kaip įsigyti visą komplektą brangenybių, kuriomis net pasipuošti neturėčiau kur.“

Kitą dieną Katerina patraukė į artimiausią lombardą. Auskarai buvo įkainoti kiek pigiau nei tikėjosi... „Ketinau po kurio laiko juos išpirkti. Ne, aš žinojau, kad neištikimybė šiais laikais – ne dingstis ardyti šeimą. Tačiau mudu su Kreigu nekart buvome šnekėję, jog nėra prasmės klijuoti sudužusį porcelianinį puodelį. Kruopas juo semti gal ir galima, o štai kavos gerti – niekaip. Ką padariau su gautais pinigais? Nesunku atspėti: skyrybų advokatui atiteko tik dalis. Kitų pakako sumokėti už kelionę į Santoriną ir sėkmingai investuoti. Paskui? Paskui buvo darbas (sudie, namų šeimininkių svajone apie išpuoselėtą pievelę, namą ir tris vaikučius), darbas, darbas. Jis mane maitino, rengė, vežiojo po visą pasaulį, pirko „Gucci“ rankines ir... „Chopard“ papuošalus. Juolab dabar turiu kur jais pasipuošti.“