Atviras interviu su Gyčiu Ivanausku – apie mamos netektį, karantino sunkumus ir viltį
Vienu žodžiu Gyčio Ivanausko (40) niekaip neapibūdinsi. Jis – aktorius, režisierius, choreografas, dainininkas ir docentas. Įspraustas į kampą prieš kelis mėnesius per plauką netapo dar ir pavežėju ar maisto išvežiotoju – būtų įdomi detalė gyvenimo aprašyme. Tačiau po brangiausio žmogaus netekties Gytis nebebijo drastiškų permainų karjeroje, nes jeigu išgyveno tragediją šeimoje, visa kita – lengva.
Tardamasi dėl pokalbio supratau, kad susitikimai vidurdienį tau neskamba patraukliai. Esi pelėda?
Nekenčiu rytų. Nors aktorių profesiniame gyvenime viskas sustojo, pripratau gyventi ritmu, koks buvo anksčiau. Spektaklius pradėdavome vakarais, kai žmonės darbus pabaigę, o jeigu pasirodymas vykdavo kur nors Mažeikiuose, tai dešimtą valandą vakaro nusilenkę publikai į namus grįždavome kone paryčiais. Kol viską susitvarkai, susipakuoji, tada dar kelyje praleidi tris valandas – koks gali būti kėlimasis ryte? Užtat naktimis aš atgyju ir galiu praleisti ištisas valandas prie kompiuterio mokydamasis tekstus, rinkdamas muziką būsimiems spektakliams. Pamenu, dar būdamas moksleivis sunkiai keldavausi, nuolat vėluodavau į mokyklą. Todėl tai, kad šįkart atėjau sutartu laiku, – istorinis įvykis (juokiasi). Vieni dėl to pyksta, kiti nuleidę rankas juokiasi, nes žino, kad nieko nepakeis. Toks tas mano būdas...