Audrius Giržadas – apie „psichologą“ Bazelyje, kritiką dėl „Katarsio“ stiliaus ir kuo jie nustebino

Dieną po Turkio kilimo ceremonijos su Audriumi Giržadu prisėdome pokalbiui viename iš Bazelio viešbučių, kuriame įsikūrė visa Lietuvos delegacija. Padėjęs savo kompiuterį į šalį, jis neslėpė, kad darbų čia nemaža, tačiau nuotaikos išlieka puikios.

„Eurovizijos“ atidarymas organizacine prasme – pirmą kartą toks neįprastas, buvome labai patenkinti, kad teko ne žingsniuoti ilgu kilimu, o važiuoti tramvajumi. Matėm taip arti žmones, kad vienu metu net pasilenkiau pažiūrėti, ar kažkam pėdų nenupjaus ratai, nes jie buvo taip arti – palaikė, mojavo, kai kurie netgi dainavo. Jaučiamas tikslumas, organizuotumas ir noras, kad viskas būtų labai laiku. Tikrai šveicariška tvarka“, – portalui Žmonės.lt kalbėjo „Eurovizijos“ tėčiu Lietuvoje vadinamas Audrius Giržadas.

Audriau, kaip delegacijos vadovas „Eurovizijoje“ skaičiuojate jau penkioliktus metus. Matėte išties daug, tikiu, kad nustebinti sunku, tačiau kuo šių metų konkursas išskirtinis?

Žiūrovas nemato skirtumų, bet daug naujovių yra viduje. Pavyzdžiui, šiemet pasikeitė delegacijų užkulisiai. Viskas padalinta į dvi teritorijas – pilkas „connected“ kilimas ir „disconnected“ mėlynas. Jei artistai atsistoja į mėlyną zoną, nebegalima jų kalbinti, net ir jie patys savęs filmuoti socialiniams tinklams negali. Jei nori filmuoti, turi pereiti į pilko kilimo zoną. Šiemet viskas labai griežtai po įtampos, kuri tvyrojo pernai.

Šiemet netgi atsirado nauja pareigybė – artistų gerovės vadybininkas, kuris visą laiką budi užkulisiuose. Jis tarsi psichologas, moderatorius –jei kas nors iš artistų pasijuto blogai emociškai, ar kažkas įžeidė, jis gali eiti tiesiai pas jį, net apeidamas delegaciją. O tada toliau galvojama, kokiame lygmenyje problemą išspręsti.

O kiek jūs, kaip delegacijos vadovas, nešate atsakomybių ant savo pečių?

Delegacijos vadovas yra atsakingas už visus žmones, kurie yra deleguoti iš Lietuvos. Kiekvieną rytą, 9.30 valandą, turime susitikimą su visais delegacijų vadovais. Su jais apžvelgiame praėjusią dieną – kas nutiko, kas nesilaikė tvarkos. Yra daug vadybinių ir administracinių darbų, kurių niekas nemato. Žiūrovas mato tik tai, kad delegacija keliauja į turus, ekskursijas, kepyklėles... Tai yra socialinė programa, kurią organizuoja priimančioji šalis, ji viską ir apmoka – tai tikrai nėra iš televizijos biudžeto.

Taip pat reikia nemažai bendrauti su mūsų atstovais – jų galvos užimtos mintimis apie pasirodymą, tad tenka dažnai kartoti informaciją. Be abejo, delegacijos vadovas sprendžia ir kylančias įtampas. Esi toks kaip tėtis, patarėjas ir vadovas (šypteli).

Pasakyt grupei ir juos rengiančiai dizainerei: „čia negražu“? Atleiskit, man proto užtenka susilaikyti.

Tarp vadybinių darbų ir vėlyvų vakarų „Eurovizijoje“, spėjate pailsėti ir pasimėgauti?

Išduosiu vieną paslaptį – per atidarymo vakarėlį iš jo išėjau pirmas ir tai darau vis dažniau. Jau sugebu laiku užtraukti „rankinį“ (juokiasi).

Pasitaikė komentuojančių, kad šių metų atstovai „Katarsis“ yra „šalti“. Praleidote jau nemažai laiko su grupės nariais, galite tai patvirtinti arba paneigti?

Mes pastebėjome labai įdomų dalyką. Kai turėjome susitikimą su lietuvių bendruomene, įspėjau, kad mūsų artistai šiemet nėra šnekučiai, tad nusiteikit, jog atsakymai gali būti nuoširdūs, bet labai trumpi. Ir staiga matau visai kitus žmones tame susitikime – jie kalba, pasakoja, šypsosi. Matome, kad įvyko kažkokia transformacija, jie labai draugiškai bendrauja ir su kitais atlikėjais. Viskas su jais yra gerai – jie tikrai nesėdi paniurę kampe.

Po Turkio kilimo ceremonijos „Katarsio“ įvaizdis užkliuvo žinomam Lietuvos dizaineriui, kuris paminėjo ir jus: kur komanda priešakyje su ponu Audriumi Giržadu žiūri? Ar išties stilius jūsų atsakomybių sąraše?

Delegacijos vadovas tikrai žino, kaip apsirengę ant kilimo žengs dalyviai. Mes netgi sutartyje turime punktą, kad visi kostiumai dar prieš savaitę turi būti pateikti delegacijos vadovui. Skirtingai nei kai kurie žmonės, aš nelaikau savęs stiliaus specialistu. Ir jei kostiumas atitinka reikalavimus – ant jo nėra įžeidžiančių užrašų, netinkamų simbolių, jis neperteikia protesto idėjos – neturiu prie ko prikibti.

Aš galiu pasakyti kostiumui „ne“, jei juos dėvintys atstovai sugalvotų per daug apsinuoginti. Galiu tarti žodį ir tikrai tariu. Bet pasakyt grupei ir juos rengiančiai dizainerei: „čia negražu“? Atleiskit, man proto užtenka susilaikyti. Komentuoja visi tie, kas jau seniai kažką sukūrė arba išvis niekada nekūrė. „Eurovizija“ yra komentarų metas.

Tarp Lietuvos „Eurovizijos“ gerbėjų jau ne kartą skambėjo komentarai, siūlantys atsisakyti nacionalinių atrankų ir siųsti deleguotą atlikėją ar grupę. Kaip manote, tai realu?

Tada mus suvalgytų su visais viduriais! (juokiasi). Nors jau ir dabar valgo – yra atranka, žmonės balsuoja, patys išrenka, o paskui komentuoja, kad ne tą išrenkam. Jei patys deleguotume atlikėją – tai mus apkaltintų visomis galimomis pasaulio nuodėmėmis. Juk tai yra pramoga ir pasisakantiems, ir klausantiems, ir komentuojantiems.

Iš kitos pusės – ir atlikėjams tai yra puiki proga pasirodyti scenoje su profesionalia didele komanda. Net tiems, kurie groja mažose scenose, nedideliuose klubuose – jie juk turi galimybę. Kas ką besakytų, aš nemanau, kad turėtume atsisakyti nacionalinių atrankų. Klausom, girdim, vertinam visas pastabas ir kritiką. Būna, kad kažką pakeičiame pagal žmonių komentarus, o jie jau, žiūrėk, sako, kad vėl netinka – „grąžinkit ankstesnę tvarką“. Natūralu, daug žmonių – daug nuomonių.

Reportažas specialiai iš Bazelio – „Eurovizijos“ gatvė, Bermudų trikampis ir Šveicarijos kainos:

„Eurovizija“ yra ne tik apie komentarus, bet ir apie bendrystę. Ar per daugelį metų čia atradote draugų?

Draugų galbūt ne, bet tikrai esame užsitarnavę savo vardą ir pagarbą. Kai kūrybinė grupė dirbo per mano pirmą „Euroviziją“ – tuo metu jie į mano pastabas sureagavo žodžiu „susitaikyk“. Dabar tie patys žmonės, matydami, kad kažkas ne taip, patys pasiūlo sprendimus ir sako: „Audriau, viskas gerai, mes sutvarkysim, mes matome“. Per tuos metus tikrai esame susidirbę.

Finale gali nutikti visaip, bet į jį, tikiu, tikrai papulsime.

Ką jums asmeniškai reiškia „Eurovizija“?

„Eurovizija“ man yra televizija. Kai dirbam atrankoje, aš su režisieriumi kariauju dėl televizinės pusės, kol kiti kariauja, ką išrinks. Esu televizijos žmogus, todėl man yra įdomiausia televizijos pusė. Stebiu, kaip dirba kameros, kaip įnešamos dekoracijos, kaip dirba komandos žmonės – man visas šis procesas labai patinka. Man tai yra didžiulė televizijos prodiuserinė mokykla. Sugeriu tai į save, o tada galiu sugrįžęs panaudoti Lietuvoje.

Galite išskirti šių metų savo favoritus?

Šiemet favoritų neturiu. Anksčiau būdavo, kad kažkas išsiskiria, ir dažniausiai tai būna ne laimėtojai. Bet šiemet neatrandu savo dainos...

Audriau, ką jaučia jūsų širdis – kokie mūsų šansai?

Šiemet esu neįprastai ramus – dažnai turiu tokį kirbėjimą vidinį, kai artėja pusfinalis, ar praeisim į finalą. Tačiau šiemet atvažiuojant čia, aš visiškai ramiai jaučiausi dėl to, kad pateksime į finalą. Finale gali nutikti visaip, bet į jį, tikiu, tikrai papulsime.