Atviras aktoriaus Aurimo Žvinio interviu: apie vaidybą ir „Naisių vasaros“ užkulisius

Kokia tavo aktorystės kelio pradžia?

Mano, kaip aktoriaus, debiutas įvyko Vilniaus „Ozo“ vidurinėje  mokykloje, vaidinant šimtadienio šventėje. Mane pastebėjo vadovė, pakviesta režisuoti pasirodymą, jos paragintas pasirinkau dramos būrelį. Baigęs vidurinę mokyklą stojau į Lietuvos muzikos ir  teatro akademiją. Stodamas žinojau, kad tų metų renkamas aktorių kursas bus skirtas Šiauliams. Mintis, kad teks dirbti ne sostinėje, manęs neišgąsdino, tad aš jau 10 metų Šiauliuose. Pirmuosius metus sakydavau, kad esu vilnietis, dirbantis Šiauliuose, bet dabar sakydamas, kad grįžtu namo, omenyje turiu Šiaulius.

Kaip patekai  į „Naisių vasaros“ serialą?

Atranka vyko Šiaulių dramos teatre, susidomėjau ir pabandžiau, tokia jau mūsų, aktorių, kasdienybė. Gavau kvietimą išbandyti save seriale, maniau, kad filmavimai truks tik vieną vasarą. Su dideliu entuziazmu ir stačia galva nėriau į šį pasiūlymą, džiaugdamasis nauja patirtimi. Nufilmavus pirmąjį sezoną, serialo sumanytojas, mecenatas, vienas iš scenarijaus autorių  Ramūnas Karbauskis informavo, kad ruoštumėmės ir antrajam sezonui, intuicija neapgavo – serialą pamėgo daugybė žmonių.

Atranka daug nežadėjo, tuo metu  nesulaukiau jokių komentarų, taip jau dirba komisija. Kaip dažniausiai ir būna atrankose, liepė suvaidinti kažkokį epizodą, davė paskaityti tekstą, kaip dabar pamenu: aplinka neutrali, komisijos nariai stebi, kažką žymisi (pliusiukus ir minusiukus dėlioja), stoviu išplėtęs akis ir nesuprantu, ar čia gerai, ar blogai. Peržiūra baigėsi, komisijos nariai kaip gydytojai sako: „Gerai, ačiū, kitas“.

Kai sulaukiau kvietimo filmuotis, kartu su tada dar būsima žmona Inga Norkute planavome kelionę į Angliją, tiesiog draugus aplankyti, tad teko vėluoti į pirmuosius filmavimus ir pažadėti, kad daugiau neplanuosiu kelionių, nes man teko labiau veikiančio asmens – agronomo vaidmuo seriale, šiame seriale nėra vieno pagrindinio veikėjo.  

Kaip vyko pirmojo serialo sezono filmavimas?

Grįžus iš kelionės Anglijoje, serialo filmavimas jau buvo prasidėjęs. Viskas vyko lėtai, buvo daug ieškojimų: naujų vietų, ir komanda nauja, o ką jau kalbėti apie vietos gyventojus, iki tol gyvenusius, atrodo, ganėtinai ramų ir sėslų gyvenimą. Tekdavo eiti per kiemus, belstis į pirmas pasitaikiusias duris, prašyti grėblio ar kastuvo. Prireikė skolintis ir gyvulius (arklį, karvę).

Reikėjo ir gyventojams prie mūsų priprasti. Dabar jau jaučiamės tikra Naisių kaimo bendruomenės dalis, viskas puikiai pažįstama ir žinoma. Pas šitą moterį gali gauti sviesto, varškės, pas šią – sūrio ir daržovių.

Seriale esi romantiškasis agronomas Pijus, o Aurimas – realiame gyvenime. Kuo jie skiriasi? O galbūt yra panašūs?

Esame ir panašūs, ir ne. Serialo Pijus – tai trijų kūrėjų vaisius: scenaristo, režisieriaus ir aktoriaus. Visi trys jį įsivaizduojame skirtingai. Mano, kaip kūrėjo, taisyklė – atlikdamas bet kokį vaidmenį, aktorius pirmiausia atsispiria nuo savęs.

Aurimas gyvenime yra labiau padūkęs. Serialo veikėjas Pijus yra teisingas, priima apgalvotus sprendimus, nedaro skubotų išvadų, o aš, kaip menininkas, nevengiu pasiduoti spontaniškai „nesąmonei“, kuri dažnokai atsisuka ir prieš mane patį, tačiau jau toks mano būdas. Pijuje man kartais norėtųsi „neigiamų“ savybių, kitokio prieskonio. Šeštame sezone Pijus tampa šiek tiek aštresnis, besileidžiantis į konfliktus dėl sau svarbių dalykų gyvenime. Man tai patinka, dėl meilės jis tampa „padūkėliškesnis“.

Kas lemia serialo „Naisių vasara“ sėkmę?

Serialo privalumas – vertybės,  kurios šiandien dažnai pamirštamos: bendrumas, atsakingumas, pagarba vieni kitiems. Seriale gvildename emigracijos, kaimo gyvenimo, blaivybės temas, man –  kaip Lietuvos piliečiui, mylinčiam savo šalį, džiugu, kad seriale mes galime šias vertybes perteikti. Džiaugiuosi, kad per savo vaidmenį galiu atsiųsti prasmingą žinutę, raginimą būti pilietiškiems, drąsiems, neabejingiems kitiems, vertinti ir mylėti šeimą – toks yra serialo agronomas Pijus. Kalbant apie save, esu linkęs eksperimentuoti, išbandyti save, savo ribų galimybes, mėgstu įvairius sportus, vilioja šuoliai parašiutu, skraidymas, nardymas.

Serialo kūrybinė grupė – kaip viena šeima?

Po pirmų serialo filmavimo metų sukūrėme šeimos branduolį:  Pijus, kunigas, Jurga, Anelė, Giedrius, žinoma, ir vėliau atėjusius priėmėme. Visada į filmavimus važiuoju su dideliu malonumu, miela susitikti ir neseniai matytus kolegas, apsikabinti, pasiteirauti, kas ir kaip gyvena. Nemažai laiko praleidžiame kartu, juk filmuojamės Naisiuose, tad merginos mus džiugina kepamais pyragais, nepraleidžiame progos vieni prieš kitus pasipuikuoti kulinariniais sugebėjimais, visa tai mūsų kūrybinei grupei yra sava.

Kas labiausiai įsiminė filmavimo aikštelėje?

Manau, man pasisekė, nes filmuodamasis patyriau daug įdomių  dalykų: važinėjimas įvairiausia technika, skrydžiai oro balionu, filmavimas dirbtuvėse, sunku prisiminti juokingus epizodos, kurių būta tikrai daug: pats save matau klykiantį iki ašarų, labai dažnai juokiamės iš įvairių susiklosčiusių aplinkybių.  Esu tikras, kad ir praėjus 10-čiai metų serialą „Naisių vasara“ prisiminsiu kaip linksmą ir gerą įvykį, puikią patirtį mano gyvenime. Pamenu įdomų epizodą. Pirmajame sezone Pijų pertrenkė traktorius, guliu baloje, naktis, šalta, ir kaip visada tokiomis akimirkomis ne viskas vyksta, kaip turėtų: dublių buvo tikrai daug, tai praskrenda naikintuvas iš Šiaulių sukeldamas didžiulį triukšmą, tai šviesos nešviečia taip, kaip turėtų, aš kenčiu, guliu, o taip šalta.

Kokie Naisiai Aurimo Žvinio akimis?

Esu ne vietinis, tačiau labai dažnas svečias Naisiuose, galiu pasakyti, kad 6 metus mačiau  šio kaimo raidą savo akimis, esu didelių pokyčių liudininkas. Atvykus Naisiai man atrodė niekuo neišsiskiriantis, mažas kaimeliukas, tik garsėjo kaip stiprus ūkis ir nebuvo matyti daug geriančių žmonių, tačiau jau po poros metų pastebėjau didžiulį pokytį Naisių bendruomenėje.  Apleistas vaikų darželis antram gyvenimui prikeltas kaip dažasvydžio centras, tuo metu dar  renovuojamas  kultūros centras, sparčiai statomos skulptūros, rekreacinių zonų tvarkymas. Tai pavyzdys, kaip mažas, atrodo, eilinis Lietuvos kaimelis jau tada tapo, mano manymu, ne tik Šiaurės Lietuvos kultūros centru. Šiauliai, kaip miestas, vangiai keičiasi, o Šiaulių rajono gyvenvietė Naisiai tai daro labai sparčiai.

Daugelį metų tenka vesti Naisių vasaros festivalius, stebėti kasmet vis daugiau besirenkančių blaivių, mokančių linksmintis lankytojų, šokančių, drąsiai bendraujančių, kaip aktorius – festivalio vedėjas, atiduodu visas jėgas, tačiau festivalio lankytojų gera nuotaika, jų grįžtamasis ryšys teikia didžiulį dvasinį pasitenkinimą. Didėjančios festivalio dalyvių minios tik rodo, kad Lietuvoje daugėja žmonių, kuriems reikia tokių renginių.

Esu šventai įsitikinęs, jei festivalis ir pati Naisių idėja būtų klaidinga, „prašauta ar nepataikyta“, neatvarytum tiek žmonių, dirbtinai nepriverstum jų dalyvauti, lankytis ir domėtis taip, kaip vyksta iki šiol. Naisių gyventojams noriu pasakyti, kad esate labai teisingame kelyje, linkiu dar daugiau naujų minčių, idėjų, nesustokite, o serialo „Naisių vasara“ gerbėjams sakau, kad labai gerbiu ir myliu savo žiūrovą, tikiuosi, kad mano šiluma ir meilė, atliekamas darbas nėra veltui ir jums tai patinka.