Audrius Skačkauskas su Lapyte sprogdina internetą – jai sekamos pasakos žavi tūkstančius: „Gulėjo lovoje lyg žmogus“

Naujienų portalui Žmonės.lt A.Skačkauskas pasakojo, kad mintis pasiimti kalytę į namus kilo tuomet, kai jis prieglaudos puslapyje pamatė jos nuotrauką, kuri jam priminė kai ką itin brangaus.

„Tuo metu buvau ligoninėje dėl onkologinės ligos. Kadangi anksčiau su žmona savanoriavome gyvūnų prieglaudoje, vis dar palaikėme su jais ryšį, aš dažnai peržiūrėdavau prieglaudos puslapius. Vieną kartą pamačiau šuns nuotrauką ir labai nustebau – jis atrodė lygiai taip pat kaip mūsų turėtas šuo, kuris su mumis gyveno penkiolika metų ir buvo neseniai miręs. Panašumas buvo toks didelis, kad iš pradžių buvo sunku patikėti. Tuomet pasakiau žmonai, kad išėjęs iš ligoninės norėčiau iškart nuvykti į prieglaudą ir pasiimti šį šunį. Taip ir padarėme – nuvykome ir parsivežėme ją namo“, – Žmonės.lt pasakojo vyras.

Tiesa, iš pradžių Lapytė vadinta Tyle. Šis vardas atspindėjo jos skaudžią istoriją.

„Tokį vardą ji gavo todėl, kad buvo rasta naktį, pririšta prie Panevėžio gyvūnų draugijos teritorijos tvoros. Šalia jos buvo paliktas guolis ir pavadėlis su kaspinėliu. Atvykus darbuotojams, ji buvo labai išsigandusi ir agresyvi ir nieko neprisileido, todėl teko naudoti specialias priemones, kad būtų galima ją saugiai pagauti. Manoma, kad ji neseniai buvo atsivedusi šuniukų, tačiau jų likimas – nežinomas, jie dingo, o pati kalytė buvo tiesiog palikta. Dėl to ji galėjo jausti stiprų fizinį skausmą, nes po gimdymo susikaupęs pienas nebuvo pašalintas. Tai galimai paaiškina jos elgesį – ji gynėsi, nes buvo ne tik išsigandusi, bet ir kentėjo. Ją nuvežė pas veterinarą, kur buvo atliktos būtinos operacijos, taip pat ir sterilizacija. Po jų kalytė visiškai pasikeitė – nurimo, tapo rami ir nebeleido jokio garso. Ji tarsi nutilo, nebelodavo, todėl prieglaudoje jai ir suteikė Tylės vardą“, – istorija dalijosi jis.

Atsidūrusi Audrius šeimoje kalytė greitai adaptavosi ir iškart prisirišo prie naujų šeimininkų ir „atsinešė“ naują vardą – Lapytė.

„Iš pradžių ji neprisileido mūsų, prieglaudos savanoriai ją perdavė mums atsargiai, iš rankų į rankas. Tačiau vos tik atsidūrė su mumis, ji tarsi iš karto mus pripažino. Grįžus namo, nustebino jos elgesys. Mes gyvenome tuo metu daugiabutyje, tai ji drąsiai bėgo laiptais, lyg puikiai žinotų, kur eiti ir į kurį aukštą. Tuomet pagalvojome, kad ji greičiausiai anksčiau gyveno bute, nes šunims iš kaimo aplinkos laiptai dažnai būna svetimi. Ji labai greitai prie mūsų prisirišo – tapo meili ir draugiška. Tik jautriai reaguodavo į staigius judesius ir garsesnius garsus, nes jų akivaizdžiai bijojo. Antrą dieną ji pradėjo skleisti garsus, primenančius lapės kiauksėjimą. Dėl to jai ir davėme naują vardą – Lapytė“, – teigė žinomas vyras.

Savo šeimininkę Lapytė pasirinko Audriaus žmoną, tačiau vakarais ji reikalauja, kad visi šeimos nariai būtų drauge.

„Ji labai prisirišusi prie mūsų, o ypač prie mano žmonos. Kai jos nebūna namuose, tuomet Lapytė daugiau būna su manimi. Apskritai ji nuolat siekia mūsų artumo, jei vakare būname skirtinguose kambariuose, pradeda nerimauti ir „protestuoti“, tarsi reikalaudama, kad abu būtume kartu vienoje vietoje“, – kalbėjo žurnalistas.

Nors buvimas vieniems namuose gyvūnams dažnai tampa iššūkiu, Lapytė, likusi viena, gana greitai parodė, kad jaučiasi saugi.

„Iš pradžių net buvo baisu išeiti į darbą ir palikti ją vieną, nes atrodė, kad labai liūdės. Todėl namuose pasistatėme kamerą, kad galėtume stebėti, kaip jai sekasi pirmosiomis dienomis. Pamatėme, kad ji jaučiasi saugiai – didžiąją laiko dalį tiesiog ramiai miega. Taip yra ir dabar – likusi viena ji dažniausiai pramiega tą laiką“, – pasakojo Audrius.

Lapytė labai greitai išpopuliarėjo socialiniame tinkle „TikTok“. Iš pradžių Audrius aktyviai dalijosi įrašais „Facebook“, tačiau vėliau nusprendė išbandyti kitokį formatą „TikTok“ platformoje, tačiau tam pirmiausia reikėjo suburti auditoriją.

„Anksčiau buvau labai aktyvus „Facebook“, daug rašydavau, o ypač apie priklausomybes, nes esu pats praėjęs šį kelią. Prieš maždaug porą metų pagalvojau, kad būtų įdomu išbandyti „TikToką“, nes ten daug jaunimo. Norėjosi galbūt per tiesiogines transliacijas pasikalbėti su jauna auditorija apie priklausomybes, pasidalinti savo patirtimi ir įžvalgomis. Tačiau tam, kad galėčiau daryti transliacijas, reikėjo surinkti tūkstantį sekėjų. Tada pradėjau galvoti, kaip juos pritraukti, nes socialiniuose tinkluose dažniausiai geriausiai veikia turinys apie šuniukus ir kačiukus“, –Žmonės.lt teigė A.Skačkauskas.

Audrius pasakojo, kad socialinių tinklų turinio paieškose buvo išbandyta ir daugiau idėjų, tačiau būtent Lapytė natūraliai tapo pagrindine istorijos veikėja: „Katytę buvome bandę kelti, tačiau ji taip ir neprigijo mūsų auditorijai...“

Atsitiktinai nufilmuotas vaizdo įrašas „TikTok“ tapo tikra sensacija.

„Vieną kartą nufilmavau Lapytę, kai ji gulėjo lovoje, galvą pasidėjusi ant pagalvės lyg tikras žmogus. Tuo metu už kadro dar papasakojau apie mokyklėlę, darbus ir kasdienybę, ir tą vaizdelį tiesiog įkėliau į „TikTok“, per daug nesureikšmindamas. Po kelių dienų paskambino žmonos sūnus Jokūbas ir pasakė, kad tas įrašas „sprogo“, juo aktyviai dalijasi žmonės. Pažiūrėjus pamačiau, kad peržiūrų jau beveik pusė milijono. Taip viskas ir prasidėjo. Man visada norėjosi, kad pasaulis būtų šiek tiek šviesesnis ir linksmesnis. Pats mėgstu vakarais pažiūrėti gyvūnų istorijas socialiniuose tinkluose, jos padeda atsipalaiduoti po dienos, atitrūkti nuo informacinio triukšmo ir rutinos. Nesiekiu pakeisti pasaulio, bet kartu su Lapyte norisi jį bent šiek tiek padaryti jaukesnį ir šviesesnį“, – kalbėjo Audrius.

Vėliau į savo turinį Audrius įtraukė įrašus, kuriuose seka Lapytei pasakas. Šie įrašai žmonėms tapo ne tik juoko ar geros nuotaikos šaltiniu, bet ir savotiška dienos dalimi bei atsipalaidavimo forma. Pats Audrius sako, kad visa tai vertina kaip natūraliai atsiradusią, gražią jo „misiją“.

„Pamačiau, kad žmonėms to iš tikrųjų reikia. Jei nebūtų buvę reakcijų, jei žmonės nebūtų rašę, kad jiems pagerėja diena, rytas ar vakaras tampa ramesnis, galbūt visa to ir nebūčiau vystęs toliau. Labai svarbus tapo atgalinis ryšys, kai žmonės pradėjo dalintis, kad jiems smagu, gera laukti pasakų ar vaizdelių, supratau, kad tai turi prasmę. Jei gali padaryti kažką gražaus, nėra priežasties to nedaryti. Blogus dalykus dažnai padaryti ar prisiminti yra lengviau, o gerumui reikia daugiau pastangų. Todėl mes su Lapyte tarsi išsikėlėme labai paprastą „misiją“ – džiuginti žmones“, – mintimis dalijosi jis.

Žmonės norėjo sulaukti vis daugiau turinio, tačiau, pasak Audriaus, jis nenori, kad tai taptų kasdiene prievole, nes kūryba, jo manymu, gimsta natūraliai ir netikėtai.

„Tai man labiau natūralus procesas, panašus į rašymą. Man tiesiog ateina mintis – ji pradeda kirbėti galvoje, ir tada atsisėdu ją išrašyti. Aš nesėdžiu specialiai prie kompiuterio ar telefono su mintimi, kad dabar reikia kažką sukurti. Su filmavimu ir „TikTok“ yra lygiai taip pat. Vaikštai, matai Lapytę atsipalaidavusią, ir tuo pačiu metu ateina mintis – pasaka ar kažkoks siužetas. Tada tiesiog nufilmuoji. Kartais pavyksta, kartais ne, tai nėra nuolatinis ar planuotas procesas. Jei išeina gerai - įkeliu, bet be jokių įsipareigojimų. Buvo nemažai prašymų, kad būtų įkeliama kasdien vakarinės pasakos, nes žmonės žiūri kartu su vaikais ir jiems labai patinka. Tačiau tada tai tampa įsipareigojimu ir praranda natūralumą. Man tai turi likti spontaniška, atėjo mintis, padariau ir tiek“, – pasakojo A.Skačkauskas.

Tiesa, Lapytė sulaukia ir įvairių užsakymų, tačiau vyras į juos žiūri labai atsakingai ir nepriima kiekvieno pasiūlymo. Jis sako nenorintis, kad šuo būtų per daug naudojamas reklamai, nes tai jai vis dar gali kelti stresą.

„Pradžioje tai buvo nedidelis projektas, šuniukų maisto parduotuvė, vėliau kurį laiką viskas buvo ramu, o neseniai buvo ir didesnis užsakymas. Tačiau tokių pasiūlymų nėra daug, ir aš pats labai atsakingai į tai žiūriu. Nenoriu, kad Lapytė taptų reklamos veidu ar būtų per daug išnaudojama. Nors šunys nėra „sužmoginami“, vis tiek matau, kad jai tai gali būti stresas, pavyzdžiui, filmuojant tą didesnį projektą matėsi, kad ji pavargo. Stengiuosi jos neapkrauti ir nevesti į situacijas, kurios jai kelia įtampą. Jeigu užsakovams tinka natūralus, spontaniškas filmavimo būdas – be specialių kastingų, kelionių ar sudėtingų sąlygų – viskas gerai, bet mes atsisakėme idėjos ją vežti į kastingus ar filmavimus svetimose vietose, nes jai tai būtų stresas. Namuose ji jaučiasi saugiausiai, o svetimos vietos, ypač su daug žmonių, jai vis dar kelia baimę, matyt, tai susiję su jos praeitimi, po patirto išmetimo ji dar nėra pilnai atgavusi visiško pasitikėjimo žmonėmis, todėl ji ir nėra tas šuo, kuris leistųsi glostomas visiems“, – aiškino vyras.

Pasidomėjus, ar Audrius iš tikrųjų seka kalytei pasakas prieš miegą, jis teigė, kad kol kas Lapytė puikiai užmiega ir be jų, o pasakos – turinio dalis.

„Ne, dar tiek nesuvaikėjau, nors ir jau amžius visai, aš vis tiek suprantu, kur yra šuo ir kas jai tinka. Ją ramina balsas ir ramus kalbėjimas, kai tik paimu telefoną ir pradedu kalbėti, ji iškart nurimsta, net merkia akis, tai tikrai veikia, bet ji puikiai užmiega ir be mano pasakų, jai to specialiai nereikia. Pasakos labiau yra žmonėms, kurie žiūri“, – dalijosi pašnekovas.

Panašu, kad įrašai atnešė ir daug gėrio. Jie įkvėpė žmones kitaip žiūrėti į beglobius gyvūnus.

„Galvoju, kad vis dėlto yra ir tam tikra „misija“ visuose šituose dalykuose. Esu gavęs žinučių iš žmonių, kad jie žiūrėjo vaizdelius, svarstė, ar turėti šuniuką, ir galiausiai nuvažiavo bei pasiėmė gyvūną iš prieglaudos. Tai man labai svarbu, kad Lapytė ir tos pasakos kažkaip prisideda prie to, jog beglobiai gyvūnai randa namus. Jeigu mes galime tai daryti natūraliai, ne dirbtinai, bet vis tiek kažkiek paveikti žmones, kad jie būtų geresni ir suteiktų namus gyvūnams iš prieglaudų – man tai yra pats gražiausias šių pasakų dalykas“, – kalbėjo žurnalistas.

Pasak Audriaus, net ir gyvūną iš prieglaudos galima pakeisti, suformuoti naują charakterį, o tam tik reikia įdėti daug darbo ir pastangų.

„Kai mes važiavome pasiimti Lapytės, ji pusę valandos mūsų neprisileido – šiepė dantis, visiškai nenorėjo artintis. Jau mačiau, kad žmona pradėjo nerimauti. Tada pasakiau, kad reikia kantrybės, po truputį, viskas pamažu. Labai padėjo prieglaudos savanoris, kuris ramiai ir kantriai viską suko taip, kad galėtume ją prisijaukinti ir pasiimti. Aišku, žmonės dažnai turi išankstinių nuostatų, bet iš patirties matau, kad šunų elgesį ir baimes galima keisti. Per laiką, kantrybę ir meilę daug ką įmanoma pakeisti“, – teigė jis.