Audrius Bružas: „Aš aktorius visam gyvenimui, bet nebesu tik aktorius“

Susitikome Užupyje, kur mums besikalbant praeiviai nuolat sveikinosi su Audriumi. Nenuostabu, juk čia A.Bružas yra atidaręs kokybiškų ir stilingų batų parduotuvę „Oxford“ ir prieš metus atvėrė teatro namus – kokteilių barą „Kitas kampas“. Kaip laviruoti tarp asmeninio gyvenimo ir darbų, ko tikėtis naujame teatro sezone ir kuo dabar gyvena aktorius? Apie tai kalbamės su Audriumi Bružu.

Vasara aktoriai ruošiasi naujam sezonui, leidžiasi į gastroles arba ilsisi. Audriau, kaip tu leidi vasarą?

Aš aktorius visam gyvenimui, bet nebesu tik aktorius. Pradėjau labai aiškiai jausti savo visas roles ir pareigybes. Aš esu ir sūnus, nes turiu solidaus ir gražaus amžiaus mamą, esu tėvas, esu aktorius scenoje, esu prodiuseris, kai reikia kažką suorganizuoti, esu renginių vedėjas, esu direktorius ir nešu atsakomybes. Turiu daug skirtingų rolių, taigi, galėčiau sakyti, kad mano aktorius vasarą labiau ilsisi, bet kitos mano rolės dirba ir vasarą.

Spektakliai, improvizacijos pasirodymai, renginių vedimas, „Oxford“ parduotuvė, neseniai atidarytas teatro baras ir televizijos projektai – kaip atrandi balansą tarp visų savo veiklų?

Man patinka toks pasakymas „būti ant bėgių“. Gali svirduliuoti, bet bėgiai iš esmės yra labai stabilūs, juk geležinkeliai turi būti pakankamai tiesūs, kad išsilaikytum ant bėgių, galėtum kryptingai judėti reikiama linkme. Būna kartais svirduliuoji, viena pusė pakyla nuo bėgių, bet dar nenukrenti, jei nukristum, tai visai išprotėtum, susirgtum. Kartais ir aš, esu pajutęs kritinių momentų, kai tikrai reikia sustoti, nors galiu patempti nemažas apkrovas ir moku greit pailsėti, bet esant nemažai skirtingų veiklų, būna momentų, kai sudėtinga atrasti balansą tarp asmeninio gyvenimo ir darbo, bet veiklos yra įdomu.

Iš esmės, vienas visko nenuveiksi, todėl labai svarbu gera komanda. Gali daug dalykų organizuoti vienas, bet dažnai negali jų įgyvendinti vienas. Dabar toks etapas, kai esant visoms veikloms, noriu suformuoti gerą komandą ir kartu su ja išmokti gerai žaisti, perduoti pasus, kad gerai vieni kitus suprastume, pajaustume. Komanda neatsiejama nuo pasitikėjimo, o pasitikėjimas – viena iš svarbiausių vertybių, kuri suteikia mums saugumo jausmą. Jei pasitikiu savimi, tai pasitikiu ir komanda.

Kokia didžiausia visų šių veiklų prasmė?

Yra geniali frazė, kurią pasakė vienas personažas, regis, Tuzenbachas iš spektaklio „Trys seserys“. Vaikščiodamas ir samprotaudamas jis sako: „Sninga. O kokia prasmė?“ Tai ir man, pavyzdžiui, kai sninga – tai labai gražu, tokia ir prasmė, kad gražu, o kai sninga ar lyja, vyksta procesai, kurie drėkina žemę, vyksta ciklai, procesai.

Man patinka procesas. Esu orientuotas ne tik į rezultatą. Reikia mėgautis tokiais dalykais, kaip vėjo gūsis, o ne tik įlipimu į patį kalną. Prasmė, kai tu sujungi procesus ir pradedi matyti, kad tai, ką darai neblogina pasaulio, o pagerina jį. Pavyzdžiui, tol kol aktorius būna scenoje – tol jis reikalingas. Aktorius gauna emocinį pasitenkinimą ir procesas, jo daroma įtaka kitiems, tampa didžiausia prasme. Man didelė prasmė yra ir tame, kokią įtaką mano veiklos daro žmonėms, kurie ateina į improvizacijos teatrą ir gauna gerų emocijų arba užsuka į barą ir mėgaujasi jo estetika. Svarbu ieškoti prasmės ir ją pajusti paprastuose dalykuose.

Kas buvo sunkiausia pandemijos metu?

Pandemija man nebuvo geras laikotarpis, kuriame aš atradau laiko skaityti knygas, atostogauti. Tas laikotarpis buvo labai prastas, dirbant versle tai buvo nepatogus laikotarpis, kuris rijo resursus ir negeneravo pajamų. Man patinka užsiimti improvizacine veikla, o pandemija viską sustabdė, man neliko savirealizacijos. Savęs realizuoti miške, prie ežero, prie jūros neturiu tikslo, nes aš save realizuoju scenoje, renginiuose, komunikuodamas su žmonėmis. Tarp viso to skiriu laiko laisvalaikiui tiek, kiek noriu jo skirti praleidimui prie jūros, pasivaikščiojimui ar pasivažinėjimu dviračiu. To laisvalaikio per pandemiją man buvo per daug. Mėgstu ir moku susiorganizuoti veiklas, turėti tame materialinę ir dvasinę naudą bei prie viso to rasti laiko pailsėti, pakeliauti, pabūti su savo kolektyvu.

Atrodo, kad visada išlieki entuziastingas ir pozityvus. Kas tave vedė į priekį nelengvais laikais?

Nežinau, turbūt nevedė kažkas stipriai į priekį, bet pačiam buvo įdomu kaip dabar išsirutulioti. Tai labai plati tema, bet iš esmės, mano mintyse įvyko tam tikra inventorizacija ir saviauditas to ką darau, su kuo darau, kaip noriu daryti ir su kuo tęsti savo veiklas. Šiuo laikotarpiu prasigryninau mintis ir supratau, kad man padeda suformuoti įgūdžiai ir nuovoka. Improvizacijoje irgi taip pat – mes kuriam su tuo kas yra čia ir dabar, neprapuoli, nepuoli į paniką, depresiją ar į kažkokias destrukcines emocijas, o iš to kas yra sugebi gyventi ir kurti turinį.

Po karantino labai daug dirbau, laisvalaikio turėjau mažai. Kartais žmonės nori turėti gėlyną, bet nesupranta, kad iš pradžių reikia labai tinkamai apdirbti žemę ir nuolat rūpintis gėlynu. Darant bet ką naujo reikia labai daug resursų, o kai neturiu apkrovų, tai noriu įsprausti save į tą neišdirbtą žemės lauką ir sukultūrinti jį.

Pavasarį grįžot į didžiąsias sales, netrukus, rugpjūčio 24 d. improvizacijos šou „Gero juoko dozė įvyks“ Palangos koncertų salėje. Kokie jausmai aplankė grįžus į priešpandeminį ritmą ir į didžiąsias sales?

Manau, kad negrįžom dar į priešpandeminį ritmą, pažiūrėsim kaip seksis rudenį, jei viskas bus gerai. Kai parodom tik vieną spektaklį, tai apima toks jausmas, kad kažkas vienkartinio įvyko ir toliau vėl nevyksta. Iš kitos pusės, mes ir negrįšim į tai, kas buvo, nes reikėtų laiko mašinos. Taigi, tokio užimtumo, koks buvo prieš karantiną, kol kas neturėjome, tačiau stengiamės, kad grįžtume į tą pačią rutiną šiame 14-tame teatro „Kitas kampas“ sezone.

Dažniau rodysime „Gero juoko dozės“ spektaklius skirtinguose Lietuvos miestuose, vienas iš jų jau rugpjūčio 24 d. Palangoje, toliau rodysim žiūrovų pamiltą spektaklį „Nuostabūs dalykai“ bei galėsime vaidinti teatro namuose – bare „Kitas kampas“. Jėgų daug, energijos daug, daug naujų darbų, nauja platforma – renginių erdvė ir baras. Dar labiau papildėm savo spalvų paletę, todėl ir mums įdomiau ir žmonėms.

Kur labiau patinka vaidinti: didelėse scenos ar jaukioje erdvėje, kur auditorijoje vos keliasdešimt vietų?

Didelės erdvės man labai patinka, nes jos sudėtingos. Norisi apkabinti, apglėbti ir pajungti visus žiūrovus. Tam, kad tai pavyktų, reikia labai daug tiek asmeninės, tiek komandinės mobilizacijos. Mums svarbu ne tik užlipti į sceną, mums svarbu, kad žiūrovas pajustų emocijas. Mano, kaip aktoriaus, tikslas – kad įvyktų spektaklis, kad žiūrovas išgyventų emocijas. Kai sugebam scenoje kalbėti taip, kad mus suprastų, sugebam komunikuoti taip, kad paveiktume žmonių emocijas ir, kai jie atėję į renginį gauna kur kas stipresnes emocijas nei gyvenime pajunta, tai tuomet ir įvyksta šios jungtys. Tuomet sakome, kad spektaklis įvyko.

Stebint teatro KITAS KAMPAS aktorius scenoje, žiūrovai gali nesunkiai pastebėti aktorių sinergiją, atrodo, kad partneriai esate ne tik scenoje, bet ir draugai kasdienybėje. Kas svarbiausia siekiant išlaikyti gerus santykius?

Komanda turi leisti daug laiko kartu. Jei jie jaučia tave – tu jauti juos. Būdami kartu su jais, komunikuodami, pažindami vieni kitus, augdami kartu, turime būti ir panašioje vertybių skalėje. Reikia formuoti komandos dimensiją, kurioje nėra ironijos vieniems prieš kitus, ironija iš viso yra silpnųjų ginklas.

Komandoje nėra ironizavimo, baimių, tu žinai, kad jeigu tu krisi – tave pagaus, jei kitas kris – tu gaudysi. Pavyzdžiui, geras kapitonas uždengs savo karį krūtine ir tą darys net sąmoningai nepagalvojęs, jo kūnas tiesiog taip atsistos jį apsaugoti ir viskas. Pasąmoniniame lygmenyje reikia dirbti, kad pasiektume tokią komandinę dimensiją.

Netrukus baras „Kitas kampas“ minės vienerių metų gimtadienį. Kokių pamokų išmokai per šiuos metus naujame versle?

Kantrybės. Vaikystėje būdavo – pasodini žirnį ir jau nori, kad kitą dieną išdygtų, o jis net išbrinkti nespėjo. Kalbant apie kantrybę, nekalbu tik apie pelną, kantrybės reikia bendravime su žmonėmis, su kantrybe pačiam suprasti, suvokti pažinti šią naują sferą. Kantrybė – didelė vertybė ir dorybė, kantrybės negali suvaidinti.

Meilę galima gal imituoti, bet kantrybės nesuvaidinsi. Negali priversti žmogaus mylėti, taip ir su kantrybe arba ji yra arba jos nėra. Kantrus esi tada, kai iš tiesų esi kantrus, kai išsiugdai kantrybę. O tai labai įdomu ir didelė vertybė, nekantrume mes pasiduodame emociijoms, o emocijos nėra struktūra, jos gražu ir smagu, bet norint sukurti kažką reikia struktūros.

Kaip manai, kas labiausiai sužavi baro svečius?

Dvasia ir jaukumas. Tai vieta, kur ne gali sutikti mėgstamą aktorių, su juo susipažinti, pasikalbėti, niekada nežinai kada sutiksi aktorius, tad tai gaunasi tarsi žaidimas, kaip ir improvizacijoje – niekada nežinai.

Po improvizacijos šou Palangoje, pasitiksite naują, 14-liktą teatro sezoną. Kokių naujienų paruošėt teatro KITAS KAMPAS gerbėjams?

Kiekvienas improvizacijos spektaklis „Gero juoko dozė“ yra kaip naujas čempionatas. Pavyzdžiui, krepšinio varžybas visi jau matę daug kartų, bet kas kartą skiriasi komandos, žaidėjai, rungtynių eiga, todėl einame ir vėl žiūrėti krepšinio. Taip ir su spektakliu „Gero juoko dozė“ – kiekvieną kartą spektaklis būna vis kitoks. Į komandą ketinam pakviesti naujų žmonių. Spektaklis „Nuostabūs dalykai“ grįžta, planuojame ir naujų spektaklių antroje sezono pusėje, po naujų metų.

Grįš ir „Improvizadieniai“, kurie vyksta „Kito kampo“ bare, tai naujas formatas, kurį pradėjome rodyti praeitų metų pavasarį. Po šių pasirodymų seka diskusijos su aktoriais. Teatro meno vadovas Kirilas Glušajevas pristatys „Improvizacijos studiją“ norintiems išbandyti, susipažinti su improvizacija, mokymus, komandos formavimo renginius įmonėms. Teatro bare ir toliau vyks teminiai vakarai, muzikos grojimai, kur galėsite sutikti savo mylimus aktorius.