Atviras D.Vaitiekūno laiškas, ką reiškia būti LGBT nariu Lietuvoje: „Kaip gyventi su jausmu, kad kitiems esi grėsmė“

Atviru ir asmenišku laišku D.Vaitiekūnas sutiko pasidalinti ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.

„KAIP GYVENTI SU JAUSMU, KAD KITIEMS ESI GRĖSMĖ. 

Neįtikinėsiu. Papasakosiu istoriją iš praeities ir pasakysiu, kaip jaučiuosi.  

Gavau žinią, kad ji nori su manimi rimtai pasikalbėti. Dabar. Laukia, kol atvažiuosiu. Supratau, kad bus ne pats lengviausias pokalbis. Su mažu automobiliu ir padažnėjusiu širdies ritmu pustomomis Vilniaus gatvėmis įvažiavau į vieno iš sostinės miegamųjų rajonų kiemų. Įkišau mašiną tarp dviejų pusnų, kaip išvažiuosiu nežinojau, bet ne tai man tada labiausiai rūpėjo. 

Kai įėjau į virtuvę ji į mane net nepažiūrėjo. Sustingusi žiūrėjo pro virtuvės langą, akivaizdžiai mąstė apie kažką svarbaus.  Mano mylimo vyro mama, gyvenimo išmušta iš vėžių, stovinti savo mažytėje virtuvėje, deja, mąstė apie mane. Po vienos iš ilgiausių pauzių mano gyvenime, ji vis dar žiūrėdama pro langą, pasiūlė man pasiaiškinti. Aš jai atsakiau, kad neturiu dėl ko aiškintis. Tada ji atsisuko ir pasakė, kad dabar pasikalbėsime. Bet nužiūrėjusi mane nuo galvos iki kojų ir ištarusi, kad jai šlykštu į mane žiūrėti, vėl nusuko savo neapykantos kupiną veidą ir atgręždavo akis į mane tik sugalvojusi naują šlykštų žodį. Pokalbiu to negalėčiau pavadinti negalėčiau. Veikiau monologu.

Supratau, kad ji mane išsikvietė tam, kad pabandytų įbauginti. Aš jautrus ir emocionalus, bet įbauginti mane sunku. Vis bandžiau įsiterpti ir pasakyti, kad suprantu, kad jai dabar sunku ir ji pati nesupranta, ką kalba. Tą vakarą sužinojau, kad aš esu iškrypėlis ir kad sugrioviau jos tradicinę šeimą. Ir kad esu siaubas, ir kad noriu užgrobti jos turtą, ir dar daug naujienų apie save sužinojau, kol mano kantrybės taurė išseko ir aš, supratęs, kad šis pokalbis neturi nei prasmės nei pabaigos, pasakiau kad išeinu. Pradėjau autis batus, bet jos kantrybės taurė išsiliejo klyksmu ir ji jėga mane išstūmė į daugiabučio laiptinę, galiausiai išmetė viduje likusį vieną mano batą, o kartu su batu ir pažadą, kad ji padarys viską, kad aš išnykčiau iš jos šeimos gyvenimo ir kad jos vaikas turės tradicinę šeimą, o ne iškrypėlišką. 

Tikriausiai įtariate, kad man buvo nemalonu. Nemalonu, nes labai prisnigo, o aš neturėjau su kuo nusivalyti apsnigto automobilio. Nemalonu, nes automobilio ratai užsikasė to sovietinio daugiabučio kieme, ir aš galvojau, kad strigsiu ten amžiams, bet kažkaip išvažiavau. Buvo nemalonu vairuoti. Na ir nemalonu, kad tave laiko grėsme. 

Nemalonu girdėti kitame ragelio gale raudančią savo paties mamą ir vartyti akis ir galvoti „vėl ji nesąmonių prisiskaitė“.

Nemalonu buvo ir kai mano pažįstamas vienuolis pranciškonas iš Kretingos šaukė man gatvėje „p***aste išnyk“. O iš vis nemaloniausia, ką teko patirti, tai bandyti susigaudyti, kaip padėti kambaryje gulinčiam artimam draugui, kuris sumaišė saują raminamųjų su alkoholiu po to, kai artimasias jo žmogus – mama, jam savaitę kartojo, kad „arba tu pasikeisk, arba išnyk iš mano gyvenimo, nes tai yra nenormalu, nes tai ne pagal Bibliją ir kad mes nebegalime būti tradicinė šeima“. 

Nejauku žiūrėti į kito draugo akis ir išgirsti, kad jo uošvienė – jo vaikino katalikė mama savo sūnaus partnerio egzistavimą ignoravo dešimt metų iki kol neišgirdo kitokią nuomonę iš katalikų kunigo. Nemalonu girdėti kitame ragelio gale raudančią savo paties mamą ir vartyti akis ir galvoti „vėl ji nesąmonių prisiskaitė“, o jai paprasčiausiai baisu gyventi tokioje visuomenėje. 

Nemalonu ir praeitą savaitę buvo gauti žinutę iš pažįstamo, kad jis turi išjungti soc. medijas, nes šią savaitę jam suaktyvėjęs noras žudytis. Nemalonu praeitą savaitę buvo skaityti, kad kitas paauglys turi užsirakinti vonioje nuo smurtaujančio tėvo. Visi faktai ir žmonės realūs. Tai yra tik kelios situacijas iš gausybės, ką yra tekę matyti aplink mane, ar pačiam patirti. 

Ir dar. Čia biški ne visai į temą, toks labiau fun fact: pats gašliausias sutiktas homoseksualus žmogus, beje, buvo katalikų kunigas. Dieną jis belydėdamas tikinčiuosius iš senamiesčio bažnyčios su manimi pasisveikindavo, o vakare atsiųsdavo man kokį gašlų memą apie tai, kaip moteris dažo vyrui sėklides Šv. Velykų proga. Buvo sykį dar pridėjęs ir dailią savo genitalijų fotografiją. Religinių mano jausmų šie vizualiniai kūriniai nesužadino. Galiausiai supratęs, kad mūsų pasaulėžiūros skiriasi, išplūdo mane ir mūsų dvasingas ryšys baigėsi.

Ir ne, aš nemanau, kad visa tikinčiųjų bendruomenė – mano priešai, o bažnyčioje – vien tik dviveidžiai. Aš tikiu, kad ne visi. Esu sutikęs ne vieną puikų religingą žmogų. Tarp jų ir dvasininkų. Man tiesiog nėra lengva pasitikėti katalikų tikėjimą deklaruojančiais žmonėmis, nes esu nekart girdėjęs, kaip homoseksuali žmogaus prigimtis „eina prieš tikėjimą“. Ilgą laiką bažnyčios vardu iš mano bendruomenės buvo tyčiojamasi ir remiantis Biblija bandoma įrodyti, kad tai iškrypimas. Ilgą laiką „tikėjimo tiesiomis“ bandoma pateisinti neapykantą, supriešinti tikinčiųjų ir LGBT bendruomenes. Man dėl to liūdna. 

Ir kiekvieną kartą, kai išgirstu, kad mano teisių užtikrinimas yra „grėsmė tradicinei šeimai“, arba kaip kunigas Toliatas praėjusią savaitę rašė savo feisbuko paskyroje „tik ne tradicinės šeimos sąskaitą“, man darosi pikta, nes tiek savo kailiu jaučiu, tiek aplinkui matau kaip „grėsmės tradicinei šeimai“ koncepcija mano bendruomenei reiškia smurto protrūkius virtuvėje, kumščiais nuosavų namų koridoriuose ar pasyvios agresijos tyla namuose ir baime būti traktuojamam, jog tu esi grėsmė. 

Man buvo pikta, kai gavau video, kuriuo dalinasi vienos puikios gimnazijos tikybos mokytoja. Toje „teologinėje edukacijoje“ skatinama žmones gydyti nuo homoseksualumo. Beje, tokia religinio gydymo praktika ištisų egzistavo JAV, galiausiai jos kūrėjai pripažino, kad praktika nepasiteisino, yra traumuojanti ir programos kūrėjai viešai atsiprašė už žalą, kurią padarė LGBT bendruomenei. 

Man pikta, kad teko atsisveikinti su geru draugu, iškeliavusiu gyventi už Atlanto,  nes „savo laiku pokyčio nesulauksiu“. Nemalonu užsienyje esant išgirst, kaip pasaulio lietuvis telefonu ramina mamą Tauragėje, kad „gėjai dar neužvaldys pasaulio“, nemalonu jausti, kad jisai nežino kaip pasakyti savo tėvams, kad jisai pats yra gėjus, nes tai juos labai smarkiai paveiks, o dar nemaloniau girdėti, kad jisai niekada negrįš į Lietuvą. Nes jo čia niekas nelaukia. 

Ir man pikta, kad Tomas Vytautas Raskevičius yra puolamas dėl to, kad bando teisiškai apsaugoti bendruomenės narius. Man pikta, kad jisai susilaukia tokių žinučių. Man pikta, kad mano draugė turi nustoti jį sekti feisbuke, nes nebenori matyti, kokia neapykantos kalba jį kasdien apipila savos valstybės piliečiai. Ir aš bent tris kart per dieną susimąstau, kaip jisai gali jaustis, kai kas rytą jam yra grasinama, arba siūloma susinaikinti. Man vis dar pikta, kad mano bendruomenės iki šiandien prašoma „ramiai palaukti, kol visuomenė tam bus pasiruošusi“.

Deja, ramiai laukti labai sunku, ypač kai aplink žmonės yra žalojami, save žalojasi, emigruoja arba bijo atvirai pasisakyti apie savo orientaciją, nes dalies visuomenės bus pradėti laikyti grėsme. Todėl po visų tokių patirčių, ko gero nieko keisto, kad išgirdus religijos vardu sklindančią retoriką apie tai, kad mes esame grėsmė tradicinei šeimai mane tai ir liūdina, ir skaudina, ir piktina.  

Tuo pačiu suprantu, kad pyktis nėra geras palydovas ir ne pats tiesiausias kelias į susikalbėjimą. Vienas mano mėgstamas psichoterapeutas yra pasakęs, kad pyktis, kaip ir visos emocijos yra kaip vaikai automobilyje: jų negalima ten užrakinti, bet negalima ir leisti jiems vairuoti, nes padarys avariją. Todėl atsiprašau, jeigu jeigu kada savo neapgalvotu kandžiu juokeliu, ar pasisakymu esu užgavęs religinius žmonių jausmus. Ir apgailestauju, jeigu mano LGBT bendruomenės nariai ką nors užsipuola arba šitoje kovoje pasitelkia neapykantą kaip ginklą. Neapykantos niekas nenusipelnė. Nei Tomas, nei kunigas Toliatas, nei kiti.

Penktadienį paskambinau savo giliai tikinčiam draugui. Šventą raštą jis išmano, bažnyčią pažįsta iš vidaus. Susipažinę esam seniai, kai jisai dar dirbo kunigu. Esame turėję gausybę pokalbių, kažkur gal ir padiskutuodavom, bet jausmas visada apimdavo tas pats – kad mūsų vertybės yra tos pačios. Ir pasaulėžiūros klausimais mes tikrai turime daugiau panašumų, nei skirtumų. O jo gilus tikėjimas niekada nebuvo tai, kas mus priešintų.

Nesuprantu, kuo mano pilietinių teisių užtikrinimas kelia grėsmę tradicinei šeimai bažnyčios požiūriu? 

Paskambinau ir paklausiau, kaip jisai jaučiasi. Sakė yra labai nustebęs ir, kad jam pikta. Jog pasaulinės tikinčiųjų bendruomenės pastangos modernizuoti bažnyčią ir bandymas sutaikyti su LGBT bendruomene Lietuvoje lieka neišgirstos ir nerealizuojamos. Paprašiau jo paaiškinti man vieną dalyką, kurio nesuprantu. Nesuprantu, kuo mano pilietinių teisių užtikrinimas kelia grėsmę tradicinei šeimai bažnyčios požiūriu? Kas gali nutikti  tradicinei šeimai, jei bus įteisinta partnerystė? Net ir turėdamas teologijos diplomą, mano draugas atsakė: nežinau, aš irgi nesuprantu. 

Aš labai nuoširdžiai dabar sėdžiu ir visiškai be pykčio nesuprantu. Jeigu aš ir mano bendruomenės nariai šioje šalyje galės gyventi oriai, jeigu galės sudaryti partnerystės sutartį, ar net susituokti, pasakykit man prašau, ką konkrečiai praras tos skirtingų lyčių poros? Kas bus iš jų atimta? 

Sniegas nutirpo, o jausmas šiandie toks, kad aš kaip prieš septyneris metus bandau su savo senu automobiliu išsikast iš sniego ir ratai buksuoja. O taip norisi namo. Ten kur saugu. 

Pabaigai pasakysiu, kad kai pasilenki prie artimo žmogaus, prisigėrusio vaistų ir alkoholio, nes jam per sunku galvoti, kad jis yra grėsmė savo paties tradicinei šeimai, tai apie ką mažiausiai galvoji, tai apie žodžio laisvę. Veikiau susimąstai apie piknaudžiavimą ja.“