Retas dailininkas gali pasigalynėti su Gustavu KLIMTU (1862–1918), kurio menas įgavo tūkstančius pavidalų: puošia kalendorius, marškinėlius, suvenyrus, kabo kavinėse ir kirpyklose. Jis, ryškiausias Vienos secesijos atstovas, nemėgo viešumos, todėl gavo tai, ko norėjo: ne visi gerbėjai žino, koks žmogus slepiasi už auksuotų paveikslų.
Portretas. Kol nematai jo nuotraukos, lengva įsivaizduoti, kad Gustavas Klimtas buvo plevėsa ir dabita, leidęs vakarus madinguose Vienos salonuose. Bet tokia prielaida – toli nuo tiesos. Aplinkiniams jis atrodė tylus, niūrus tipas, draugams – naivus prasčiokas, vengiantis kalbų apie meną. Dailininkas buvo namisėda, gyveno su motina ir chroniška depresija sergančia seserimi; kita, sveikesnė, rūpinosi namais.
Į savo šeimą jis nieko neįsileisdavo, į svečius išsiruošdavo tik esant mirtinam reikalui, o kelionėms ryždavosi tik įvarytas į kampą: kai kas nors nupirkdavo bilietus ir neleisdavo jų išmesti. Klimtui buvo sunku bendrauti su žmonėmis, nes, mirus mylimam broliui Ernstui, jis keliolika metų kentė depresiją. „Mano nuolatinis palydovas – skausmas, tik stengiuosi to neparodyti.“