Kalnų dviračių „Tour de France“ vadinamas „Cape Epic“ varžybas Arnoldas VALIAUGA (29) ir Eimantas GUDIŠKIS (29) užbaigė aukštai iškeltomis galvomis – jie ne tik vyrų įskaitoje iškovojo aukštą 23-iąją vietą, bet ir tapo pirmaisiais čia dalyvavusiais lietuviais. Tačiau iki įsimintino finišo vienoje gražiausių Pietų Afrikos Respublikos vietų sportininkams teko keliauti ne vienus metus, mokytis vienam kitą pažinti iš pusės žodžio, o varžybose kartais net ir vienam kitą pastumti.
Kuo šios varžybos išskirtinės ir kaip pavyko praminti kelią į jas?
Arnoldas: Tai turbūt prestižiškiausios pasaulyje MTB dviračių varžybos, kuriose mina pačios stipriausios ekipos. Smagus ir pats aštuonias dienas trunkantis varžybų formatas, visą šį laiką tenka gyventi palapinių miestelyje. Čia yra dušai, dviračių saugyklos ir valgyklos, o palapinėse – tik čiužinys. Bet įpranti, nes kur kas svarbiau kasdien megzti pažintis ir keltis penktą valandą ryto, kad atsistotum prie starto linijos.
Eimantas: Iš pradžių trūko komforto, tačiau galiausiai džiaugdavomės suteikta palapine ir čiužiniu. O mintis apie šį iššūkį kilo prieš beveik trejus metus juokaujant prie bokalo alaus. Tada tai atrodė taip tolima ir nerealu...
Tačiau pusiaukelėje dalyvavome Šveicarijoje vykusiose varžybose, iškovojome antrąją vietą ir kartu galimybę startuoti „Cape Epic“. Kadangi dėl koronaviruso pandemijos varžybos buvo nukeltos ir joms pasirengti turėjome ne pusę, o pusantrų metų, nusprendėme išnaudoti šį šansą ir atidaryti lietuvių sąskaitą.
Pirmiausia reikėjo rasti rėmėjų, nes vien startinis mokestis komandai – septyni tūkstančiai eurų. Į juos neįskaičiuoti skrydžio bilietai, o reikėjo skraidinti ir dviračius – juk nesinori, kad technika strigtų. Visas projektas turėjo kainuoti 11–12 tūkstančių eurų.