Aukos sindromas: kodėl patogu jaustis nuskriaustu ir dažnai vengiame prisiimti kaltę

Paklausiu tiesiai: aukomis gimstama ar tampa?

Kiekvienas žmogus gimsta kaip baltas popieriaus lapas: yra tam tikra sudėtis, storis, formatas, spalva, bet turinio nėra. Visa kita mes po to išmokstame. Būti auka – taip pat. Jeigu vyrui per konkrečią savo gyvenimo patirtį (santykiai su mama, sese, mylimąja ir t.t.) pasiteisino aukos vaidmuo, po dviejų trijų kartų tai tampa įprasta strategija.

Pavyzdžiui, mokykloje berniukas gavo blogą pažymį. Jis įjungia aukos vaidmenį sakydamas, kad yra neteisingai apkaltintas ir išvengia motinos bausmės. Gal berniukui svarbiau laiką leisti su draugais ir dabar tai pagaliau padarys, nes namuose jį paliko ramybėje. Taip per laiką galvoje pradeda formuotis tam tikros jungtys ir dėsningumai. Aukos vaidmenį turime ir jį vaidinti mokame mes visi. Jame būti labai patogu. Taigi viskas gali prasidėti dar vaikystėje, o vėliau persikelti į kuriamus santykius.

Kaip tuomet motinoms auklėti vaikus, kad šie netaptų už save neatsakingais?

Pasirinkę būti auka, perkeliame atsakomybę kitiems. Kai šią vaikišką savybę ryškiai išreiškiame, prarandame balansą ir turime problemą. Motina savo sūnų turėtų mokyti atsakomybės. Per dieną jis suaugusiu netaps, bet palaipsniui tam pratinsite. Vaikus ir suaugusius skiria tik išreiškiamos savybės. Vaikas labiau priklausomas nuo kitų ir nėra atsakingas už savo gyvenimą. Suaugęs žmogus mažiau kišasi į kitų gyvenimus ir labiau rūpinasi savuoju. Jeigu ateityje savo vaiką norite matyti kaip visuomenėje funkcionuojantį vyrą, neatimkite iš jo atsakomybės. Labai dažnai sūnus auginamasis sau.

Motinoms nėra naudinga iš jų daryti vyrus, nes taip visą gyvenimą bus galima išlaikyti šalia. Seniau egzistavo tam tikri etapai, inicijavimo ritualai. Pavyzdžiui, vyrai išsivesdavo berniukus į mišką ir sumesdavo į duobę. Per tokius sukrėtimus berniukui buvo leidžiama suvokti, kad jis atsakingas visų pirma už save – arba išsikapanos ir įveiks užduotį, arba ne. Jeigu žmogus atsakingas už savo gyvenimą, auka netaps. Toks vyras žinos, kad viskas, ką susikūrė, yra jo kontroliuojamų veiksmų, reakcijų ir minčių rezultatas. 

Kaip moteriai atpažinti, kad naujai sutiktas vyras gyvena praktikuodamas aukos mąstymą?

Pirmai progai pasitaikius, naujas pažįstamas išreikš tas savybes atsakomybę bandydamas perkelti jums.  Neprisiimkite. Pavyzdžiui, neklausykite, kaip šis guodžiasi apie trečių asmenų darbe jam keliamus nemalonumus. Tiesiai šviesiai paklauskite, kuo dėti tie jo kolegos ir koks jo paties vaidmuo tame.

Taip padarysite „stop“. Žinoma, vyras šiuo konkrečiu atveju gali teisintis, nes gyvenime juk visko nutinka. Tačiau jei pastebite, kad taip yra ne vieną kartą, turite reikalą su žmogumi, kurį mama galbūt augino sau. Tai visai nereiškia, kad santykiai turi baigtis arba kad situacija negali pasikeisti. Tiesiog jau žinote, su kuo turite reikalą. Tada reikia apsispręsti: ar eisite toliau, ar bandysite kitus loterijos bilietus, kurių aplinkui tikrai daug.

Ar apskritai įmanoma išgydyti aukos sindromą?

Taip, vyras gali pasikeisti. Ypač, jeigu to nori pats. Moteris gali atvesti į pokyčius ir padėti juos greičiau įgyvendinti. Kartais net nesikiškite – leiskite jam pačiam sužlugti tiek kartų, kiek reikia. Galite į jo skausmą žiūrėti iš šalies, nes tokio vyro galvoje viskas realu. Dabar dėmesio: jeigu motinos įtaka stipresnė nei jūsų, mylimajam padėti negalėsite.

Pasakykite jam: „Arba klausai mamos, arba manęs.“ Kitu atveju, konfrontuojamas vyras fiziškai ar mintyse (prisiminimai, situacijų palyginimai) bėgs pas mamą. Galbūt net vieną po kitos susiras moteris, savo rūpesčiu primenančias gimdytoją. Prieš žmogaus valią be specializuotų žinių nepadarysite nieko. Įgykite įtaką ir nepamirškite, kad tai – sukuriamas dalykas.

Kokius elgesio būdus veiksmingiausia taikyti bandant padėti tokiam žmogui?

Pradžioje reikia suprasti, kas vyksta ir kodėl partneris taip elgiasi. Įsisąmoninkite, kad jam pagal savas vertybes auka būti naudingiau. Tai nėra kažkoks išsidirbinėjamas ar vienadienis reikalas, o daugelio situacijų ir neuroasociacijų smegenyse rezultatas. Kai liepiate žmogui nustoti ką nors daryti, toks prašymas neveikia. Net jeigu vyras norėtų nustoti, taip paprastai negalėtų persijungti, nes nesupranta, kas ir kodėl.

Reaguojama automatiškai. Mūsų tradicinė psichologija aiškinasi gilumines priežastis ir tada po truputį bando pakeisti įsisenėjusią situaciją. Mano praktikoje paaiškėjo, kad tai nėra efektyvu. Kokia to priežastis? Viskas vyksta ilgą laiką ir naujose situacijose pasielgiama pagal įprastą modelį. Taip dar labiau sustiprinamos senos asociacijos – užburtas ratas. Į mane kreipiasi nemažai žmonių, kuriems profesionalus psichologas nepadėjo.

Efektyviau veikia staigi intervencija, primenanti rankinio stabdžio užtraukimą: asociacija yra be galo stipri, todėl pasipriešinimas pokyčiui lygiai toks pats. Seną modelį galima panaikinti tik žaibišku smūgiu. Kai išmušami visi saugikliai, ateina sėkmingas rezultatas. 

Kaip tie saugikliai gali būti sėkmingai išmušti?

Tai – ultimatumas. Skelbkite jį su visa meile, be agresijos ir suprasdama tai kaip vienintelį padėti galintį dalyką. Ultimatumas turi būti toks, kad vyrui per maža nepasirodytų. Tai turi būti tikras grasinimas, sudarytas iš dviejų etapų: kas bus, jei pokytis neįvyks ir kokios sankcijos toliau laukia. Jei dažnai nepraktikuojate, jums greičiausiai neužteks jėgų pagrasinti tik vieną kartą ir įgyvendinti savo žodžius. Jeigu imate pildyti pažadą ir vyras sureaguoja, galite sustoti ir stebėti, ar pokytis tikrai vyksta.

Jeigu grasinote skirtis, paruošiate dokumentus. Žadėjote permiegoti su kaimynu, einate ir miegate. Išvažiuoti? Taip ir padarote. Turi būti aiškus signalas ir aiškus įgyvendinimas. Jums bus labai skaudu, bet skausmas yra viena iš gamtos duotybių, dovanojančių didžiausią augimą. Iš vienos pusės, savo žmogų mylime ir palaikome, bet pokyčiui įvykti jam reikia tikro sukrėtimo.

Paskelbusi ultimatumą, galite likti kartu, mylėtis, ramiai gyventi savo gyvenimą. Tik viską konkrečiai apibrėžkite: pasakykite datą ir laiką, kada kas įvyks. Jeigu pažadėjote išsikraustyti kitą ketvirtadienį, padarykite tai antradienį – juk paskutinės dienos laukia tie, kurie dar nori būti sulaikyti.

Moterys dažnai vengia tokių radikalių metodų taikymo bijodamos savo vyrus prarasti visam laikui...

Turite pasirinkti: pasilikti su esama situacija ir priimti ją arba atrasti, kaip geriau. Negalite netekti mylimojo, nes su juo ir taip negyvenate: jūsų vyro, su kuriuo pradėjote santykius, už kurio galbūt ištekėjote, nėra! Yra vaikas, berniukas. Jeigu jums tinka būti su tokiu „vaiku“, su juo mylėtis, joks įstatymas nenubaus – pagal pasą juk gyvenate su suaugusiu žmogumi. Jeigu jau renkatės gyventi su „vyru“, arba esamas turi užaugti, arba susiraskite kitą.

Kaip gali klostytis santykių scenarijai poroje, kai vyras visgi atsisako pokyčių?

Moteris gali nuspręsti išeiti. Galbūt tai ir bus tas sukrėtimas, reikalingas vyrui suaugti. Kitu atveju, jis vis ieškos mamos pakaitalų, ieškos palaikymo įvairiomis formomis: moterų, draugų, itin švelnių darbdavių, religinių bendruomenių. Fantazijoje gyventi norintis žmogus visada ras kelią, kaip taip padaryti. Čia tik jo reikalas. Jeigu gerbiate vyrą, leisite jam gyventi savo gyvenimą. O gal užaugti jis nenori? Tegul ir praleidžia likusį gyvenimą būdamas vaiku. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Kiek daug žmonių uždirbo milijardus, sukūrė didžiules kompanijas, bet taip ir neužaugo. Visi pasaulyje turi savo vietą.

Ar aukos sindromas egzistavo visais laikais, ar jį labiau galima pavadinti šių dienų produktu?

Mūsų vakarų visuomenėje kažkuriuo metu pradėjo populiarėti vyro ir moters suvienodinimas: abu dirba, uždirba. Nebeliko ryškaus lyčių pasidalinimo, o vyrai ir moterys juk skirtingi. Visa tai atidarė erdvę moterims pradėti rodyti daugiau vyriškų savybių, ir atvirkščiai. Šį reiškinį lėmė ir dabartinis aiškaus vaikų auklėjimo nebuvimas. Anksčiau niekas nesicackindavo, nes neturėdavo tam laiko. Šiandien vaikai labai lepinami, todėl jais liekama ilgam: aštuoniolikmetį vis dar išlaiko tėvai, už jį moka buto paskolą. Toks perdėtas rūpinimasis yra pats tikriausias atsakomybės pavogimas. 

Daugiau Romualdo Mačiulio minčių rasite ČIA.