Augalinės mitybos žinovės Gražinos Gum asmeniniai Joninių ritualai ir patarimas, kaip jas geriausia švęsti

„Šiandien prasideda gamtos virsmo periodas. Iki šeštadienio palanku rinkti vaistingas žoles, kuo daugiau būti gamtoje. Tai būtinai darysiu. Rinksiu vakare bei rytą vaistingus augalus. Dažniausiai skinu aviečių lapus, kiaulpienes, dilgėles, čiobrelių, kraujažolių žiedus. Daug nespėsiu, o ir nereikia kalnus žolių turėti. Man patinka tiek, kiek malonu. Dalį žolelių džiovinsiu, galbūt dalį užšaldysiu, – pasakojo apie Joninių planus Gražina. – Dar visa vasara prieš akis, tad tikrai bus laiko augalų prisirinkti“.

Šį vakarą, per Jonines, būtinas ne tik laužas, tinka galvoti ir išsakyti norus, svajones.

„Būtinai planuojame šokti prie laužo, padainuoti liaudišką dainą. Taip pat prie laužo sugalvosime norus, svajones ir bersime grūdus ar kruopas, kad jos realizuotųsi – juk be darbo, pastangų niekas neįvyksta. Tai senas ritualas – auka ugniai. Vidurnaktį būtinai maudysimės“, – dėliojo planus Gražina.

Apie vidurnaktį tinka išsimaudyti vandens telkiniuose ar bent po dušu – būtent tuo metu vanduo tampa gydančiu, ir tai yra pamatuota prietaisais.

Gyvą vandenį, turintį milžinišką galią, gamta sukuria iš birželio 23 dienos į birželio 24 dienos nuo 23 val. iki 3 val. ryto. Tuo metu gamtoje vyksta virsmai, pasikeičia visos Žemės energetika – padvigubėja foninis lygis, transformuojasi energetinės globalinės struktūros, iš neigiamų jos virsta teigiamomis. Dėl šių procesų pakinta vandens savybės, daugybę kartų padidėja jo energetika. Baltų legendose užsimenama, kad maudymasis birželio 24-osios naktį stebuklingai veikia žmogų.

Pasak Gražinos, paparčio žiedas bus pačių supintas vainikėlis iš lauko gėlių, kuris būtinai paleidžiamas į ežerą plaukti.

„Darysime taip, kad būtų galima žvakelę uždegti vainiko viduryje ir užsakysime kokią svajonę – manau, tai labai gražu ir mistiška. Šiais laikais taip viskas racionalu, logiška, paremta tyrimais ir skaičiais, o norisi pajusti kitaip gyvenimo šventę bent tokiais momentais. Mėgstu mintimis ir per ritualus susilieti su gamta, protėvių dvasia, energija. Protui tokie dalykai – lyg šokas, bet tai labai naudinga, nes nekasdienė būsena atveria kūrybiškumą, suaktyvėja intuicija.

Gersime arbatą iš surinktų čiobrelių, valgysime braškes ir sūrį – švęsime be alkoholio, nes ir taip linksma nuo savęs, buvimo, šokio, dainų. Nuotaiką kuriame patys“.

Gražina prisimena vaikystėje švęstas Jonines su tėvais – sovietiniais laikais tai buvo tabu.

„Dalyvavome slaptoje šventėje, man kaip vaikui iki dabar išliko šventa ir paslaptinga susiėjimo aureolė. Žmonės dėvėjo tautinius rūbus, degė laužai, pynėme vainikus, buvo dainuojamos liaudiškos dainos, šokama.. . Toks jausmas, kad tikrai atsiduri kitame išmatavime. Tokios akimirkos kursto meilę savo šaliai, protėviams, gamtai. Manau, ir dabar reiktų sakralesnio šventimo, suvokimo būtent mūsų protėvių – pagonių – švenčių ne tik suaugusiems, bet ir vaikams - tai stiprintų šeimos saitus“, – įsitikinusi Gražina Gum.