„Tik nesuklyskite mano metų. Man vis dar aštuoniolika, o tas pasas vis meluoja!“ – garsiai nusikvatoja vasario 26-ąją 65-ąjį gimtadienį mininti dizainerė Audronė Bunikienė. Ir išties, suklysti drabužių kūrėjos amžių labai lengva – tokio jaunatviškumo bei energijos galėtų pavydėti net 30-metės. „O kaip gali būti kitaip. Aš juk Audronė, aš visur sukuosi kaip audra“, – šypteli ji.
Klausantis A.Bunikienės tampa akivaizdu – dizainerė save audra pavadina tikrai ne veltui. Kad drabužių kūrėjai energijos nestinga, įsitikinti galima žaibiškai. Jos dienos tiesiog pripildytos darbų, tad net susitarti dėl tinkamo pokalbio laiko ne taip jau ir paprasta.
„Neseniai grįžau iš susitikimo su kliente. Dar iškepiau dukroms blynų, norėjau nustebinti. Dabar jau galime pakalbėti“, – portalui Žmonės.lt prisipažįsta drabužių kūrėja.
Visgi, rodos, net ir veiklos pilnos dienos A.Bunikienės pozityvumo nepasiglemžia. Ji su portalu Žmonės.lt mielai leidžiasi į pokalbį apie gimimo dienos tradicijas, atrastas jaunystės paslaptis, neišpildytą ir jau neišsipildysiančią svajonę bei dalykus, kuriuos, jei tik galėtų atsukti laiką atgal, mielai pakeistų.
Audrone, kokių jausmų vedama sutinkate gimtadienį?
Tiesą sakant, nelabai mėgstu gimtadienių, tai nejaučiu ir šios dienos ypatingumo. Gimimo dienas mėgau iki 18 metų, kai laukdavau tėvelių dovanų. O po to man kiekviena diena tapo žymiai didesne švente nei gimtadienis.
Svarstau, kad galbūt todėl nesureikšminu šios šventės, nes nesureikšminu ir savo amžiaus. Jau kurį laiką, kai kas nors paklausia manęs, kiek man metų, aš nuoširdžiai nežinau, ką atsakyti, tai turiu iš esamų metų atimti savo gimimo metus (juokiasi). O pati sau dažnai sakau, kad man aštuoniolika, o pasas kalba nesąmones (šypsosi).
Kaip atšvęsite savo gimtadienį?
Grandiozinių švenčių niekuomet neplanuoju. Manau, kad, kaip ir kasmet, su šeima suvalgysime tortą, kartu praleisime laiką, o su draugėmis atšvęsiu vėliau. Išduosiu paslaptį, kad mes turime tradiciją paminėti gimtadienius, kad ir praėjus pusmečiui, nes ne taip jau ir lengva visoms susirinkti į krūvą! Bet kai susirenkame, būna fantastiškai smagu ir įsimintina, nes visokiausių veiklų prisigalvojame.
Vienais metais plaukėme Trakuose su jachta, dar kitais metais vykome į Birštono spa, o pernai šventėme Pakruojo dvare, kur laiką leidome su nakvyne. Buvo tiesiog fantastiška atsibusti ryte, žiūrėti į tą puikų vaizdą, pasimėgauti nerealiai skaniu maistu... Prisimenu, po to ėjome apžiūrėti gyvuliukų, tai teko ir avis į tvartą suvaryti, teko jas net gaudyti. Prisiklykėme iš juoko (šypsosi). Tiek visokiausių atrakcijų, kad net papasakoti neina.
O kaip šiemet planuojate atšvęsti savo gimtadienį su bičiulėmis?
Jau turiu viziją (šypteli). Mes visos svajojame kartu nuvykti į Italiją, į Romą. Nors toks noras ir yra paleistas į orą, jį sunku išpildyti – visos esame labai užsiėmusios, tad rasti tinkamą laiką nėra paprasta. Bet galbūt šiemet pavyks. Labai tikiuosi. Būtų nuostabi dovana – juk laikas didžiausias turas.
O kokia gimtadienio dovana, kurią esate gavusi, jums yra pati įsimintiniausia?
Buvo net dvi įsimintiniausios. Viena – dukrų padovanota kelionė į Romą. Mano dukros žinojo, kad aš esu tiesiog pamišusi dėl Romos, tai suorganizavo, jog gimtadienį pasitikčiau būtent ten. Prisimenu, sėdžiu Romoje per savo gimimo dieną viename restorane, o čia šeima atkeliauja su rožių puokšte... Tai kaip neišprotėti iš laimės!? (juokiasi). Vis dar šypsausi prisiminusi.
O antroji dovana – vaikystėje gautas išsvajotasis pianinas. Kai buvau vaikas, nepaprastai norėjau groti, tai tėveliai ilgai taupė, kol nupirko man pianiną. Prisimenu, aš jiems tada sakiau: „Mamyte, tėveli, nupirkite man pianiną ir daugiau man nieko nebereikės“. Gavau tą pianiną ir praėjus kuriam laikui prašiau magnetofono (juokiasi). Štai kaip greitai keičiasi norai.
Bet vis tiek šis instrumentas man labai ypatingas. Iki šiol turiu tą išsvajotąjį pianiną namuose.
O ar vis dar juo grojate?
Labai retai, bet paskambinu. Smagu, kad nieko nepamiršau, gebu pagroti mėgstamus kūrinius, nors jau grojimas ne toks, kokį prisimenu, jau pirštukai ne laksto, o tik vaikšto (šypteli). Bet vis tiek labai smagu prisėsti, prisiminti ir pasiduoti tai nostalgijai.
Yra posakis, kad gyvenimas – kaip filmas. Ar jūsų kasdienybei tiktų tokia mintis?
Aš pasakyčiau kiek kitaip – ne gyvenimas yra kaip filmas, o filmas yra kaip gyvenimas. Net filme tiek visko neprigalvosi ir nepasakysi, kaip gyvenime. Kartais savo draugėms sakau, kad jei šalia mūsų sėdėtų geras režisierius, ot, kokį filmą susuktų!
Jei reikėtų įvardinti svarbiausią savo gyvenimo pamoką, išmokiusią dar labau vertinti gyvenimą. Kokia ji būtų?
Džiaugiuosi, kad gyvenimas man nemetėjo jokių didžiulių pamokų, tai mokausi ir vertinu kiekvieną dieną, kiekvieną mielą akimirką. Tai daryti padeda ir mylimas darbas (šypsosi). Profesine prasme esu taip įlipusi į savo roges, kad net nejaučiu, jog dirbu. Rodos, tik ateinu į savo studiją, glostau tuos audinius – man tiesiog rojus aplinkui! Klientės eina, su jomis bendrauju, kuriu grožį... Tikrai kaip puikiausiame, pozityviausiame filme (šypsosi).
O ką, jei galėtumėte, savo gyvenimo filme pakeistumėte?
Yra tik vienas dalykas, kurį keisčiau. Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal, išmokčiau bent jau septynias kalbas. Mokėti daug kalbų visada buvo mano svajonė, deja, neįgyvendinta. Bandžiau triskart mokytis prancūzų, bet nepavyko. Dabar kaip tik draugėms sakiau, kad nusprendžiau gyventi labai ilgai. Jos manęs klausia: „Kaip tu čia nusprendei?“. Aš joms sakau: „Labai noriu išmokti prancūzų kalbą, o kadangi žinau, kad išmoksiu labai negreit, tai gyvensiu tol, kol išmoksiu“ (juokiasi).
Taigi, gailiuosi tik dėl neišmoktų kalbų, o visa kitą darau pagal pareigą, nėra ko gailėtis. Ai, dar galėčiau sportuoti kasdien, tai vis paburbu, kad to nedarau (nusijuokia).
Viešumoje dažnai žavimasi jūsų neblėstančia jaunyste ir grožiu. Atskleiskite savo paslaptį, kaip puoselėjate grožį?
Oi, nėra paslapčių. Jei atvirai, aš, kaip ir kiekviena moteris, randu, kas manyje nepatinka, tai ir su veidrodžiu dažnai pykstamės. Jis man sako, kaip aš blogai atrodau, o aš sakau: „Tu nesąmones rodai“ (juokiasi).
Aš, tiesą sakant, net neturiu jokių griežtų grožio ritualų. Kartą per savaitę ar dvi užsidedu veido kaukę, kartas nuo karto nubėgu į kokią nors veido procedūrą. Bet tik tuomet, kai turiu laiko (juokiasi). Dabar, prisipažinsiu, jau tapau drausmingesnė, jau pradedu reguliariau lankytis pas kosmetologę. Seniau būdavo, kad užsisuku darbuose ir viską pamirštu. O kai buvau jauna, tai iš vis atrodė, kad visi pasens, o aš niekada (juokiasi). Galbūt tos jaunystės paslaptis ir yra prasta – kaip jautiesi, taip ir atrodai. O mano pasas, kaip ir sakiau, rodo nesąmones, nes aš tiek energijos turiu, kad galiu kalnus versti ir juos dar versiu.
Mados pasaulyje esate ilgus metus. Ar nesinori iš jo pasitraukti ir savo energiją skirti kitoms veikloms – mėgautis kelionėmis, leisti laiką su šeima?
Oi, kaip nesinori! Visiškai nesinori (nusijuokia). Nors tikrai galėčiau išnuomoti savo patalpas ir gyventi sau ramiai. Bet jeigu man dabar pasakytų, kad nuo rytojaus turėsi nedirbti, tai mane greitoji išvežtų. Mano visai kitokia natūra – man labai reikia veiklos, žmonių, darbo.
Žinoma, gal taip yra todėl, kad matau poreikį. Kai matau, kad dar esu reikalinga, kad moterys džiaugiasi mano kurtais drabužiais, aš jaučiuosi labai laiminga. O ir jos mane daro laimingą (šypteli). Kai pajausiu, kad aš jau nebereikalinga, gal tada ir susimąstysiu, jog gana dirbti.
O ar dar daug neįgyvendintų užmojų turite savo karjeroje?
Turiu, bet tikrai neįgyvendinsiu. Visada norėjau Romoje atsidaryti lietuviškų rūbų salonėlį, tačiau šiai mano svajonei nelemta įsigyvendinti. Ji ir liks tokiu pasvajojimu, nes įeiti į naują rinką yra labai sudėtinga. Neužtenka vien nusipirkti ar išsinuomoti patalpas, sukabinti savo drabužius ir atverti duris... Tam reikia begalinės energijos, o to daryti iš naujo jau nebenoriu. Dar puikiai prisimenu tą kelią, kurį praėjau, kad įsitvirtinčiau Lietuvoje. Dalyvavau kone visose lietuviškose parodose, kad tik žmonės pažintų, kad tik pamatytų darbus. Juk nebus taip, kad atsirado kažkokia Audronė ir visi eis pirkti iš jos. Savo vardą reikia kruvinu prakaitu nusipelnyti.
Taigi, nors ir esu begalinė optimistė, kartais reikia ant žemės nusileisti ir pasidžiaugti tuo, kas jau pasiekta. Tą ir darau. Man Lietuvoje labai gerai – čia tikrai pakanka erdvės pasireikšti ir nereikia iki tos Italijos trenktis (šypteli).
Koks didžiausias jūsų gimtadienio noras?
Turiu, bet nesakysiu. Esu skaičiusi, kad negalima pasakoti aplinkiniams savo svajonių ir to, ką sapnuoji. Tuo ir vadojaujuosi, nes esu šiek tiek prietaringa (šypsosi). Tai ir gimtadienio svajones aš paleidžiu į orą, o jos, kaip taisyklė, išsipildo. Pavyzdžiui, viena mano svajonė, kuri su kaupu išsipildė, todėl galiu ją papasakoti, buvo susijusi su dukromis. Aš labai norėjau, kad jos susirastų tokius mylimuosius, kurie man nuoširdžiai patiktų, tai man nereiktų dėtis jokių kaukių ir kažką vaidinti. Taip ir atsitiko – abu žentai man patinka.
Tai ir šiemet sugalvosiu svajonę. Ją paleisiu į orą ir niekam nesakysiu, kol neišsipildys (šypsosi).
Fotogalerija:
