Audrius Bružas: „Laikas nustoti lietuviams save vaizduoti nabagėliais. Kada pradėsime save laikyti drąsiais, savimi pasitikinčiais europiečiais?“

Į 4 grupes suskirstyti dalyviai kūrė improvizacinius spektaklius, kuriuos vėliau festivalio metu galėjo pamatyti ir žiūrovai. Grupė, kurioje vaidino A. Bružas, festivalio prodiuserių ir žiūrovų buvo puikiai įvertinta ir pakviesta kitais metais Berlyne atidaryti kitą ilgametį improvizacijos festivalį. Apie šį unikalų, pirmą kartą rengtą improvizacijos festivalį ir asmeninius atradimus jo metu pasakoja improvizacijos meistras A. Bružas.

Audriau, pirmasis festivalio etapas rudenį vyko skirtingose Europos miestuose, pats buvai Liublianoje, o antrasis, finalinis etapas – Berlyne. Koks buvo šio projekto tikslas ir esmė?

Festivalio esmė yra mūsų gyvenimai ir patirtys skirtingose Europos valstybėse. Nors mes ir gyvename senojoje Europoje visai netoli vieni kitų, kai kuriais klausimais esame panašūs, o kai kuriais labai skirtingi. Gyvename kitomis aktualijomis, turime nors ir panašią, tačiau kartu skirtingą istoriją bei patirtis. Todėl, projekto esmė buvo improvizacijos pagalba ieškoti bendros kalbos, pažinti vieni kitus, vienytis ir kurti darnią bendruomenę.

Kas buvo sunkiausia bendraujant su skirtingų tautybių kūrėjais?

Sunku buvo atsikratyti apsimestinio mandagumo, tariamo padorumo ir netikrų šypsenų bendraujant tarpusavyje. Man buvo svarbu būti maksimaliai atviru, drąsiai reikšti savo nuomonę, atsiduoti ir pasiimti iš kitų kiek įmanoma daugiau. Projekte mes visi buvome labai skirtingi ir aš nežinau, ką galvojo bei jautė kiekvienas, bet vienas prancūzas mane pavadino pavojingu. Aš tai priėmiau kaip komplimentą, nes būti atviru šiais laikais gali būti pavojinga. (šypsosi)

Taip pat, svarbu buvo suprasti ir susikalbėti vieniems su kitais scenoje. Teatrinė kalba, buvimas scenoje su kolegomis – lyg santykiai, kuriems reikia laiko, kad pasiektum kūrybinę bendrystę. Kuo geriau pažinsi, tuo geriau suprasi. Trumpalaikė pažintis turi žavesio, bet ne visada turi didelę prasmę ir tęstinumą. Mano noras šiame projekte buvo tą pažintį paversti kuo gilesne ir prasmingesne, o tam reikėjo drąsos. (šypsosi)

Grįžęs iš Liublianos džiaugeisi, jog pasaulis turi ko pasimokyti iš Lietuvos improvizatorių, didžiavaisi teatro profesionalumu. Kokiomis nuotaikomis grįžai iš Berlyno?

Yra tokia legenda: žmogus žiūrėjo pro savo namo langą ir tolumoje pamatė šviečiantį žiburį. Tas žiburys jam pasirodė labai grąžus, mįslingas ir viliojantis, kad žmogus net pradėjo svajoti, kaip gera būtų ten gyventi. Pagaliau jis leidosi į žygį, kol po ilgos kelionės pasiekė išsvajotą žiburį, tačiau vietoje stebuklo rado paprastą apšerpėjusiu stogu namą. Priėjo prie to namelio atsisuko į tą pusę, iš kurios atėjo, ir tolumoje atpažino šviečiantį savo namo žiburį, kuris atrodė toks gražus ir viliojantis.

Aš manau, kad geriausia vieta būti yra ta, kurioje esame tą akimirką. Deja, dažnai nesugebame džiaugtis buvimu čia ir dabar. Įsivaizduojame, kad mūsų laimė yra kažkur kitur, o ne mumyse. Todėl, keliavimas ir aplinkos stebėjimas atvira bei žingeidžia akimi leidžia lengviau suprasti, kas mes esame, šiuo atveju, kas yra mūsų teatras, ansamblis, ką mes darome, kaip darome, kokiame suvokime esame ir ką mes duodame Lietuvos žiūrovams. Jeigu Vilniuje teatras „Kitas kampas“ gali į pasirodymą pritraukti 2000 žiūrovų - tai yra džiugu. Tai sustiprina pasitikėjimą savimi, suvokimą, kad esame įdomūs ir galintys įkvėpti savo žiūrovus. Nereikia lyginti, kurie geri, kurie blogi, tačiau grįžęs iš Berlyno supratau vienintelį dalyką - „Kitas kampas“ yra aukščiausios prabos improvizacijos teatras Europoje bei pasaulyje.

Ką naujo asmeniškai atradai šiame projekte?

Labai gerai yra pasižiūrėti į save iš šono. Po festivalio supratau esminį dalyką, kurį sakau ir žmonėms improvizacijos treniruotėse, kad mes dažnai patys nepastebėdami užstringame tam tikruose šablonuose, klišėse, komforto zonose. Norint plėsti akiratį, turime kaupti naujas patirtis save pastatydami į nepatogias situacijas. Buvimas tiek Liublianoje, tiek Berlyne man buvo visiškas išėjimas iš komforto zonos. Man iššūkiais buvo improvizuoti anglų kalba, eiti į sceną, kai apie tave niekas nieko nežino. Ten tu nesi nei iš 15 ar 20 kartų matyto spektaklio, nei iš „Dar pažiūrėsim“ ar „Pagauk kampą“. Tu esi čia ir dabar. Tu esi įdomus arba ne, jaudini žiūrovą arba ne. Šis užnugario neturėjimas buvo didžiulis iššūkis, kuris priminė, kad niekada negalima užsibūti esamuose pasiekimuose. Vanduo turi nuolatos tekėti. Visi pasiekimai yra tik etapai, nes viskas yra procesas. Patirtys yra gerai, bet pasakymas, kad aš išmanau, ką darau iš karto stabdo saviugdą. Todėl, džiaugiuosi ir manau, kad pačiu metu nuvykau į Berlyną, kur išlaisvinau savo požiūrį ir supratau, kad reikia ir vėl grįžti prie smulkiausių dalykų, treniruočių ir panašiai.

Kitais metais teatras švęs 10-ies metų jubiliejų. Tai teatrui daug ar mažai?

Teatrui tai yra daug. Šį teatro etapą pavadinčiau branda. Būtent todėl visai neseniai teatre įvyko premjera „Nuostabūs dalykai“ – kitokios tematikos teatro spektaklis, kuris ne tik suteikia gerą nuotaiką žiūrovui, bet ir verčia jį mąstyti rimtomis aktualiomis bei atpažįstamomis ir svarbiomis temomis. Teatro branduolys yra keturi pagrindiniai, nuo pat teatro susikūrimo pradžios išlikę aktoriai: aš, Kirilas Glušajevas, Martynas Nedzinskas ir Balys Latėnas. Tai byloja apie santykių tvirtumą ir aiškias teatro vertybes. Viena pagrindinių – profesionalumas. Einant ant scenos su kolegomis svarbu ne tik mėgautis procesu, bet ir žinoti, kaip sužadinti ir valdyti žiūrovo vaizduotę. Tai yra profesionalumas, kurio mes visada siekėme ir siekiame.

Ar sutiktum, kad mes lietuviai ne tik improvizacijoje, tačiau ir daugelyje sričių esame užsispyrę, darbštūs ir siekiantys aukščiausios kokybės, tačiau dažnai tuo nemokame džiaugtis, menkiname save? Kaip manai, kodėl taip yra?

Žmonės tampa savo susikurtų nelaimių įkaitais. Mes galime džiaugtis ir tuo, kad esame, einame gatve, esame sveiki, turim laisvą valią mąstyti ir pasirinkti, kaip nugyventi savo gyvenimą. Lietuvoje net netikrų šypsenų yra mažokai. Reikia ugdyti visuomenėje sveiką savivertę. Todėl, kaip sakoma: „Fake it till you make it“ (liet. Kartok tol, kol tai taps neatsiejama tavo dalimi).

Pasaulis yra atviras, lengva yra keliauti, stebėti pasaulį internete, gauti informacijos, literatūros. Niekada dar nebuvo tiek galimybių, kiek dabar jų yra. Reikia tik nusivalyti nosį ir susivokti pagaliau, kad aš pats kuriu savo aplinką, Lietuvą, pasaulį, o neužsimti kitų kaltinimu nusimetant nuo savęs atsakomybę.

Kaip apie save pasauliui galime prabilti garsiau?

Pirmiausia, laikas nustoti lietuviams vaizduoti save nabagėliais. Reikia pradėti save laikyti drąsiais, būti oriais, savimi pasitikinčiais europiečiais. Būnant Berlyne mano savivertė buvo kur kas aukštesnė už daugelio europiečių. Nors mano gimta šalis maža, bet aš ją myliu, man ne gėda dėl jos ir aš randu, kuo joje didžiuotis.

„Mūsų gyvenimai“ projekte įsitikinau, kad pasaulis yra toks, koks aš esu. Ne šalis yra kalta, kad tu nabagėlis, o tu pats pavertei šalį nabagėlių šalimi jausdamasis tokiu. Per tokią istorinę raidą išlaikėme savo kultūrą, kalbą, tradicijas. Tuo ir didžiuokimės, pamirškime nuoskaudas. Stebint visus Lietuvos valstybės minėjimus susidaro įspūdis, kad mes visada kažko gedime, o ne džiaugiamės, kad esame laisvi, turime galimybę rinktis, mąstyti ir veikti. Reikia ne su nuoskaudomis ir prisiminimais gyventi, bet žiūrėti, ką dabar kuriame kartu petys į petį. Žiūrėti, ką aš pats kuriu. Reikia į save pasižiūrėti iš šono ir atsisakyti to, kas mums trukdo ir skatinti tai, kas mums padeda gyventi, kuo mes įdomūs pasauliui.

Audriau, pirmasis festivalio etapas rudenį vyko skirtingose Europos miestuose, pats buvai Liublianoje, o antrasis, finalinis etapas – Berlyne. Koks buvo šio projekto tikslas ir esmė?

Festivalio esmė yra mūsų gyvenimai ir patirtys skirtingose Europos valstybėse. Nors mes ir gyvename senojoje Europoje visai netoli vieni kitų, kai kuriais klausimais esame panašūs, o kai kuriais labai skirtingi. Gyvename kitomis aktualijomis, turime nors ir panašią, tačiau kartu skirtingą istoriją bei patirtis. Todėl, projekto esmė buvo improvizacijos pagalba ieškoti bendros kalbos, pažinti vieni kitus, vienytis ir kurti darnią bendruomenę.

Kas buvo sunkiausia bendraujant su skirtingų tautybių kūrėjais?

Sunku buvo atsikratyti apsimestinio mandagumo, tariamo padorumo ir netikrų šypsenų bendraujant tarpusavyje. Man buvo svarbu būti maksimaliai atviru, drąsiai reikšti savo nuomonę, atsiduoti ir pasiimti iš kitų kiek įmanoma daugiau. Projekte mes visi buvome labai skirtingi ir aš nežinau, ką galvojo bei jautė kiekvienas, bet vienas prancūzas mane pavadino pavojingu. Aš tai priėmiau kaip komplimentą, nes būti atviru šiais laikais gali būti pavojinga. (šypsosi)

Taip pat, svarbu buvo suprasti ir susikalbėti vieniems su kitais scenoje. Teatrinė kalba, buvimas scenoje su kolegomis – lyg santykiai, kuriems reikia laiko, kad pasiektum kūrybinę bendrystę. Kuo geriau pažinsi, tuo geriau suprasi. Trumpalaikė pažintis turi žavesio, bet ne visada turi didelę prasmę ir tęstinumą. Mano noras šiame projekte buvo tą pažintį paversti kuo gilesne ir prasmingesne, o tam reikėjo drąsos. (šypsosi).

Grįžęs iš Liublianos džiaugeisi, jog pasaulis turi ko pasimokyti iš Lietuvos improvizatorių, didžiavaisi teatro profesionalumu. Kokiomis nuotaikomis grįžai iš Berlyno?

Yra tokia legenda: žmogus žiūrėjo pro savo namo langą ir tolumoje pamatė šviečiantį žiburį. Tas žiburys jam pasirodė labai grąžus, mįslingas ir viliojantis, kad žmogus net pradėjo svajoti, kaip gera būtų ten gyventi. Pagaliau jis leidosi į žygį, kol po ilgos kelionės pasiekė išsvajotą žiburį, tačiau vietoje stebuklo rado paprastą apšerpėjusiu stogu namą. Priėjo prie to namelio atsisuko į tą pusę, iš kurios atėjo, ir tolumoje atpažino šviečiantį savo namo žiburį, kuris atrodė toks gražus ir viliojantis.

Aš manau, kad geriausia vieta būti yra ta, kurioje esame tą akimirką. Deja, dažnai nesugebame džiaugtis buvimu čia ir dabar. Įsivaizduojame, kad mūsų laimė yra kažkur kitur, o ne mumyse. Todėl, keliavimas ir aplinkos stebėjimas atvira bei žingeidžia akimi leidžia lengviau suprasti, kas mes esame, šiuo atveju, kas yra mūsų teatras, ansamblis, ką mes darome, kaip darome, kokiame suvokime esame ir ką mes duodame Lietuvos žiūrovams. Jeigu Vilniuje teatras „Kitas kampas“ gali į pasirodymą pritraukti 2000 žiūrovų - tai yra džiugu. Tai sustiprina pasitikėjimą savimi, suvokimą, kad esame įdomūs ir galintys įkvėpti savo žiūrovus. Nereikia lyginti, kurie geri, kurie blogi, tačiau grįžęs iš Berlyno supratau vienintelį dalyką - „Kitas kampas“ yra aukščiausios prabos improvizacijos teatras Europoje bei pasaulyje.

Ką naujo asmeniškai atradai šiame projekte?

Labai gerai yra pasižiūrėti į save iš šono. Po festivalio supratau esminį dalyką, kurį sakau ir žmonėms improvizacijos treniruotėse, kad mes dažnai patys nepastebėdami užstringame tam tikruose šablonuose, klišėse, komforto zonose. Norint plėsti akiratį, turime kaupti naujas patirtis save pastatydami į nepatogias situacijas. Buvimas tiek Liublianoje, tiek Berlyne man buvo visiškas išėjimas iš komforto zonos. Man iššūkiais buvo improvizuoti anglų kalba, eiti į sceną, kai apie tave niekas nieko nežino. Ten tu nesi nei iš 15 ar 20 kartų matyto spektaklio, nei iš „Dar pažiūrėsim“ ar „Pagauk kampą“. Tu esi čia ir dabar. Tu esi įdomus arba ne, jaudini žiūrovą arba ne. Šis užnugario neturėjimas buvo didžiulis iššūkis, kuris priminė, kad niekada negalima užsibūti esamuose pasiekimuose. Vanduo turi nuolatos tekėti. Visi pasiekimai yra tik etapai, nes viskas yra procesas. Patirtys yra gerai, bet pasakymas, kad aš išmanau, ką darau iš karto stabdo saviugdą. Todėl, džiaugiuosi ir manau, kad pačiu metu nuvykau į Berlyną, kur išlaisvinau savo požiūrį ir supratau, kad reikia ir vėl grįžti prie smulkiausių dalykų, treniruočių ir pan.

Kitais metais teatras švęs 10-ies metų jubiliejų. Tai teatrui daug ar mažai?

Teatrui tai yra daug. Šį teatro etapą pavadinčiau branda. Būtent todėl visai neseniai teatre įvyko premjera „Nuostabūs dalykai“ – kitokios tematikos teatro spektaklis, kuris ne tik suteikia gerą nuotaiką žiūrovui, bet ir verčia jį mąstyti rimtomis aktualiomis bei atpažįstamomis ir svarbiomis temomis. Teatro branduolys yra keturi pagrindiniai, nuo pat teatro susikūrimo pradžios išlikę aktoriai: aš, Kirilas Glušajevas, Martynas Nedzinskas ir Balys Latėnas. Tai byloja apie santykių tvirtumą ir aiškias teatro vertybes. Viena pagrindinių – profesionalumas. Einant ant scenos su kolegomis svarbu ne tik mėgautis procesu, bet ir žinoti, kaip sužadinti ir valdyti žiūrovo vaizduotę. Tai yra profesionalumas, kurio mes visada siekėme ir siekiame.

Ar sutiktum, kad mes lietuviai ne tik improvizacijoje, tačiau ir daugelyje sričių esame užsispyrę, darbštūs ir siekiantys aukščiausios kokybės, tačiau dažnai tuo nemokame džiaugtis, menkiname save? Kaip manai, kodėl taip yra?

Žmonės tampa savo susikurtų nelaimių įkaitais. Mes galime džiaugtis ir tuo, kad esame, einame gatve, esame sveiki, turim laisvą valią mąstyti ir pasirinkti, kaip nugyventi savo gyvenimą. Lietuvoje net netikrų šypsenų yra mažokai. Reikia ugdyti visuomenėje sveiką savivertę. Todėl, kaip sakoma: „Fake it till you make it“ (liet. Kartok tol, kol tai taps neatsiejama tavo dalimi).

Pasaulis yra atviras, lengva yra keliauti, stebėti pasaulį internete, gauti informacijos, literatūros. Niekada dar nebuvo tiek galimybių, kiek dabar jų yra. Reikia tik nusivalyti nosį ir susivokti pagaliau, kad aš pats kuriu savo aplinką, Lietuvą, pasaulį, o neužsimti kitų kaltinimu nusimetant nuo savęs atsakomybę.

Kaip apie save pasauliui galime prabilti garsiau?

Pirmiausia, laikas nustoti lietuviams vaizduoti save nabagėliais. Reikia pradėti save laikyti drąsiais, būti oriais, savimi pasitikinčiais europiečiais. Būnant Berlyne mano savivertė buvo kur kas aukštesnė už daugelio europiečių. Nors mano gimta šalis maža, bet aš ją myliu, man ne gėda dėl jos ir aš randu, kuo joje didžiuotis.

„Mūsų gyvenimai“ projekte įsitikinau, kad pasaulis yra toks, koks aš esu. Ne šalis yra kalta, kad tu nabagėlis, o tu pats pavertei šalį nabagėlių šalimi jausdamasis tokiu. Per tokią istorinę raidą išlaikėme savo kultūrą, kalbą, tradicijas. Tuo ir didžiuokimės, pamirškime nuoskaudas. Stebint visus Lietuvos valstybės minėjimus susidaro įspūdis, kad mes visada kažko gedime, o ne džiaugiamės, kad esame laisvi, turime galimybę rinktis, mąstyti ir veikti. Reikia ne su nuoskaudomis ir prisiminimais gyventi, bet žiūrėti, ką dabar kuriame kartu petys į petį. Žiūrėti, ką aš pats kuriu. Reikia į save pasižiūrėti iš šono ir atsisakyti to, kas mums trukdo ir skatinti tai, kas mums padeda gyventi, kuo mes įdomūs pasauliui.