Atviras interviu su MO muziejaus įkūrėjais Danguole ir Viktoru Butkais: „Tiesiog imti ir pačiam padaryti geriau“

Tarp MO darbuotojų sklando legenda, kaip į pasaulinio garso architekto Danielio Libeskindo projektuotą pastatą žengiantį jo įkūrėją sustabdė apsaugininkas. „Jis darbe buvo naujokas. Paskui ir pats suvokė, kad šitas „vagis“ per drąsiai ir atvirai elgiasi“, – juokiasi Viktoras Butkus – chemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, 2010-aisiais įmonę „Fermentas“ pardavęs JAV kompanijai „Thermo Fisher Scientific“. Sandoris tuo metu Lietuvoje buvo rekordinis – 260 milijonų dolerių. „Fotografijų – pusantro tūkstančio, turime surinkę visą Lietuvos aukso fondą. Tūkstantis trys šimtai grafikos, tūkstantis du šimtai tapybos darbų, koks šimtas video, dar skulptūros“, – savo kolekciją vardija Butkai. Dar jų išleisti populiarūs meno leidiniai vaikams bei suaugusiesiems, kartu su profesore Raminta Jurėnaite garsių nepelnytai pamirštų autorių albumai. Į juos nugulė ir moderniojo meno kolekcijos kūriniai, atspindintys to laikotarpio Lietuvos dailės panoramą.

Kokios emocijos užvaldo, kai MO jau atidaromas?

Viktoras: Jokios. Danguolės reikia klaust. Miegi gerai?

Danguolė: Ne. Atsibundu labai anksti galvodama, kiek visokių darbų nepadaryta.

Viktoras: Statybos paprastai daugiausia nervų kainuoja, nes statybininkai ko nors nepadaro arba padaro per daug, paskui reikia griauti. Bet mes turėjome labai gerą komandą, beliko tik politinius sprendimus priimti. Pagrindinis buvo toks: „Jei sumokėsi tiek ir tiek, bus geriau ten ir ten.“ Ir sumokėjome, kad kiną būtų galima rodyti, daryti kitus dalykus, kurių iš pradžių neplanavome.

Smagu, kad statybos netapo įprastu galvos skausmu.

Viktoras: Yra toks posakis, kad statybose laiką ir pinigus reikia dauginti iš skaičiaus pi – 3,14. Tai iš milijono išeitų trys ir daugiau. Pas mus viskas buvo gerai. Nors uždaviniai buvo ne iš lengvųjų, mums pasisekė surasti statybininkus – tai „Naresta“, – kurie sugebėjo juos atlikti. Komandinis darbas, nusiteikimas, geranoriškumas – labai reikšminga. Surinkome kolektyvą, su juo ir toliau norėtume dirbti.

Danguolė: Įdomu, kad nepriklausomas architektas Audrius Ambrasas, užėjęs į vidų, labai gerai įvertino statybos darbų kokybę. Pasisekė. Statybininkai stengėsi, nes jiems, jų reputacijai tas projektas atrodė labai svarbus.

Viktoras: Muziejaus turinį gaminome patys.

Danguolė: Pradėjome nuo 2008-ųjų pabaigos. Gal kokius šešerius metus buvau Modernaus meno centro direktorė ir užvirėm tą košę, veiklą, sugalvojom, į kurią pusę važiuoti, o tada, kai labai nusibodo vadovauti, suradome direktorę. Strategija nesikeitė, bet komanda prigalvojo visko naujo įdomaus, mes beveik nebeturime kur kištis. Ji labai gerai dirba.

Atstumas nuo biochemijos iki meno – nemenkas...

Viktoras: Menas ir mokslas yra kūryba. Per šį parametrą jie jungiasi tiesiogiai. Kaip gali žavėtis paveikslu – taip ir geru biotechnologiniu eksperimentu. Pavyzdžiui, susintetini medžiagą ir ji – balta. Balta spalva chemikui graži, nes produktas švarus. Tas pats su paveikslu: kai gražiai nutapytas – gražu. Ir biochemikui negražios spalvos medžiaga – negraži. Tada emocija bloga. Gal tai per daug primityvi paralelė, bet jų galima išvesti ir daugiau. Mes abu esame ne tik savo srities specialistai, aš daug metų dirbau vadybininku. Vadybos lygis biotechnologijose vienoks, o atėjęs į vaizduojamųjų menų sritį supranti, kaip čia viskas apleista. Dailės akademijoje lyg ir yra kultūros vadybos specialybė, bet, man atrodo, ten stoja neketinantys nieko vadybinti arba jų niekas prie tikro šio darbo neprileidžia. Matėsi plika akimi, kad trūksta kompetencijos, lyderių. Pažiūrėkime į kitas meno šakas, kokie pasauliniai vardai – Koršunovas, Nekrošius, Tuminas. Tai yra komandų lyderiai, pas juos patekę aktoriai mato pasaulinę perspektyvą. Muzikai Rinkevičius, Domarkas, Katkus, Ganelinas, Tarasovas, Sasnauskas, aktorių turime visą plejadą. Vaizduojamajame mene nieko panašaus nėra.

Danguolė: Buvo nesutarimų tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartų. Ryškių bendrų lyderių, kurie būtų parodę kryptį, neatsirado. Bent jau mums pasirodė, kad visas tas laukas truputėlį pasimetęs. Todėl plačiosios publikos susidomėjimas vaizduojamaisiais menais gerokai sumažėjo.

Viktoras: Sovietiniais laikais būdavo vadinamieji užpirkimai. Kelis kartus per metus vykdavo peržiūros, dailininkai pritapydavo teisingų paveikslų, kurie atspindėdavo teisingą sovietinę tikrovę. Po 1990 metų ta sistema visai sugriuvo, muziejai nebegaudavo lėšų naujiems darbams įsigyti, o dailininkai prarado finansavimą. Kitos sritys, pavyzdžiui teatras, muzika, gaudavo valstybės dotacijas ir šiek tiek užsidirbdavo iš bilietų, gastrolių, todėl išsilaikė.

Danguolė: Jie nesutarė dėl Dailės parodų rūmų, kam priklausys ir kas spręs, kokį meną ir kaip rodyti.

Viktoras: Jaunieji konceptualistai laimėjo tą mūšį ir atėmė erdvę iš vyresnių tradicionalistų. Nebuvo vienijančios idėjos, stimulų. Suprantame, kad kritikuoti lengva, todėl vienintelė išeitis – tiesiog pačiam imti ir padaryti geriau.

Mes pasirengę įpūsti gaivaus vėjo. Nors ir Šiuolaikinio meno centras, ypač – Nacionalinė dailės galerija įneša naujovių, jie gerokai pasitempė per pastaruosius metus. Parodos – vis įdomesnės, kuratoriai – išradingesni.

Mūsų muziejus jau žinomas, aptarinėjama, kad jis su kažkuo konkuruoja, bet mes dar nesame surengę nė vienos parodos!

Kodėl norėjote nerti į meno sritį, skirti jai didelius pinigus? Juk galėjote ramiai sau gyventi.

Viktoras: Ką reiškia gyventi ramiai? Atsisėsti priešais televizorių? Apie nieką negalvoti? Tik besmegeniai negalvoja, žmogus visą laiką apie ką nors mąsto. Pasakysiu tiesiai šviesiai: įdomu gyventi ne ramiai, o įdomiai. Mes dabar gyvename įdomiai – su visais įsipareigojimais, dideliais pinigais, kurie ten vaikšto ir neaišku, ar pasiteisins. Norime muziejų paversti patraukliu, kad į jį žmonės eitų, nes jei bus neįdomu, niekas nesilankys, neturėsime pinigų sumokėti už elektrą – ją teks išjungti ir į menus žiūrėsime pasišviesdami žvakėmis (šypteli).

Kažkur skaičiau, kad išlaikyti MO metams reikės 600 tūkstančių eurų.

Viktoras: Dabartiniais duomenimis, metams mažiausiai reikia milijono. Bandėme išsisukti su dešimčia darbuotojų, bet neišvengiamai reikės keturiolikos. Neskaičiuojant tų, kurie teiks paslaugas nebūdami darbuotojais. Jei seksis, galbūt pusę reikalingos sumos uždirbsime patys – iš bilietų, suvenyrų, salių nuomos, kino teatras „Pasaka“ rodys filmus. Kiti šaltiniai – valstybės dotacijos ir privatūs mecenatai. Pavyko gauti finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, bet neaišku, kaip bus kitais metais. Kol kas pavyksta išlaikyti minimalią bilietų kainą, branginti nesinorėtų, nes vidurinė klasė silpna, septyni eurai jau dabar kai kam atrodo brangu.

Danguolė: Vaikai iki septynerių į muziejų eis nemokamai, moksleiviai ir senjorai – už pusę kainos.

Viktoras: Juk ledai dabar tiek kainuoja. Nesuvalgyk vienos porcijos – ir gali visą dieną leisti muziejuje, jei menas įdomu.

Jei taupysime, nukentės programos, specialistų pasirengimas, renginių kokybė – nesinorėtų.

Dėl finansavimo kreipėmės į valstybę – ji negali remti privataus subjekto, jeigu viską perduotume, gal tuomet. Dabartinis mūsų tikslas – kad muziejus išsilaikytų pats. Tačiau jaučiame stiprų visuomenės pasitikėjimą ir palaikymą – jau kelios turtingos šeimos, verslininkai svaria suma parėmė muziejaus veiklą, šimtai savanorių užsirašė dirbti ir padėti muziejui sėkmingai veikti.

Nebuvo baugu ryžtis naujai pradžiai? Parduodami „Fermentą“ jau žinojote, kuo užsiimsite?

Viktoras: Žinojau, kad kuo nors turėsiu užsiimti. Pirma – nieko neveikti būtų neįdomu, antra – pardavęs verslą dvejus metus negalėjau niekuo panašiu užsiimti dėl nekonkuravimo. Reikėjo pagalvoti, kad šeimoje neišsiskirtų interesai. Kol vaikai maži, jie būna bendras interesas, bet kai užauga, išsivaikšto, vyro ir moters poreikiai gali išsiskirti. Jis, pavyzdžiui, eina į golfą, medžioklę, ji – į siuvinėjimo būrelį. Mes ir dabar turime savų užsiėmimų, bet menas užima didžiąją dalį mūsų laiko.

Pamenate, kada nusipirkote pirmąjį paveikslą?

Danguolė: Dar studijų metais įsigijau pirmuosius grafikos darbus – Vilučio, Jurkūno ir Gibavičiaus. Grafika buvo įperkama, aliejui pinigų nepakako. Kai pradėjome gyventi kartu, atsirado pirmieji tapybos darbai. Dabar jie sodyboje.

Viktoras: Jie į kolekciją nepateko. Profesorė Raminta Jurėnaitė mums padėjo atsirinkti, kokie autoriai bus kolekcijoje, kuri turėtų atspindėti visą Lietuvos peizažą. Mūsų skonis keitėsi ir vystėsi. Po kurio laiko, būdavo, sakau: „Raminta, palauk, aš išrinksiu.“ Ypač kai kalba pasisuka apie fotografiją, nes aš pats daug fotografuoju. Tapyboje iš pradžių buvau žalias – žinojau Antaną Gudaitį. Dabar absoliučiai tiksliai autorius atskiriu iš stiliaus, technikos, žinau laikotarpius, kada darbai buvo geresni, kada – nuosmukis. O jei dar pažįsti dailininką, esi bendravęs, visai kitaip vertini kūrinį. Šnekinti autorius einu su vaizdo kamera. Internete sudėti maži siužetai, bet jau galėčiau susukti ilgametražį dokumentinį filmą. Tai – tikras lobis, nes nemažai autorių jau išėję. Sklando juodas juokelis, kad galerininkui geriausias autorius – miręs. Toks juodas humoras, bet išties, kai autorius miršta, jo darbų kainos gerokai pašoka.

Esate citavęs amerikiečio milijonieriaus mintį, jog gėda mirti turtingam. Kas jus įkvėpė imtis, kaip pats sakote, „išvesticijų“?

Kai turi ką „išvestuoti“, tai ir sugalvoji. Jei neturi, net minties tokios nekyla. Mūsų hobis reikalavo lėšų, kurios niekada nesugrįš. Visas gudrumas – nepersistengti su „išvesticijomis“, kad jų nebūtų daugiau nei investicijų. Kalbant tiesiai, iš „Fermento“ gauti pinigai buvo padalyti į dvi dalis, viena – „išvesticijoms“, kita – „įdarbinta“, kitaip tariant, investuota. Procesas nėra nekontroliuojamas. Iš to, kas investuota, ir bandysime išlaikyti muziejų, jei jam pačiam nesiseks.

Gal posūkį į meną perėmėte iš žmonos? Nekart sakėte, kad ji – šeimos kultūros ministrė.

Aš namuose tai varžtą, tai lempą prisuku. O Danguolė atsakinga už savo ir mano kultūrinio akiračio plėtimą. Teatras, kinas, festivaliai, neapsiribojame tik Lietuva, važiuojame ir į kitas šalis. Ji organizuoja ir keliones. Būna, įsėdęs į lėktuvą klausiu: „Tai kur mes šiandien skrendam?“ Danguolė turėjo egzotiškų kelionių agentūrą „Avanturas“, atėjus krizei nutarėme ją uždaryti. Per šešerius agentūros metus Danguolė ne tik pamatė pasaulio, bet ir išmoko bendradarbiauti su skrydžių organizatoriais. Man – labai patogu. Atsidėkoju namuose tas vinis sukaldamas. Toks darbų pasidalijimas (juokiasi). Metafora, aišku.

Viktorai, gimėte Krasnojarske. Galbūt esate tremtinių vaikas?

Pagal oficialų statusą – taip. Močiutė Šeduvoje dirbo mokyklos direktore, senelis iš tėvo pusės buvo politikas. Atėjus sovietams jis buvo išsiųstas kasti Belomoro kanalo, o šeima su trimis vaikais – irgi į Sibirą. Iš mamos pusės senelis dirbo banke, o močiutė – namų šeimininkė. Tėvai susitiko Krasnojarske. Su tėčiu taip ir nesusipažinau – jis žuvo, kai man buvo gal šeši mėnesiai. Eidavo rinkti kedrų, kad užsidirbtų pinigų, miegodavo aukštai eglėse prisirišęs, apačioje degindavo laužus, kad vilkai neužpultų. Vieną naktį iškrito, prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Esu daugiau augintas močiučių, nes mama mokėsi.

Kaip pasukote į biochemiją?

Baigiau chemiją Vilniuje, išvažiavau studijuoti į Maskvą. Grįžau į institutą Lietuvoje. Iš pradžių tai buvo grynas mokslas – rašėme straipsnius, gavome valstybinį finansavimą iš Maskvos, atsirado fermentinių preparatų gamykla, jos laboratorija po trupučiuką virto institutu. Atėjo Kovo 11-oji. Rusai, su kuriais draugiškai sutarėme, paskambino pasveikinti ir pridūrė: „Pinigų daugiau nebebus.“ Reikėjo galvoti, ką daryti: eiti visiems kolona išsirikiavus į Gariūnus ar bandyti išsisukti. Atradome unikalių fermentų, jie buvo įdomūs pasauliui. Mums užteko proto neparduoti motininės bakterijos. Kai rusai finansavimą nutraukė, buvome jau visai rimtai šioje srityje įsisiautėję. Atsirado komercinė uoslė. Surinkau kolegas ir pasakiau: arba einame į Gariūnus, arba verdame fermentus. Visiems šokas: „Mes – mokslininkai!“ (Juokiasi.) Nepraėjo nė dešimt metų, ir jau turėjome atstovybes visame pasaulyje su centru Vilniuje.

O jūs, Danguole, kokią specialybę rinkotės?

Baigiau biologiją su biofizikos specializacija. Irgi dirbau „Fermente“.

Tarnybinis romanas?

Danguolė: Taip jau išėjo. Paskui jis mane iš darbo išmetė.

Viktoras: Oficialiai išmesti negalėjau, teko per šeimos liniją. Manau, kiekvienas, prieš pradėdamas dirbti, turi įgyti bazinį išsilavinimą. Danguolė būtent tą ir daro. Dirbdama Turto banke, TVM baigė verslo vadybą, dabar, kai dirbame su menais, išklausė visus menotyros bakalauro ir magistro kursus Dailės akademijoje.

Danguolė: Aš – arčiau introvertiško moksliuko tipažo, man reikia gilintis, jis daugiau viską vadybina. Vienas kitą papildome.

Ką veikia jūsų vaikai?

Danguolė: Visi trys turi savo šeimas, gyvena savarankiškai Vilniuje.

Viktoras: Visi mokslus baigė Anglijoje, bet grįžo į Lietuvą. Lina studijavo kultūros vadybą, Adomas – alternatyviosios energetikos vadybą, Vytautas – politiką ir tarptautinius santykius. Turime penkis anūkus, tikimės, kad jų bus ir daugiau. Patinka anūkams pas mus atvažiuoti pasiautėti. Baseinas yra, stalo tenisą išsitraukiam, valgyti duodam (kvatoja).