„Atžalyno“ naujokai ir senbuviai ruošiasi į turą po Lietuvą
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje pagal Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“ pasikeitė pagrindinių vaidmenų aktoriai. Nuo šiol pagrindinį herojų našlaitį Petrą Keraitį Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje vaidina Mantas Barvičius, o jo geriausią draugą Jasių – Tomas Šečkus. Jaunieji aktoriai ir spektaklio senbuviai Vytautas Anužis bei Povilas Budrys kalba apie šio kūrinio aktualumą šiandien.
Kazio Binkio 1938 metais parašyto „Atžalyno“ centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tai nuotaikinga, įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.
Tomas Šečkus: Po šio spektaklio jaučiuosi tarsi padaręs gerą darbą
Veikėją Jasių vaidinantis Jono Vaitkaus mokinys aktorius Tomas Šečkus sako: „Mano nuomone, spektaklis yra apie gražią dviejų jaunuolių draugystę, pasiaukojimą, pasitikėjimą vienas kitu ir ištikimybę. O jei plačiau pažiūrėtume, tai „Atžalynas“ yra apie tą prarastąją kartą, užaugusią tarpukariu, apie žmones, kurie turėjo idealų ir tikėjo gražia ateitimi, bet atėjo karas ir dauguma jų kartos atstovų buvo nužudyti. Likę gimnazistai, jauni vaikinai ėjo į miškus, kovojo.
Tą patį sako ir Kazio Binkio brolis, kurio balso įrašą girdime spektaklio metu. Jis kalba apie jaunus žmones, kurie guldė savo galvas, kad išlaisvintų tėvynę. Ilgainiui jų maištas perėjo į tylesnį pasipriešinimą, per meną, literatūrą, muziką. Ta dvasia žmonėse išliko ir pratrūko per Sąjūdį. Manau, kad spektaklis yra apie žmones iki partizaninio karo ir kalba apie tai, kokie jie buvo dori, šviesūs, naivūs.
Ar Petro ir Jasiaus situacija galima tarp šiuolaikinio jaunimo? Manau, kad tikrai taip. Tiesiog noriu tikėti, kad kitaip ir būti negali. Gal mūsų karta kalba kita kalba, ne taip gražiai ir taisyklingai kaip spektaklyje, bet pasiaukojimas ir ištikimybė yra pamatinės žmogaus vertybės. Man atrodo, teatre turi būti tokie spektakliai, kurie ugdytų etiką, kultūrą bendraujant vienam su kitu. Po šio spektaklio visad jaučiuosi tarsi būčiau padaręs gerą darbą.“
Vytautas Anužis: tai doras spektaklis
„Buvo sėkmingos ir labai įdomios repeticijos su naujais jaunais aktoriais. Jie buvo labai pasiruošę, susidomėję Kazio Binkio pjese ir Jono Vaitkaus į spektaklį įdėta dvasia. Manau, kad jų įsiliejimas buvo labai organiškas, sklandus ir jie atliko labai nuoširdų namų darbą: įsigilino į tą laikmetį, to meto žmonių tarpusavio santykius, istorinį foną. Buvo gera žiūrėti į darbo ir meno žygdarbiams pasirengusius aktorius.
Prieš penkerius metus „Atžalynas“ visą aktorių ansamblį labai uždegdavo, jis buvo repetuojamas su labai švaria nuostata ir dideliu režisieriaus asistentės Reginos Garuolytės atsidavimu, kuri, sakyčiau, yra spektaklio siela. Niekuomet nebūdavo atsainaus, rutininio santykio, tai mus pačius visad pakylėdavo. Tos gražios, labai paprastos teigiamos vertybės: sąžiningumas, dora, pasiaukojimas, draugystė.
Į šį spektaklį kviečiame žiūrovus, kurie išsiilgę paprastumo, nuoširdumo, gerumo ir tikrų dalykų, ieškantys patvirtinimo savo orientyruose. Jie suras tai „Atžalyne“, nes tai labai doras spektaklis.
Gerų žmonių yra ir šiais laikais. Niekas nesikeičia. Yra nedorybės ir ydos jaunuose žmonėse, ir yra dori geri žmonės. Ir tu nieko nepadarysi. Iš kur, kodėl – aš nežinau...
Neseniai vaidinau Nataną Gintaro Varno spektaklyje Kaune, tai labai gražiai yra pasakyta šia tema: „Aš žinau, kaip doras žmogus galvoja; ir žinau, kad nėr šalies, kurioj dorų žmonių nebūtų.“ Čia rašo Lesingas aštuonioliktame amžiuje apie dvylikto amžiaus Jeruzalę, ir tai statome dvidešimt pirmame amžiuje. Taigi viskas pasaulyje yra lygiai taip pat.“
Mantas Barvičius: po pirmo spektaklio buvau šokiruotas
Tomo Šečkaus bendrakursis, dabar jau baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Mantas Barvičius sako: „Spektaklio komanda mus priėmė šiltai, palaikė ir davė puikių patarimų. Režisieriaus asistentė Regina Garuolytė labai padėjo „įvedimo“ procese, organizuodama atskiras repeticijas su aktoriais. Buvo malonu kurti ir įdomu įsilieti į spektaklį, kadangi tai pirma tokia mano patirtis. Jau vaidinau trijuose „Atžalyno“ rodymuose. Įspūdžiai yra labai skirtingi.
Pirmajame spektaklyje buvo vien moksleiviai. Buvau šokiruotas, kaip jie šūkavo spektaklio metu, komentavo lyg žiūrėdami filmą. Dar nebuvau susidūręs su tokia paauglių auditorija. O kiti du rodymai vyko tarsi bažnyčioje, žiūrovai labai įdėmiai ir jautriai sekė spektaklį.
Spektaklyje įžvelgiu ne tik sąžiningumo ir doros temą, bet ir tvirtumo. Petras labai valingas, jis žino, ką nori daryti, ir labai tuo tiki. Tokio užtikrintumo dabar mažai. Jaučiu tai ir pats. Petro pozicija įkvepia, nes dabar mes turime tiek daug pasirinkimų, kad kartais nebedrįstame tvirtai apsispręsti.
Jei klausiate, ko aš siekiu šiuo vaidmeniu, tai tiesiog labai norėčiau nepakeisti įspūdžio, kurį pats patyriau žiūrėdamas spektaklį. Suteikti žiūrovui šviesų, įkvepiantį jausmą. Besiruošiant vaidmeniui, maniau, kad reikia sugalvoti tam tikrų sprendimų, prisitaikymų, bet režisierius Vaitkus pasakė, kad reikia kuo nuoširdžiau vaidinti. O nuoširdumas yra, ko gero, sudėtingiausias kelias. Ne ironizuoti, ne juokinti, o nuoširdžiai perteikti veikėjų istoriją.“
Povilas Budrys: nereikia bijoti paprastumo
Klasės auklėtoją vaidinantis Povilas Budrys sako: „Taip, tai paprasta, naivu, net ir mums patiems buvo toks įspūdis, kai pirmą kartą skaitėme pjesę, bet juk kiekviename žmoguje yra ir tas naivumas, ir paprastumas. Visi esame kažkada gavę pirmąjį laišką, turėję geriausią draugą ar draugę. Žiūrėdami šį spektaklį, žmonės tai atsimena ir todėl „Atžalynas“ yra visiems artimas.
Tai bendras pabuvimas. Žiūriu, kaip pagyvenę žmonės šiltai priima, ir visai kitaip būna, kai spektaklį žiūri vien mokyklos. Geriausia, kai būna mišri publika, tuomet vaikai prižiūrimi suaugusių tampa dėmesingesni, kas vyksta scenoje. O jei būna vien tik mokiniai, tai jie juk vaidina vieni prieš kitus. Kuris drąsesnis, kuris išsišoks. Ir tai labai suprantama. Dėmesį išlaikyti daugiau nei 45 minutes jiems sunku. Bet šiaip dabar gastrolėse pavyksta labai nuoširdūs spektakliai. Bendra atmosfera būna labai jauki. Toks šiltas jausmas aplanko po spektaklio, atrodo, kad visi labiau žmonėmis pasijaučia. Ne po vieną, o visi kartu.
Jei spektaklis sužadina kitiems šiltą jausmą tai labai gerai, nes gyvenime tos šilumos ir atvirumo kartais labai trūksta. Teatrai dabar stengiasi kitaip patraukti dėmesį. O to paprastumo, visi gi žinom, kad kartais pasiilgstam. Aišku, ir mums, aktoriams, kartais baisu pasirodyti tokiems paprastiems, nuoširdiems, nes tokie jau norim būti įdomūs, sudėtingi, nepaprasti. Tad paprastumas tampa vertybe.“
„Atžalynas“ kovo 15 d. bus parodytas Alytaus kultūros ir komunikacijos centre, kovo 17 d. – Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, balandžio 18 d. – Panevėžio bendruomenių rūmuose, balandžio 25 d. – Klaipėdos žvejų rūmuose.