Augustė Vedrickaitė: „Psichologė stebėjosi, kaip tiek visko viena praėjau“

Augustė Vedrickaitė / Justino Stacevičiaus / LRT nuotr. / Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Augustė Vedrickaitė / Justino Stacevičiaus / LRT nuotr. / Nendrės Žilinskaitės nuotr.
Jūratė Bratikienė, žurnalas „Ji“
Šaltinis: Žurnalas „JI“
A
A

„Esu spontaniška ir neprognozuojama. Nekuriu didelių planų, nes neretai jie sugriūva. Todėl gyvenu šia diena ir džiaugiuosi, kad likimas man dosnus: jei tik ko labai užsinoriu, dažniausiai ir gaunu“, – sako daugelio širdis pavergusi šių metų nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos dalyvė Augustė Vedrickaitė.

Trumpa dosjė

  • GIMTASIS MIESTAS. Utena. 
  • MYLIMIAUSIA PASAULIO VIETA. Mažas Sudeikių miestelis šalia Alaušo ežero. Ten prabėgo visos mano vaikystės vasaros, o šiuo metu toje vietoje gyvena mano tėtis. Nuvykus į Sudeikius, sustoja laikas. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau pabėgusi nuo viso pasaulio. 
  • RYTO RITUALAS. Vos atsikėlusi skubu pasisveikinti su vaiku.  
  • ĮSPŪDĮ PADARĘS FILMAS. „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar).
  • MĖGSTAMIAUSIAS AUGALAS. Nesu augalų žmogus. Gal todėl, kad vaikystėje mano pareiga buvo juos prižiūrėti, laistyti. 
  • SKAITOMA LITERATŪRA. Paskutinė knyga, kurios ėmiausi, buvo N. Ghulam „Mano turbano paslaptis“. O įspūdį padariusios knygos yra M. Pjuzo „Krikštatėvis“ ir G. D. Robertso „Šantaramas“.   
  • NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Neturiu tokio. Tvarkymasis man – meditacija ir pati geriausia terapija. 
  • MĖGSTAMIAUSIAS GYVŪNAS. Turėjau ne vieną katę, bet taip jau nutiko, kad jos liko mano buvusiems vaikinams. Sūnus katėms alergiškas, tad kol kas negalime laikyti augintinio.
  • ERZINANTI ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖ. Empatijos trūkumas. 
  • GERIAUSIA VIETA POILSIUI. Mano namai.  
  • AUTORITETAS. Atlikėja Pink.
Augustė Vedrickaitė / Edvardo Blaževič LRT nuotr.
Augustė Vedrickaitė / Edvardo Blaževič LRT nuotr.

Kuo jums buvo ypatinga ši nacionalinė „Eurovizijos“ atranka „Pabandom iš naujo!“? 

Niekada nesijaučiau taip gerai kaip šįkart varžydamasi nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje. Turiu pripažinti, kad anksčiau šiame konkurse dalyvaudavau dėl paties dalyvavimo. Su tokia nuostata, natūralu, nedaug ką pasieksi. Gal net atvirkščiai – pasibloginsi įvaizdį. Tad pasakiau sau: jeigu dar kada dalyvausiu šiame konkurse, tai tik su tinkama daina.

Kai gimė daina „Before You’re 6ft Under“, klausiau kitų nuomonių, kaip ji skamba. Muzikos pasaulio atstovai labai palaikė, o viena atlikėja net pasakė, kad gali iš manęs perpirkti kūrinį, jei su juo pati nenoriu dalyvauti „Eurovizijoje“. 

Kai kurie muzikos apžvalgininkai teigia, kad tai – jūsų stipriausias pasirodymas. Kai pats esi tikras tuo, ką darai, tavimi patiki ir kiti, tiesa?  

Ko gero, taip. Tikiu šia daina. Kiekvienam atlikėjui, manau, svarbu daryti tai, kas jam artima. Tai parodė ir „The Roop“ sėkmė. O šių metų nacionaliniame „Eurovizijos“ konkurse taip pat stipriausiai atrodė tie, kurie išliko savimi, kad ir Monika Liu ar Rūta Loop.  

Kaip atsigaunate po pralaimėjimų, kaip į šalį nuvejate kartėlį? 

Anksčiau su tuo susidoroti būdavo sunkiau, bet laikui bėgant užsigrūdini, išmoksti mėgautis ne tik rezultatu, bet ir pačiu procesu. Tai, manau, labai svarbu. Juk turime išmokti džiaugtis vien galimybe kur nors dalyvauti. 

Labai smagu, kad prie manęs mielai jungiasi kiti muzikantai, kad bendras darbas teikia visiems didelį džiaugsmą. Prieš nacionalinį „Eurovizijos“ konkursą man paskambino atlikėja Baiba ir sako: „Jei reikia, galiu pabūti pritariamuoju vokalu.“

Pagalvojau, kad juokauja, bet ne, nejuokavo. Ir atvažiavo kartu ruoštis. Šį sykį palaikymo sulaukiau kaip niekada daug. Filmavimo išvakarėse sužinojau, kad du mano komandos nariai serga kovidu. Ką daryti? Reikėjo staigiai rasti bosistą ir būgnininką. Negana to, jie per neįtikėtinai trumpą laiką turėjo išmokti viską! Parašiau vienam, antram muzikantui ir netrukus jau turėjau komandą. Tada supratau, kiek daug geranoriškų žmonių mane supa.

Pakalbėkime apie kitus muzikinius projektus. Pagrindinius vaidmenis esate atlikusi miuzikluose „Pranašas. Kartokite myliu“, „Velnio nuotaka“, „Muzikos garsai“. Kuo įdomi ir naudinga miuziklo artistės patirtis?

Gerai prisimenu, kaip jaučiausi, kai sulaukiau pirmojo pasiūlymo būti miuziklo „Muzikos garsai“ pagrindinio vaidmens atlikėja. Tuo metu gyvenau Norvegijoje. Jau kurį laiką nesijaučiau laiminga. Man reikėjo kažkokio ženklo, kad išdrįsčiau keisti gyvenimą. Ir tą ženklą gavau – paskambino Povilas Meškėla ir paklausė, ar domintų pagrindinis vaidmuo miuzikle. Žado netekau. Juk aš ne aktorė, o dainininkė. Bet Povilas mane drąsino, sakė neabejojantis, kad man pavyks. Paprašiau laiko pagalvoti.

Labai aiškiai pamenu vieną akimirką: stovėjau didelėje salėje – toje vietoje, kur įprastai sėdi simfoninio orkestro atlikėjai – ir su šepečiu šveičiau grindis. Prieš mane driekėsi jau išvalytų kėdžių eilė. Pakėliau akis į salę ir įsivaizdavau save scenoje. Šmėstelėjo mintis: „Man dvidešimt keleri metai, valau kėdes, grindis... Ar tai viskas, daugiau niekada negrįšiu į sceną?“

Tada apsipyliau ašaromis, paskambinau tėčiui pasikalbėti ir tuojau pat parašiau prašymą išeiti iš darbo. Grįžusi į Lietuvą ėmiau ruoštis miuziklui. Tiesa, jis nepraėjo labai sklandžiai, bet padariau viską, ką galėjau. Po to sulaukiau kvietimų į kitus miuziklus. 

Esate dalyvavusi ir ne viename televizijos projekte. Sutinkate, kad, kartą patekus į televiziją, jai atsiranda kažkokia magiška trauka? 

Kažkokios magijos televizija tikrai turi. Kol ten dirbi, jautiesi geidžiamas ir įdomus. Neapleidžia pojūtis, kad eini tinkamu keliu. Bet ne visiems to reikia. O man tie netikėti pasiūlymai, kurie virsta iššūkiais, – įdomūs. Kad ir vadovauti chorui televizijos projekte „Chorų karai“. Oi kiek adrenalino buvo! Scena, jaudulys, nežinomybė… Visa tai mane tikrai veža ir įkvepia.   

Augustė Vedrickaitė / Edvardo Blaževič, LRT nuotr.
Augustė Vedrickaitė / Edvardo Blaževič, LRT nuotr.

Kokia didžiausia jūsų gyvenimo avantiūra? 

Ko gero, didžiausia avantiūra buvo įsigyti butą jo net neapžiūrėjus. O istorija buvo tokia, kad sau pasakiau, jog per mėnesį turiu įsigyti namus, nes atsibodo kraustytis iš vieno nuomojamo buto į kitą. Vilniuje teko pakeisti gal keturiolika skirtingų butų. O su vaiku kraustytis tapo dar nepatogiau. Tad pradėjau ieškoti nuosavų namų.

Deja, nebuvo taip paprasta, kaip galvojau. Kai liko savaitė gyventi nuomojamame bute, skelbimuose aptikau patinkantį variantą senos statybos name. Jį apžiūrėti reikėjo greitai. Kaip tik turėjau išvykti koncertuoti į kitą miestą, tad nusiunčiau draugę. Jai butas patiko.

Beliko susitarti su agentu, kad parduotų man, nes norinčių jį pirkti buvo ne vienas. Pakėliau buto kainą ir po koncerto nulipusi nuo scenos sulaukiau agento skambučio – jis pranešė, kad būtent man pavyko įsigyti daugelio geidžiamą nekilnojamąjį turtą. Taigi apžiūrėjau jį jau įsigijusi (juokiasi).

O kas jus labiausiai palaiko, padeda sunkiomis akimirkomis? 

Anksčiau visada sakydavau, kad viską gebu pati ir jokie psichologai man nėra reikalingi. Bet šiais metais pagalvojau, kad gal visgi po savo vidų pasikapstyti verta su specialistu. Ir kreipiausi. O psichologė, klausydamasi mano pasakojimo, stebėjosi, kaip viena tiek visko gyvenime galėjau pakelti.

Taip, buvo visokių momentų, o didžiausias ramstis man visada buvo ir yra artimiausi draugai. Savo geriausias drauges pažįstu nuo metukų. Tai yra tie žmonės, kurie pajaučia, kada man blogai, ir nieko nesakę atvažiuoja.   

Kokį gyvenimo etapą galite įvardyti kaip vieną sudėtingiausių, kai gavote daugiausia pamokų? 

Skausmingiausias ir kartu džiugiausias įvykis mano gyvenime buvo sūnaus gimimas. Vos išvydęs dienos šviesą, jis iškeliavo į reanimaciją, skubiai reikėjo atlikti operaciją. Nežinojome, kas jam yra. Negana to, kad ką tik tapau mažo žmogučio mama, gavau dar ir tokią problemą. Du mėnesius praleidome ligoninėje. Po to įvykio labai užaugau, nes supratau, kad galiu daug daugiau, nei pati galvoju.

Augustė Vedrickaitė su sūnumi Arijumi / Asmeninio archyvo nuotr.
Augustė Vedrickaitė su sūnumi Arijumi / Asmeninio archyvo nuotr.

Ant scenos atrodote kieta, stipri, kartais net šalta. Kaip yra iš tikrųjų? 

Pasakysiu taip, kaip yra sakiusi mano kirpėja, pas kurią lankausi. Anot jos, scenoje kartais atrodau kaip žvėris. Kol manęs nepažinojo, panašiai ir galvojo. Vėliau ji sakė, kad gyvenime esu visai kitokia – gera, švelni, rami, pozityvi ir mėgstanti juokauti. Iš tiesų esu labai emocionali ir jautri.

O kokia esate mama?

Visada galvodavau, kad esu gana griežta. Auginu sūnų taip, kaip būčiau norėjusi, kad mane augintų. Aišku, iš kartos į kartą šeimos scenarijai kartojasi, negali visiškai pabėgti nuo savo tėvų auklėjimo modelio, tad dažnai atkartoju tuos pačius dalykus, kokius darė mano gimdytojai. Bet jei suprantu, kad kažkoks elgesys nėra geras, galiu jį keisti.

Pavyzdžiui, jei pakeliu balsą, suprantu, kad esu kalta, pati nesusitvardžiau, pritrūko laiko išsiaiškinti situaciją. Atsiprašau vaiko. Stengiuosi būti su juo labai žmogiška. Kasdien kartoju, kaip labai jį myliu. Noriu padėti sūnui tapti geru, teisingu ir mokančiu mylėti žmogumi.  

Ką dažniausiai veikiate, kai būnate kartu? 

Daugybę smagių dalykų. Kartais pasiimu sūnų iš darželio ir neskubame namo. Nebijau suvaikėti būdama su juo: ridenuosi drauge nuo kalnų, su vaikiškomis mašinėlėmis mielai važinėjame, filmukus drauge žiūrime ar linksmai šokame. 

Iširus šeimai vis dar tikite meile?

Žinoma, tikiu. Bet nėra taip, kad man baisiai kažko trūktų. Tiesa, laikui bėgant vis sunkiau sutikti žmogų, kuris visapusiškai tiktų. Be to, išmoksti būti su savimi. Aš tikrai mėgaujuosi laisve, man patinka, kad niekas neaiškina, kaip ir ką turiu daryti. Tikiu likimu. Mano gyvenime žvaigždės taip sukrenta, kad viskas vyksta labai sklandžiai. Ypač tada, kai sau pasakau, ko noriu labiausiai. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.